HOT.LT: O jei Napoleonas nebūtų panaikinęs dešimtainio laiko? Lithuanian

Jei šių metų sausio pirmąją (pastaba: šis straipsnis skelbtas 2010 m.) užrašytume (sutrumpintu anglišku) formatu dd.mm.yy, gautume dvejetainį skaičių 01.01.10, kuris lygus 2⁴+2²+2¹=16+4+2 = 22. Kiekviename šimtmetyje tėra 4-i metai, kai galima žaisti tokį žaidimą. 2000 ir 2001-ieji jau praėjo, o likusieji (2010 ir 2011) turi po tris dienas (1, 10 ir 11) trejuose mėnesiuose (sausis, spalis ir lapkritis), kurias galima interpretuoti kaip dvejetainius. Didžiausias jų yra 2011-ųjų lapkričio 11-oji, kurią galima užrašyti visais vienetukais: 11.11.11, kas atitinka 63.

Aišku, šis žaidimas betikslis, tačiau padeda apmąstyti, kaip žmonės priklauso nuo to, kaip užrašomas laikas. Ir kyla klausimas, kodėl Vakarų pasaulyje niekam nekilo mintis įsivesti dvejetainį (arba bent jau dešimtainį) laiko skaičiavimą? Dešimtainis laikas buvo kelis kartus bandytas. Romėnai turėjo 10-ies mėnesių kalendorių Romulo ir Remo laikais. Jų kalendorius prasidėdavo kovu ir baigdavosi gruodžiu. Likę du mėnesiai buvo praleidžiami kaip žiema, kai niekas neauga ir niekas nevyksta – tai ir galvos sukti dėl jų nereikia.

Žinoma, kad Senovės Egipte buvo naudojami Saulės laikrodžiai – ir būtent jiems kai kurie istorikai priskiria

dienos dalijimo į mažesnes dalis nuopelną. Pirmieji Saulės laikrodžiai buvo paprasčiausios atžymos ant žemės. Apie 1500 m. pr.m.e. egiptiečiai sukūrė tobulesnį Saulės laikrodį. T formos skersinis ant žemės buvo sužymėtas 12-ka atžymų. Tai atspindi Egipte priimtą 12-tainės sistemos naudojimą (skaičiaus 12 svarba aiškinama arba Mėnulio ciklo skaičiumi metuose arba tarpupirščių skaičiumi (atmetus nykštį) abiejose rankose – juos naudojant galima skaičiuoti, pasinaudojant nykščiu, iki 12). Maždaug tuo pat metu Egipto astronomai išskyrė 36 žvaigždes, kurie dangaus skliauto ratą dalijo į vienodas dalis. Nakties kelią buvo galima sužymėti 18-os tų žvaigždžių pasirodymu, iš kurių po tris buvo priskiriama dviems prieblandos periodams, kai žvaigždės sunkiai matosi. Likusios 12-ka žvaigždžių žymėjo visiškos tamsos periodą. Naujosios karalystės laikotarpiu (1550-1070 m. pr.m.e.) ši matavimo sistema buvo supaprastinta paliekant tik 24 žvaigždes, kurių 12-ka žymėjo nakties kelią.

Laiko matavimui naktį buvo naudojamas ir clepsydra (vandens laikrodis), buvęs, ko gero, tiksliausiu laiko matavimo prietaisu senovėje. Karnako Amono šventykloje rastas prietaisas, datuojamas maždaug 1400 m. pr.m.e.), buvo indas nuožulniais kraštais su 12-ka padalų. Tad, kai šviesi ir tamsi paros dalis buvo dalijamos į 12-dalių, natūraliai para dalijama į 24-ias dalis. Tačiau fiksuotos trukmės „valandos“ atsirado tik helenistiniu laikotarpiu – Hiparchas, kurio pagrindiniai darbai buvo 147-127 m. pr.m.e., pasiūlė parą dalinti į 24 ekvinokcines valandas. Ir vis tik paprasti žmonės naudojo nuo sezono priklausančią valandos trukmę ir pastovi valandos trukmė nusistovėjo tik Europoje atsiradus mechaniniams laikrodžiams (14 a.).

Hiparchas ir kiti graikų astronomai naudojo Babilone išvystytą astronominę techniką. Babiloniečių skaičiavimo sistema buvo 60-tainė, kurią jie paveldėjo iš šumerų, ją naudojusią maždaug 2000 m. pr.m.e. Nevisai aišku, kodėl ji buvo pasirinkta, tačiau skaičius 60 labai patogus, nes jį dalija 10, 12, 15, 20 ir 30. Graikų astronomas ir matematikas Eratostenas (gyv. apie 276-194 m/ pr.m.e.) apskritimą dalijo į 60 dalių, taip įvesdamas ankstyvąją geografinės platumos sistemą. Po šimtmečio Hiparchas normalizavo platumos linijas jas padarydamas horizontaliomis ir išvedė sistemą, kurioje platumos linijoms naudojo 360 laipsnius. Savo veikale „Almagestas“ (apie 150 m.) Klaudijus Ptolomėjas išplėtė Hiparcho sistemą kiekvieną iš 360 platumos ir ilgumos linijų suskaidydamas į smulkesnius segmentus. Kiekvienas laipsnis buvo dalijamas į 60 dalių, kurių kiekviena, savo ruoštu, dar į 60. Pirmasis suskaidymas, partes minutae primae virto tiesiog “minutėmis”, o antrasis suskaidymas, partes minutae secundae (arba „antrosiomis minutėmis“) – „sekundėmis“. Tačiau minutės ir sekundės laiko skaičiavimui nebuvo naudojamos dar kelis šimtmečius. Laikrodžiai valandą dalijo į puses, ketvirčius, o kartais netgi į 12 dalių. Mechaniniai laikrodžiai su 60 minučių pasirodė tik 16 a. pabaigoje.

Bet senovės egiptiečiai buvo gana įžvalgūs. 3 tūkst. m. prieš Kristų jie jau naudojo 12-os mėnesių kalendorių, kuriame kiekvieną mėnesį sudarė 3 savaitės po 10 dienų. Penkios pasimetusios dienos buvo prisegamos metų gale, kad užbaigtų Saulės metus. Augusto laikais vadinamasis Aleksandrijos kalendorius netgi turėjo papildomą dieną keliamaisiais metais. Tai iš esmės buvo dešimtainis kalendorius, kurį prancūzai priėmė Revoliucijos metais. Tačiau Prancūzijos respublikos kalendorius, turintis 10-ties dienų savaites, gyvavo vos tuziną metų ir jį 1806 m. atšaukė Napoleonas.

Tiesiog likimo ironija, kad prancūzai 1795 m. sukūrė metrinę matų sistemą ir į dešimtainę sistemą pervedė viską, išskyrus laiką. Dešimtainiais tapo ilgis, plotas, tūris, svoris ir netgi valiuta. Tik laiko vienetai (mėnesiai, savaitės, dienos, valandos, minutės ir sekundės) liko nepaliesti.

Kartu su nesėkme, kai į dešimtainę sistemą nebuvo perkeltas kompasas, tai galbūt didžiausias metrinės komisijos defektas. Jos prezidentas garsus matematikas Ž. Lagranžas dar bandė bergždžiai įkalbėti priimti decidieną ir centidieną (dešimtoji ir šimtoji dienos dalis). Ir tikrai, centidienos (14,4 min.) idėja ne kartą iškilo į viešumą – mat 10-ies valandų laikrodis, kuriame valandos padalintos į 100 minučių, o šios padalintos į 100 sekundžių būtų palengvinęs navigaciją – aišku, kartu su dešimtainiu sekstantu ir kompasu. Būtų visai nereikėję logaritminių konversijos lentelių. Mat žmogus su dešimtainiu chronometru, matydamas Saulės

pakilimo aukštį, galėjo iškart pasakyti, kurioje vietoje jis yra. Naudojant 100 laipsnių (arba „gonų“, kaip jie vadinti) esant stačiu kampu ir atstumui nuo poliaus iki ekvatoriaus esant beveik 10 tūkst. km, 1 km būtų beveik atitikęs vieno centigono (šimtosios dešimtainio laipsnio dalies) kampą. Tad 19-me amžiuje jau būtų pasiekta tai, ką GPS suteikė 20-me amžiuje. Prancūzijoje buvo netgi pagaminta nemažai laikrodžių, kurių ciferblatuose buvo ir 12, ir 10 valandų.

Tačiau prancūzai nebuvo pirmieji pagalvoję apie 10-ties valandų dieną. Kinai naudojo dešimtainė laiko skaičiavimo sistemą keli tūkstančiai metų iki Kristaus. Nuo amžių glūdumos jie dieną dalijo į 100 dalių, vadinamų ke (14,4 min.), o kiekvieną jų skaidė į 60 fen (14,4 sek.). Kai jėzuitų misionieriai 17- me amžiuje Vakarų laikrodžius įvedė Kinijoje, vietiniai paprasčiausiai pakeitė dienos dalijimą iš 100 į 96, padarydami ke lygų 15 min. Šiandien ke naudojamas apibūdinti „valandos ketvirčiui“. Japonijoje tas pats ženklas (tariamas „koku“ arba „kizamu“) grubiai verčiamas kaip „mažo laiko tarpo išrėžimas“ ir iki Meidži eros buvo naudotas žymėti „valandą“, o tuo tarpu fen ženklas (japonų tariamas „fun“) iki šiol reiškia „minutę“.

Galiausiai, vienintelis laiko vienetas, kuris tikrai svarbus, yra sekundė. SI sistema (Systeme Internationale d‘Unites) sekundę apibrėžia kaip 1/864000 vidutinės paros (tiesiog paimant sekundžių skaičių 24-iose valandose). Tačiau dėl Žemės sukimosi netolydumo tas skaičius nepatikimas. Tad 1967-ais SI patikslino apibrėžimą pagrįsdama sekundę cezio atomo radiacijos dažniu, kurį jis skleidžia pereidamas tarp dviejų energetinių lygių. Absoliutaus nulio temperatūroje jis lygus 9.192.631.770 Hz. Šis pakeitimas įsigaliojo atominio laiko skaičiavimo ir UTC (Coordinated Universal Time) eroje. Įdomu, kad atominis laikas būtų suderintas su astronominiu laiku, kartais tenka prie UTC pridėti „keliamąsias sekundes“. Tad ne visos minutės turi 60 sekundžių. Maždaug 8 kartus per dešimtmetį atsiranda minutės, turinčios po 61 sekundę.

Fizikai. Iš savo pusės, neturi problemų naudodami pikosekundes (trilijonines sekundės dalis) ar netgi femtosekundes (kvadrilijonines sekundės dalis). Jie su džiugesiu kalba ir apie 10¹⁸ sekundes, kurių prireikia šviesai atkeliauti iš tolimiausio Visatos pakraščio. Panašiai „Unix laikas“ datą ir laiką skaičiuoja sekundžių kiekiu, kuris praėjo nuo 1970 m. sausio 1-osios, o “Microsoft“ naudojamas „Filetime“ yra 100- nanosekundžių, praėjusių nuo 1601 m. sausio 1-osios.

Tik va, kompiuterininkai norėtų dieną suskirstyti į 16-taines valandas, o šias savo ruožtu į 16-taines minutes (16-ainėje sistemoje skaitmenų užrašymui naudojami skaitmenys 0-9 ir raidės A-F, pvz, skaičius 165 yra užrašomas 0xA5, nes 165=10*16+5). Diena prasidėtų vidurnaktį, kai laikas būtų 0x0000, o po sekundės jis būtų 0x0001. Praėjus pusei paros vidurdienį laikrodis rodytų 8000, o viena sekundė iki vidurnakčio jis būtų 0xFFFF. Pagavote esmę?

Normaliame gyvenime žmonės turi eiti į darbą, susidaryti dienotvarkę, nepavėluoti į lėktuvus ir traukinius, laiku paimti vaikus iš darželių. Tam reikalingą laiką visi vienodai supranta ir to sutarimo laikosi. Būtų puiku, jei laiko vienetai būtų kartotiniai dešimtims. Tačiau deja, mūsų planetoje Žemėje, su jos nevykusiai nedešimtainiais žvaigždiniais metais, lygiais 365 su ketvirčiu dienos, to tiesiog neina padaryti.

Kreivos pliauskos

Grįžęs iš Egipto žygio, Bonapartas Napoleonas atleido visą aeronautų, 8 m. ištikimai jam tarnavusių oro žvalgų, komandą. Jų vadas Kutelis nusprendė originaliai ir taip, kad negalima būtų prikibti, atkeršyti. Karūnacijos dieną Paryžiuje jis paleido aerostatą prie kurio, vietojo gondolos, buvo prikabinta didelė butaforinė karūna. Kitą dieną aerostatas pasiekė Romą ir tada nukrito ant žemės. Romėnai tai priėmė kaip ženklą, kad imperatoriaus valdžia greitai kris. Taip ir nutiko .... po 8 m.

O Napoleonas imperatoriumi tapo klasikiniu būdu. Revoliucijos metu ir po jos revoliucionieriai žudė vienas kitą, kaip daro vorai stiklainyje, kur išlieka tik vikriausi ir negailestingiausi. Šūkiai apie laisvę ir brolybę veikia tik tam tikrą žmonių ratą. Vienas iš to rato atsiduria valdžios viršūnėje. Pro skambius epitetus apie „genialumą“, „didingumą“ būtinai prasiskverbia Napoleono kaip negailestingo diktatoriaus įvaizdis. Šis „ryžas“ karjerą pradėjo priesaikos sulaužymu (kaip koks Paksas). Sirgo epilepsija, nuolat trūkčiojo lūpos, dešinys petys, įpykus prasidėdavo abiejų kojų traukuliai. Isterijoje raičiojosi ant grindų. Maniakiškas naikinimo kompleksas, laužė viską – nuo baldų iki Maskvos Kremliaus. Jo tėvas sirgo alkoholizmu, brolis Liudvikas buvo sunkus psichopatas, o brolis Liuji laikytas paranojiku, sesuo Polina turėjo diagnozę – degeneratyvioji maniakė. Santykiai su seserimis gerai žinomi. Moteriškos kūno sandaros, siaurų pečių, plačių klubų. Štai tokiu buvo erelis su valdžios kompleksu, šaunusis naujosios visuomenės kūrėjas.

Tokių tipų pilna per visas revoliucijas, nes tada jie gali duoti valią savo kompleksams. Gyventi pagal priimtas moralės normas jie nenori. Kai šie pusiau pamišėliai realizuoja savo defektus revoliucinės būtinybės priedangoje, tai vėliau juos dažniausiai iškelia į nacionalinių didvyrių ir aistringų patriotų rangą. Matyt apie tokius I. Kantas sakė: „Iš tokios kreivos pliauskos nieko tiesaus neišdroši“.