|
Nuo Paleolito laikų
Pirmą pėdsaką užtinkame prieš 30 tūkst. metų. Medžiotojų stovyklavietėje Dolni-
Vestonicoje (Čekijos Moravijoje) greta kitų įdomių radinių (keistų proporcijų moters molinė
statulėlė) archeologai rado kaulą su įrantomis, leidžiančią spėti, kad jau toje tolimoje senovėje
buvo daromi kai kurie skaičiavimai. Ir ar nenuostabu, kad jau pačioje užuomazgoje
skaičiavimai susiję su puslaidininkiais nes vargu ar pirmykštis žmogus tas įrantas galėjo
padaryti nesinaudodamas titnagu. Gaila, kad vėlesnės kartos nebuvo tokios apdairios ir iki pat
XX a. antros pusės skaičiavimo technikai naudojo ką tik nori, bet ne medžiagas iš silicio.
Tiesa, ne visai taip. Maždaug prieš 5 tūkst. metų buvo sukurta skaičiavimo priemonė,
naudojusi silicį (tiksliau jūros smėlį, kuris yra silicio oksidas). Tai buvo calculis (nors
labiau paplito kitas pavadinimas abakas). Buvo paimama lenta, kuri apiberia lygiu smėlio
sluoksniu, o jame brėžiami grioveliai vienetams, dešimtims, šimtams. Tada kiekviename
griovelyje įdedama po 10 akmenukų. Iš esmės, tai dar neseniai tokių paplitusių skaitliukų
()medinio rėmo su virbalais, ant kurių sumauta po 10 medinių rutuliukų) analogas.
Kasinėjant Salamino saloje (netoli Atėnų) 1899 m. buvo rasta marmurinė lenta,
pagaminta apie 300 m.pr.m.e. Tai buvo abako variantas. Abakai naudoti ir Senovės Romoje,
tik čia yra tam tikra keistenybė. Mat Romoje buvo naudojama nepozicinė skaičiavimo sistema,
o abakas paremtas pozicine skaičiavimo sistema.
Tolimesnė skaičiavimo istorija susijusi su Romos popiežiumi Silvestru II. Iki užimant
sostą, jis vadinosi Herbertas iš Orijako. Buvo vienuolis, kurį laiką gyveno Ispanijoje.
Pasakojama apie jo paslaptingą kelionę į Indiją, kur, atseit, jis gavo stulbinančių žinių.
Patikrinti tai sunku, tačiau, kaip bebūtų, Herbertas laikomas mechaninio laikrodžio išradėju.
Romėnai Silvestrą II, kurį į sostą pasodino vokiečių imperatorius Otonas III, laikė alchemiku ir
satanistu. Tai lėmė ne tik neįprastos popiežiaus žinios, bet ir metai, kada jis užėmė šv. Petro
sostą 999 (t.y., trys apverstos šešiukės).
Be kitų keistų dalykų, Silvestro II rūmuose buvo bronzinė galva, kuri į užduodamus
klausimus atsakydavo "taip" arba "ne". Spėjama, kad tai galėjo būti automatas, naudojantis
dvejetainę skaičiavimo sistemą! Alchemikas popiežius netikėtai mirė 1003 m. laikydamas
mišias šv,. Kryžiaus bazilikoje. Neoficialiai kalbėta, kad tai Šėtono kerštas už kažkokio
susitarimo sulaužymą. Po jo mirties visi išradimai sunaikinti, o dokumentai įslaptinti.
Vėlesnis skaičiavimo technikos vystymosi proveržis siejamas su
Leonardo da Vinči
(1452-1519) asmenybe, kuris mechaniką vadino "matematikos mokslų rojumi". Jis bandė rasti
trinties koeficientą, tyrė medžiagų atsparumą, domėjosi hidraulika. Jam priskiriamos tokios
idėjos,kaip tankas, povandeninis laivas, malūnsparnis, parašiutas ir kt. Vienas jo išradimų
buvo 13 skaitmenų skaičiuotuvas. Kiekvieną skaitmenį atitiko ratukas su 10 dantukų. Pagal
išlikusius brėžinius prietaisas buvo sukurtas ir pasirodė, kad jis veikia.
Tuo metu vyko ginčai tarp "abakistų" ir "algoritmikų" [ilgai žodžio "algoritmas" kilmė buvo
neaiški, kol istorikai atrado tikrąjį šaltinį jis kilo iš arabų mokslininko al-Horezmi, apie 825 m.
parašiusio veikalą apie uždavinių sprendimą naudojant formules, vardo. Minėta knyga į lotynų
kalbą buvo išversta 1120 m. ir pagal jos pavadinimą (Kitab al-džabr ua-l'mukabala) atsirado
nauja matematikos sritis - algebra].
Būtina paminėti ir škotų matematiko Džono Neperio (1550-1617, John Napier - jis yra ir
logaritmų lentelių autorius) skaičiavimo lazdeles. Tai buvo stačiakampės lentelės, padalintos į
10 kvadratų. Kiekvienas kvadratas, išskyrus viršutinį, savo ruožtu dalijosi pagal įstrižainę į dvi
dalis. Kiekvienoje dalyje tam tikra tvarka buvo įrašyti skaičiai. Viršutiniame kvadrate buvo tik
vienas skaičius. Rinkinį sudarė dar viena lentelė, taipogi padalinta į 10 dalių. Viršutinė buvo
tuščia, o kitos sunumeruotos nuo 1 iki 9.
Daugybai buvo paimama pagrindinė lentelė ir lentelė, kurio viršutinėje dalyje įrašytas
vienas iš daugiklių. Tada tos lentelės buvo sudedamos greta. Tada kvadrate, kuris buvo greta
antrojo daugiklio buvo sudedami du ten buvę skaičiai skaičius esantis kairiau reiškė
dešimtis, o dešiniau vienetus. Taip daugybos veiksmas buvo pakeičiamas sudėties
veiksmu.
Nuo viduramžių per Naujuosius laikus
Johanas Kepleris susirašinėjo su rytų kalbų profesoriumi iš Tiubingemo, Vilhelmu
Šikardu. 1624 m. vasario 25 d. laiške Šikardas aprašo jo sukurtą mechaninį skaičiuotuvą,
mokantį sudėti, atimti, dauginti ir dalinti. Deja, Šikardo idėjas greitai užmiršo, o jis pats su
šeima mirė 1636 m. choleros epidemijos metu, o jo aritmometro modelis sudegė gaisro metu.
1642 m. 19-metis Blezas Paskalis, norėdamas palengvinti tėvo, mokesčių inspektoriaus,
dalią, sukūrė dešimtainių skaičių sumavimo įrenginį (Pascaline). Tėvas pamanė, kad tas
atradimas atneš nemažas pajamas, į jį investavo nemažas lėšas, tačiau klerkai sabotavo,
baimindamiesi prarasti darbą. Tačiau pats Paskalio tėvas aktyviai juo naudojosi.
1654 m. anglas R. Bisakras sukūrė logaritminę liniuotę, kuri, beveik nepasikeitusi,
pasiekė ir mūsų laikus. Tačiau jos principas buvo labai artimas Neperio lentelių.
1673 m. vokiečių filosofas, fizikas ir matematikas G.V. Leibnicas suprojektavo
krumpliaratinį skaičiuotuvą pabendravęs su astronomu Hiugensu, kuris skundėsi gausybe
rutininių skaičiavimų. Tas gudrus įrenginys ne tik mokėjo atlikti keturis aritmetinius veiksmus,
bet ir ištraukti kvadratinę šaknį. Ir jis naudojo dvejetainę skaičiavimo sistemą! Kiek vėliau,
1703 m., Leibnicas išspausdino specialų traktatą "Dvejetainės aritmetikos panaudojimas".
Savo išradimą Leibnicas parodė Prancūzijos Mokslo akademijos ir Londono karališkosios
draugijos nariams, tačiau šių nervų sistema pasirodė esanti labai tvirta ir jie į jį neatkreipė
dėmesio. Vėliau "skaičiuotuvą" Leibnicas padovanojo Rusijos carui Petrui I kartu su rangų
tabelių projektu. Rangų tabeliai patiko ir gyvavo iki 1917 m. O štai skaičiuotuvą, kaip
suvenyrą, caras pasiuntė Kinijos imperatoriui ir jo likimas neaiškus.
18 a. pasižymėjo įvairių skaičiuotuvų tobulinimu. Pvz., prancūzas Klodas Pero
("Raudonkepuraitės" autoriaus brolis) sukūrė daug mechaninių dalykėlių, tarp kurių buvo ir
sumatorius, kuriame krumpliaračiai pakeisti dantytais sraigtais. 1723 m. vokiečių
matematikas, fizikas ir astronimas Christianas Liudvikas Herstenas sukūrė savo to
skaičiuotuvo variantą, kuriame buvo numatyta pradinių duomenų tikrinimo funkcija
(verifikacijos užuomazga). 1751 m. Paryžiaus mokslo akademijos ataskaitoje minimas
Pereira, kurio aritmometras gerai užsirekomendavo kurčnebylių mokymui.
Atskirai paminėti verta kaimo pastorių Pilypą Nateosą Chaną, 1774 m. sukųrusį savąjį
skaičiavimo mašinos variantą. Jam pavyko net ir parduoti kelis savo mašinos egzempliorius.
Tačiau visų tų skaičiuotuvų silpna vieta buvo ta, kad jie vykdė tik tą operaciją, kurią konkrečiu
momentu nurodydavo žmogus.
Pagaliau 1804 m. prancūzų išradėjas Žozefas Mari Žakaras (Joseph Marie Jacquard)
sukūrė programuojamas audimo staklės, valdomas perfokortomis. Tai buvo esminis pokytis,
nulėmęs skaičiavimo technikos vystymąsi. Jam pasisekė ta prasme, kad kariaujanti
Prancūzija nespėjo austi medžiagos drabužiams, kuriuos kareiviai sunešiodavo nepaprastai
greitai.
Reikia, vienok, pastebėti, kad pati idėja atsirado kiek anksčiau 1725 m. Bazilis Bušonas
pasiūlė sudėtingų piešinių audinius austi stakles valdant popierine perfojuosta. Tačiau to meto
aplinka buvo nepalanki silpnavalis Liudvikas XV, premjeras kardinolas Fleri su išlaidų
mažinimo politika. Tuo tarpu Napoleonas gyvai domėjosi išradimais subsiduodamas tuos,
kurie galėjo duoti naudos karo reikalams.
Apie Čarlzą Babidžą ir Adą Bairon atskiri straipsniai >>>>
O štai 1847 m. anglų matematikas Džordžas Bulis išleido veikalą "Logikos matematinė
analizė". Tam tikra prasme, jame toliau vystytos G. Leibnico dvejetainės aritmetikos idėjos.
Dž. Bulio logikos pagrindas buvo vadinamieji elementarūs teiginiai, galintys turėti tik dvi
prasmes: tiesa ir melas. Elementarūs teiginiai gali būti jungiami į sudėtingesnius naudojant
apibrėžtas taisykles ("ir", "arba", "ne" ir kt.), tačiau galutinis sudėtingo teiginio rezultatas vėl
bus tik "tiesa" arba "melas". Pakeitę tas reikšmes į 1 ir 0, galime sukonstruoti dvejetainį
automatą (kas ir yra šiuolaikiniai kompiuteriai).
1867 m. pasirodė automatas knygos puslapių numerių numeravimui. Kiek vėliau jo
autoriai, amerikietis leidėjas Kristoferis Šoulzas ir Kralas Glicenas, jį patobulino sukurdami
rašomąją mašinėlę (šiuolaikinės klaviatūros prototipą). Skirtumas nuo klaviatūros buvo tik tas,
kad didžiosios ir mažosios raidės buvo atskirai. Registro (Shift) klavišas atsirado tik
1878 m.
Taip pat 19 a. buvo padaryta daug išradimų, kurie tiesiogiai su skaičiavimo technika
nesusiję, tačiau be jų ji nebūtų atsiradusi: 1837 m. sukurtas telegrafas (informacijos
perdavimas elektros pagalba atstumu), 1843 m. Morzės abėcėlė (informacijos kodavimo
sistema), 1876 m. telefonas (jei jo nebūtų, tai kaip būtų atsiradęs modemas ir Internetas?),
1878 m. elektros lemputė (vieni pirmųjų kompiuterių buvo lempiniai).
1884 m. amerikietis Hermanas Holeritas užpatentavo gyventojų surašymo mašiną.
Duomenys buvo saugomi perfokortose, o skaičiavimas atliekamas naudojant elektrą. 1897 m.
gyventojų surašymui 1910 metais įsigijo net ir Rusijos vyriausybė. Holeritas savo įrenginį
pavadino tabuliatoriumi ir 1911 m. pardavė savo firmą. Nuo tada ji pasivadino "Tabulating
Recording Co". 1924 m. vasario 14 d. ji pakeitė savo pavadinimą į IBM (International
Business Machines).
Kaip kuriozą reikia paminėti apie galimybę sukurti spalvotus monitorius. Botanikas
austras F. Reiniceris, kuris, kartu su fiziku O. Lemanu, 1889 m. tirdamas organinių medžiagų
savybes, atrado skysčius, kurių molekulės išlaiko tam tikrą tvarką ir anizotropiją, būdingą
monokristalams. Pailgos molekulės, veikiamos silpnos elektros srovės, išsirikiuodavo viena
kryptimi. Tarkim, kad tokio skysčio lašiuką įleidžiame į plyšį (tarkim, 0,01 mm pločio) tarp
dviejų stiklinių plokštelių, kuriose įrantos padarytos viena kryptini, tai įprastinėmis sąlygomis
tokia konstrukcija praleistų šviesą. Tačiau elektros srovė pakeistų molekulių orientaciją ir ji
nustotų praleisti šviesą. Tie skysčiai buvo pavadinti skystaisiais kristalais. Kai kurie skystieji
kristalai keičia spalvą keičiantis temperatūrai ir pirmasis jų panaudojimas buvo
termometruose, kurie nenaudojo gyvsidabrio.
Kiti HOT.LT straipsniai:
Kompiuterių ištakos
Kompiuterių istorija
Kobolo motina
Mažylis buvo pirmasis...
ARPANET istorija
Jau 50 m. meinfreimams
Programavimo kalbų klegesys
Danas Briklinas: skaičiuoklės autorius
Pirmoji programuotoja: Ada Lovelace
Bilas Geitsas: kol dar nebuvo garsus
Programavimo kalbų evoliucija
DPI - Išsami paketų patikra
Verčiame kompiuterinius terminus (PDF)
Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris (HTML)
Ar mašina kada nors mąstys?
Naujojo tipo mokslas
Negirdima melodija
Toji erdvė...
Paieškos sistemų naujienos
WWW serverių pasiskirstymas (PDF)
Įsilaužimų istorija
Užmirškite Internetą mokyklose
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
Apžvalga: ASP - ar yra perspektyva?
Apžvalga: privatumas Internete
Tendencija: antroji Interneto banga
|
