Požiūris

Nekenčiu kalkuliatoriaus!

Ar mėgstate daiktus, kurie kvailina? Buvo kadaise laikas, kai reikėjo dviejų mėnesių kursų ir mėnesio laiko WWW svetainei susikurti. Tačiau dabar bet kuris pienburnis gali be pastangų tai padaryti. Voratinklio kūrėjai nesiekė, kad jį galėtų kurti žmonės, negalintys pašalinti failo, jei ekrane nėra mažos šiukšliadėžės. Ir tai ne vien Internete. Pradžioje turėjome vieno mygtuko fotoaparatus, vėliau skaitmeninius. Nuotraukos vertė degradavo, kai bet kuris gali „nutraukti“ gimtadienius ar kitus vemti verčiančias šeimos šventes. Kai buvo dvi savaitės tarp mygtuko paspaudimo ir nuotraukos pamatymo, pagalvodavai dukart, prieš fotografuodamas savo katiną, laižantį torto likučius.

Ir koks kvailys sukūrė personalinį kompiuterį. Dėka to begalvio negalite atsikratyti peršamų skelbimų apie siekiančius sureguliuoti jūsų čakras, padidinti kai kurias kūno dalis, parduoti jums pampersus arba viską vienu metu. Buvo laikas, kai reklama buvo rimta disciplina, kurioje dirbo profesionalai.

Ir tikrai, nekenčiu kalkuliatoriaus! Jei negalite ištraukti trečio laipsnio šaknies iš 187092 naudodami logaritminę liniuotę, jums to žinoti ir nereikia. Žinios yra galia ir manai visi sutiks, kad galia gali būti tik tų rankose, kurie verti jos. Ar žinote, kad galima paskaičiuoti kosinusą, net jei „žinote“, kad „kosinusas“ yra toks kvėpavimo takų uždegimas? Kaip neleidžiama nešiotis granatų kelnių kišenėse, taip neturėtų būti leidžiama matematikos neišmanantiems leisti tai paskaičiuoti.

O viskas prasidėjo nuo telefono. Prisimenu, kaip sunku buvo išmokti Morzės abėcėlę. Taškas, brūkšnys, pauzė, kaip paprasta. Koks idiotas galėjo sugalvoti prietaisą, į kurį užtenka tik paburbuliuoti? Planeta pilna žmonių, siekiančių ištobulinti naują bendravimo būdą. Norėčiau visus juos suvaryti į vieną kambarį ir tegu jame burbuliuoja, o tuo tarpu kiti galėtų bendrauti intelektualiau.

O ar prisimenate, kad iki telefono buvo dar spausdinimo mašina? Ar ne? Pasižiūrėkite į iliustruotus 13 a. rankraščius – jie nuostabūs. O dabar kiekvieną rytą į pašto dėžutę prikemša niekam nereikalingų popierių. Ne kas, ar ne? Negalima žmonėms leisti spausdinti tekstų, jei jie nemoka rašyti ranka. Jei neišlaikote vairavimo egzamino, ar gaunate teises?

Ir neabejotinai, visų tų blogybių ištakos yra pas Prometėjų, titaną graikų mitologijoje, žmonėms atnešusį ugnį. Geras darbelis, ar ne? Duoti ugnį netikėliams, kurie nemoka net įtrinti dviejų sausuolių, kad ją įžiebtų. Savo tokiu altruistiniu poelgiu, jis žmonijai išugdė įprotį siekti, kad viską gautų lengvai. Dar gerai, kad dievai jį sukaustė grandinėmis prie uolos ir erelis gali amžinai lesti jo kepenis. Taip ir reikia, tam šunsnukiui!

Žmogus gimęs bejėgis, nuogas ir negalintis pasirūpinti savimi.

Vartotojo sąsajos nuosmukis

Programinė įranga dar niekada nebuvo tokia pajėgi, tačiau vartotojo sąsaja ir susijusi vartotojo patirtis stipriai pasuko į blogėjimo pusę.

Kai gavome pirmuosius PK, nelabai jaudinomės, kaip jie veikia – tiesiog buvom apžavėti, kad juos aplamai turime! Mokėmės kažkokio mistinio žargono, kad surinktumėm tinkamą komandą DOS eilutėje. Net į galvą nešaudavo, kad kompiuteriu galima būtų naudotis paprastai ir patogiai. Ir kai juose pasirodė grafinės terpės, ėmėm suvokti, kad sąveika su kompiuteriu gali būti mums svarbi.

PĮ sudėtingėjo ir programuotojai ėmėsi galvoti ne tik apie tai, kaip veiks programa, bet ir kaip vartotojai ją naudos – tapo aišku, kad gera sąsaja su vartotoju gali padėti parduoti daugiau produkto kopijų. Pirmuoju žingsniu tapo standartizavimas. Vienas pirmųjų dalykų, kurį padarė „Macintosh“, o vėliau ir „Windows“ buvo tokių sąsajos elementų, kuriuos dabar laikome „normaliais“, atsiradimas. Pvz., meniu laukas „File“ su New, Open, Save ir Exit parinktimis tapo visuotinai priimtu; dialogo languose buvo mygtukai „Ok“ ir „Cancel“ – ir visa tai darė tai, ko iš jų buvo tikimasi. Viso to kulminacija buvo Alan Cooper’io^*) su kitais knyga „About Face: The Essentials of Interaction Design“ (1995), paaiškinusi daugelį dizaino dalykų, kurių tikisi vartotojai, bei pateikė gaires naujoms idėjoms.

Deja, kai šiandien panaršote Internete, dažnai išvystate, kad visi tie naudingi dalykai tampa pamiršti. Vienas GUI principų buvo labai aiškiai nurodyti, kas vyks vartotojui nuspaudus pelės klavišus. Pvz., atsidarius langą su daug parinkčių, visad turėtų būti „Ok“ (priimti pakeitimus) ir „Cancel“ (juos atmesti) mygtukai. Deja, perėjus prie Web, tasai paprastas principas kažkur nusimetė. Dažnai sutinkamas „Settings“ puslapis, kuriame viršutiniame dešiniajame kampe X uždaro puslapį priimdamas visus pakeitimus. Jei kažką atsitiktinai pažymėjote ar neteisingai pažymėjote, tai vėliau teks bandyti prisiminti, ką darėte – ir ne visad tai lengva…

Kitu erzinančiu dalyku yra vos ne chirurginis tikslumas, kurio reikia naudojant pelę (o dar blogiau touchpad). Tarkim puikai GUI savybe yra galimybė nustatyti langų dydžius ar perkelti juos į kitą vietą (tai ypač naudinga turint didelius monitorius). Naujesnėse „Windows“ versijose stulbinančiai sunku nukreipti pelę į reikiamą vietą programos kampe arba krašte, norint nustatyti jos dydį. O panorus perkelti langą, labai dažnai sunku rasti tinkamą vietą programos viršuje. Anksčiau programos turėjo labai aiškią pavadinimo juostą (o dabar netgi kartais nežinai, kokią programą (pvz., naršyklę) naudoji), kurią buvo lengva pamatyti ir joje spustelėti. Arba pažvelkite į savo naršyklės skirtukus (tabs). Jei jų (kas būna gana dažnai) atidaryta gana daug, kur tiksliai nustatyti pelę, kad langas būtų perkeltas į geresnę vietą?!
Anksčiau šie „įmanymai“ buvo lengvai matomi ir panaudojami: langų kraštinės buvo storesnės ir lengviau „paimamos“, kaip ir lango pavadinimo juosta. Bet, tikriausiai, vardan estetikos jos tapo plonos ir sunkiai „užkabinamos“.

Dar - spalva yra stiprus požymis. Jei kas nors ekrane raudona, turime būti atsargūs, o kai kas nors žalia, galime jaustis saugūs ir laimingi. Spalvos naudingos ir vartotojo sąsajose. GUI aukso amžiuje buvo įprasta nuspalvinti mygtuką, nurodant, kad jis aktyvus ir spustelėti, ir turėti jį pilku, kai jis buvo neaktyvus. Panašiai skirtukų (tabs) spalvos buvo aiškios ir ryškios, nurodančios aktyvumą, o neaktyvios – neryškios ir pilkos. Bet atrodo, kad kažkuriuo momentu dizaineriai nusprendė, kad pilkos ir juodos spalvos yra „švarios ir šaltos“ („šaltos“ – tai cool) spalvos, ir nustojo naudoti ryškias ir išsiskiriančias spalvas riboms ar būsenai pažymėti. Netgi mačiau sąsajų, kuriose tamsiai pilka rodė „pasirinkta“, o šviesiai pilka – „nepasirinkta“.

Ypač gaila, kad kūrėjai persistengė, kai jiems „atrodo kietai“, paėmė viršų prieš „yra patogu ir naudinga“. PĮ turi būti lengva ir intuityvu naudotis – man nereikėtų spėlioti „kas nutiks, jei“ ar „kas dabar čia nutiko!“. Aš noriu tiesiog ją naudoti nespręsdamas mįslių. Išvaizda , aišku, irgi svarbu, bet aukoti funkcionalumą dėl formos – tai jau atsiprašau!? Vis tik anksčiau (vos neparašiau – prie ruso) buvo geriau.

^*) Alanas Kuperis (Alan Cooper, g. 1952 m.) - amerikiečių programuotojas, laikomas „Visual Basic“ tėvu. Žinomas kaip populiarių knygų „Apie vartotojo sąsają: sąveikos projektavimo principai“ (1995) ir „Psichiatrinė psichų rankose“ (1998) autorius. 1975 m. įsteigė SSG, pirmąją minikompiuterių PĮ kompaniją (ji pardavinėjo buhalterinės apskaitos programą „General Ledger“), kurią pardavė 1980-ais. Taip pat prisidėjo prie G. Eubanks’o kuriant CBASIC, ankstyvą varžovą „Microsoft Basic“. 9-me dešimtm. sukūrė kelias programas verslui. 1988 m. subūrė vizualaus programavimo kalbą „Ruby“, kurią parodžius B. Geitsui, šis ją nupirko – ir ji tapo „Visual Basic“. 1992 m. įsteigė kompaniją Cooper„“ ir pradėjo konsultuoti kompanijas, padėdamas jų produktas padaryti draugiškesnius vartotojui. Tuos principus išdėstė savo knygose.

Kiti HOT.LT straipsniai:
Minčių schema
Nulio istorija
Kompiuterių ištakos
Mažylis buvo pirmasis...
Davidas Hilbertas
Amerikietiškoji Šalčiūtė
Ką vadiname programuotoju?
Siurbkite tiesiai į smegenis
DPI - Išsami paketų patikra
Technika: Nuo Paleolito laikų
Naujojo tipo mokslas
ARPANET istorija
Programavimo kalbų evoliucija
Danas Briklinas: skaičiuoklės autorius
O jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko?
Visata kaip kompiuteris
Nuogybės mobiliesiems telefonams - kokia ateitis
Algoritmų pirmeivis laimėjo Kyoto premiją
Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris
V. Bušas: žmogus, kuris neišrado kompiuterio
Išorinio panašumo pavojus
Toji erdvė...
ataskaita apie virusų siautėjimą 2000-aisiais
Įsilaužimų istorija Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
Apžvalga: privatumas Internete
Kur viešpatauja chaosas?
Haketonai