Pirmasis interneto ryšys

Prieš 41 m., 1969 m. spalio 29 d., Leonard‘o Kleinrock‘o^*) vadovaujamos komandos narys Ch. Kline Stanfordo kompiuteriui surinko pirmas dvi „Login“ raides („Lo“) ir kompiuteris „nusmigo“. Tačiau kadangi tos raidės buvo siunčiamos iš UCLA kompiuterio, jos uždėjo atžymą elektroninės komunikacijos istorijoje.

Tiedu kompiuteriai buvo sujungti vykdant „Advanced Research Projects Agency“ (ARPA) projektą. Šią agentūrą, priklausančią Gynybos departamentui, 1958 m. įsteigė prezidentas Eizenhaueris, kaip tiesioginį atsaką į pirmo sovietinio palydovo „Sputnik“ paleidimą 1957-ais. Jos paskirtis buvo užtikrinti, kad niekada daugiau JAV nebus aplenkta technologijų srityje. DARPA (Defence ARPA) pradėjo veiklą tokiose skirtingose srityse kaip pažangūs raketiniai varikliai, medicina bei robototechnika, o taip pat informacinės technologijos. Ir buvo ARPA, ypač jos „Information Processing Techniques Office“ (IPTO) skyrius, kuris 7-me dešimtm. finansavo ARPANET projektą, iš kurio išsivystė dabartinis internetas.

Tais laikais laiko paskirstymo principu veikiančių sistemų buvo vos keletas ir tik dalis tyrinėtojų domėjosi jomis. Tai buvo unikalūs kompiuteriai (arba bent jau ribotai naudojami pramonėje), pagaminti specialiems tikslams ir naudoja specialiai jiems parašytą programinę įrangą. Prie kiekvieno tokio kompiuterio buvo būrys technikų ir programuotojų, kurie palaikė procesus – ir visa tai atrodė labiau okultizmas nei reali inžinerija.

Nebuvo standartizuotų operacinių sistemų, nebuvo dokumentacijos. Kiekvienas kompiuteris turėjo savo įvesties-išvesties sistemą ir, aišku, jokių standartizuotų informacijos perdavimo iš vieno kompiuterio į kitą priemonių. Visa tai turėjo sukurti IPTO direktorius B. Taylor‘as su komanda.

1966 m. Taylor‘as pajuto poreikį suprantingesnėms kompiuterinėms sistemoms. Kiekvienas iš trijų turimų kompiuterių šnekėjo sava kalba, prie jų buvo jungiamasi skirtingai, per skirtingus terminalus – tad, aišku, jie negalėjo jungtis vienas su kitu. Taylor‘as matė, kad reikia turėti vieną terminalą ir vieną prisijungimą. Kitais žodžiais, būdą kalbėtis kompiuteriams. Kitaip, kompiuterių tinklą. Ne tiesiog sujungtus kompiuterius, kaip jie jau buvo išbandę, o visiškai skirtingą architektūrą.

Vėliau Taylor‘as pavadino „‘aha‘ idėja“. Jis susisiekė su ARPA direktoriumi Charlie Herzfeld‘u ir išdėstė savo idėją. Tasai išklausė, uždavė kelis klausimus, o tada šio projekto vykdymui perkėlė milijoną dolerių iš kitų programų. „Tai truko 20 min.” – prisiminė Taylor‘as.

Pirmu uždaviniu buvo rasti ARPANET programos vadovą. Tinkamu pasirodė Larry Roberts, kuris specializavosi MIT Linkolno laboratorijoje kompiuterinės grafikos srityje. Taylor‘as jau buvo finansavęs Larry vykdytą dviejų panašių kompiuterių, esančių tūkstantį mylių vienas nuo kito, sujungimo projektą. Tačiau Larry mėgo savo darbą MIT‘e ir nebuvo linkęs tapti, kaip jis manė, Vašingtono biurokratu. Taylor‘ui teko jį įkalbinėti visus metus. Nevilties apimtas peržiūrėjo, kas finansuoja Linkolno laboratoriją, ir pamatęs, kad apie pusė lėšų ateina iš ARPA, rado svertą Roberts‘o gavimui. ARPA direktorius Ch. Herzfeld‘as pasikvietė laboratorijos vadovą ir jam paaiškino, kad laboratorijai būtų naudingiausia, jei Roberts imtų dirbti naujam projektui. Roberts į ARPA nuėjo pamurmėdamas, tačiau netrukus pasinėrė į naujus darbus.

Buvo priimtas sprendimas ARPANET kurti iš vienodų atskirų tarpinių kompiuterių, kurių vienintelis darbas būtų interpretuoti gautus iš pagrindinio kompiuterio duomenis ir juos, teisingai pertvarkius, perduoti į tinklą. Tad prie kiekvieno pagrindinio (host) kompiuterio reikėjo įrengti papildomą šaldytuvo dydžio IMP (interface message processor). Tie IMP dar vadinti paketų perjungėjais, nes veikė pagal tokią schemą.

Kad apsisaugotų nuo duomenų praradimo perduodant informaciją dideliais atstumais telefono linijomis, ARPANET inžinieriai panaudojo Leonardo Kleinrock‘o techniką, kurią tasai buvo pasiūlęs MIT daktarinėje disertacijoje (o taip pat nepriklausomai ir RAND korporacijos inžinierius Paul‘is Baran‘as^**) bei Donald‘as Davies iš Britanijos). P. Baran‘as pateikė schemą, kaip apsaugoti komunikacinius tinklus branduolinio užpuolimo metu. Jis pasiūlė kiekvieną pranešimą suskaidyti mažais blokais ir kiekvieną tokį paketą siųsti savu keliu tinkle. Visi paketai būtų surenkami pas adresatą.

Kalifornijos universitetas (UCLA) pirmąjį IMP gavo 1969 m. rugsėjo mėn., o kitą mėnesį IMP gavo ir Stanfordo tyrimų institutas (SRI). 1969 m. spalio 29 d. tiedu mazgai pirmąkart sukomunikavo 400 mylių atstumu Ramiojo vandenyno pakrantės telefono linijomis – SRI kompiuteris, prieš jam „nusmingant“, spėjo gauti pirmas dvi raides iš UCLA kompiuterio.

Vėliau L. Kleinrock‘as pastebėjo: „1969-ieji uvo nepaprasti metai. Žmogus Mėnulyje. Vudstokas. Metsas laimėjo. Charles Manson‘as ėmė žudyti žmones čia, Los Andžele. Ir gimė internetas. Gerai, apie pirmuosius keturis žinojo visi. Niekas nežinojo apie internetą“.

Taip pat žr. M. Belfiore. The Department of Mad Scientists: How DARPA Is Remaking Our World, from the Internet to Artificial Limbs

^*) Leonardas Kleinrokas (Leonard Kleinrock, g. 1934 m.) – amerikiečių kompiuterininkas, informacinių technologijų ir tinklų pirmeivis, suvaidinęs svarbų vaidmenį ARPANET kūrime. Buvo UCLA Inžinerijos ir taikomųjų mokslų mokyklos profesorius. Jo darbai apie hierarchinę maršrutizaciją iki šiol tebenaudojami šiuolaikinio Interneto darbe. 1961 m. jis aprašė technologiją, leidžiančią failus skaidyti dalimis ir jas perduoti tinkle atskirai skirtingais keliais (daktarinė disertacija Information Flow in Large Communication Nets, 1961 m. gegužė). Knygoje „Komutaciniuose tinklai“ (1964) išdėstė paketinės komunikacijos principus. 2001 m., kartu su kitais, gavo Draperio premiją „už Interneto išvystymą“.

^**) Polas Baranis (Paul Baran, tikras vardas Pesach Baran, 1926-2011) – lenkų kilmės amerikiečių inžinierius, prisidėjęs prie kompiuterinių tinklų (Interneto) kūrimo, buvo vienas iš paketinio duomenų perdavimo išradėjų. Gimė gardine; jo šeima į JAV atvyko 1928-ais. Dirbo įvairiose JAV Gynybos ministerijos laboratorijose. 1959 m. įsidarbinęs RAND, gavo užduotį suprojektuoti komunikacijos sistemą, pajėgią „išgyventi” branduolinį sprogimą. Jis sukūrė sistemą iš tarpusavyje įvairiai sujungtų n-mazgų. Pirmasis jo darbas buvo ataskaita RAND’ui, o per kitus du metus jis apibendrino idėją. Detales RAND paskelbė “On Distributed Communications” ataskaitų cikle 1964-ais. 1968 m. jis įsteigė nekomercinį „Institutą ateičiai“ ir užsiėmė kitomis tinklų technologijomis.

Kiti HOT.LT straipsniai:
Interneto istorija
Kompiuterių istorija
Mažylis buvo pirmasis...
Jau 50 m. „meinfreimams“
S. Lemas. Cave Internetum
Kompiuterių istorija: VT100
Ar Internetas turi savimonę?
Atskleistoji istorija: SKIE-MUO
Styvo Džobso kelias į žvaigždes
Bilas Geitsas: kol dar nebuvo garsus
Technika: Nuo Paleolito laikų
Konradas Cūzė ir jo C modeliai
Džonas fon Neimanas
Čarlzas Babidžas
Algebra akimirksniu
Tikroji Interneto pabaiga
"Ruby" kalba ir RoR
Unix ir C kalbos kiltis ir ... šachmatai
Šriodingerio katinų dresiravimas: kvantiniai kompiuteriai
O jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko?
Laimėti pralaimint: „dviejų vokų“ paradoksas
P-NP: Ant sveiko proto svarstyklių
Nekenčiu kalkuliatoriaus!
Užmirškite Internetą mokyklose
Naujojo tipo mokslas
ARPANET istorija
Programavimo kalbų evoliucija
Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris
Į Mėnulį skridę kompiuteriai
Debesies architektūra
Virusinis marketingas
Įsilaužimų istorija Kobolo motina
Davidas Hilbertas
Nulio istorija
Haketonai