Kiber-seksualumas ir žmogaus prigimties vystymasis

Taip pat skaitykite Ateities žmogus
ir Kuo taps Homo sapiens?

„Transformacija nėra tik paviršutiniškų elementų pertvarkymas, o įsiskverbimas į dalyko kiekvieno aspekto vidų; ir didžiausia kada buvus transformacija yra didžioji žmonijos transformacija iš sukurtosios į kūrėją. Ir tai vis dar neužbaigtas veiksmas. Jis gali tęstis bet kuriuo keliu. Galim nepataikyti į adatos skylutę“, M. Hallman, 2002

Kasdien vyksta individo sąryšiai su kultūra. Šiuolaikinės komunikacijos ir technologijos priemonės pagreitina ir daro painesnius tuos ryšius. Pažanga vyksta kiber-erdvės plėtimąsi, žmogaus kūno derinimu su robototechnika (kiborgai), dirbtiniame intelekte (DI), klonavime, genų bei kamieninių ląstelių inžinerijoje (o tai įdalina vyrą pašalinti iš reprodukcijos schemos), nanotechnologijose ir pan. Kiberseksualumas – filosofiniais, literatūriniais ir moksliniais aspektais iš dalies įkvėptas idėjomis iš mokslinės fantastikos (MF) – vienas tokių pavyzdžių.

Kiberseksualumas iškilo iš postmoderniosios kultūros teorijos, feminizmo judėjimo ir naujausių mokslinės fantastikos kūrinių sąveikos, ekstrapoliuojant iš DI. Savo ruožtu, postmodernioji kultūros teorija išsivystė iš marksizmo, psichoanalizės ir egzistencializmo sintezės. Savo ruožtu, sintezės metu tos patyrė transformacijas: pvz., Ž. Lakano psichoanalitinės koncepcijos tapo labiau socialinėmis ir mažiau besiremiančios biologija.

Šį lydinį stipriai paveikė du kūriniai: D. Haraway^*) „Kiborgų manifestas“ (1985) ir W. Gibsono „Neuromantikas^**) “ (1984). D. Haraway apibūdina kiborgą:
„Kiborgas yra kibernetinis organizmas, mašinos ir kūno hibridas, tiek socialinės tikrovės kūrinys, tiek išmonės kūrinys… Tarptautiniai moterų judėjimai išvystė 'moters patirtį', kaip ir neatskleistą ar atskleistą tą svarbų kolektyvinį objektą… Liberalizmas remiasi mąstymo konstrukcija, įsivaizduojamu priespaudos suvokimu ir išsivadavimo iš jos galimybe. Kiborgas yra išmonės ir gyvos patirties tvarinys, kuris pakeičia, kas laikyta moters patirtimi…. Tai gyvenimo ir mirties grumtynės, tačiau ant riba tarp mokslinės fantastikos ir socialinės tikrovės tėra optinė iliuzija“.

J. Wolmark'as aiškina, kad „Manifestas“:
„panaudoja [kiborgo] metaforą, kad pagrįstų, pirma, mokslo ir technologijos socialinių ryšių marksistines ir feministines analizes, kurios grindžiamos duotu dominavimo ir subordinacijos modeliu, ir, antra, kad sukurtų novatorišką socialistinę-feministinę strategiją, nepriklausančia nuo apibendrinančių teorijų“.

„Neuromanceryje" teigiama:
„'Matricos šaknys primityviuose arkadiniuose žaidimuose', pasakė balsas iš aukščiau, 'ankstyvosiose grafinėse programose ir kariniuose bandymuose su žmonėmis… Kiber- erdvė. Visuotinė haliucinacija, kurią kasdien legaliai patiria milijardai operatorių, visose tautose, vaikai mokomi matematinių koncepcijų… Grafinis duomenų atvaizdavimas iš kompiuterių perkeliamas į žmogiškąją sistemą. Neįsivaizduojamas sudėtingumas. Šviesos linijos sudėliotos mąstymo erdvėje, duomenų spiečiai ir žvaigždynai. Tarsi gęstančios miesto šviesos'“.

Wolmark'as po interviu su Gibsonu pasakė, kad tasai:
"… nukalė [kiber-erdvės] terminą 'visuotinės haliucinacijos' apibūdinimui… 'Kiekvienas dirbantis su kompiuteriu, kurį pažįstu, atrodo yra susikūręs tikėjimą, kad anapus ekrano yra tam tikra erdvė, kurios nesimato, tačiau žinai ją esant'".

Atkreiptinas dėmesys, kad tos dvi metaforos, kiborgas ir kiber-erdvė pabrėžia prigimtį ir auklėjimą: Kiborgas – įgimtą prigimtį, biologinį būties pagrindą; Kiber-erdvė – aplinkos ir lavinimo svarbą. Kiborgas pabrėžia kai kurių biologinių aspektų pakeitimą, o kiber-erdvė keičia individą pakeisdama kai kuriuos tikrovės aspektus virtualiais dalykais.

Žmonių evoliucija parodo, kad: 1) ji priklauso nuo mūsų protėvių kasdieninės veiklos; akmeniniai įrankiai buvo kuriame spaudžiant poreikiui maistui, drabužiams ir apsisaugojimui; 2) ji išlavino smegenis, sugebančius apdoroti informaciją; kūrybiškai mąstyti ir t.t. 3) Tai savo ruožtu įtakojo evoliucijos procesą; 4) davė mūsų vietos pasaulyje, mūsų paskirties supratimą.

Postmoderniojoje literatūroje, nepaisant jos įvairovės, pagrindinė tema yra diskursas, o ne ideologijų dominavimas. Wolmark, atrodo, mokslinėje fantastikoje mato bendrumų su tokiu postmodernistiniu diskursu (tai slepiasi po jos naudojamais terminais – "ne-hierarchinė" ir "ne-dvilypė"). Tuos du terminus ji galėjo perimti iš prancūzų feministės, filosofės ir poetės Helene Cixous., kuriai, kaip ir J. Derrida'i, priešybės (dvilypumas) gali būti pavojingos, priespaudos šaltinis. Dvilypumas gali skatinti sudėtingą dinamiką, iš kurios gali išsirutulioti ne tik trokštami, bet ir mažai norimi kultūriniai aspektai. Tai ypač dažna asimetriniuose sąryšiuose, kai viena iš priešybių stipriaa dominuoja (tai yra sudaro hierarchiją), pvz., kultūra prieš gamtą, forma prieš materiją, kalbėjimas prieš rašymą. Tas dvilypumas susijęs ir su vyro-moters santykiu. Atsiranda tendencija, kurią galima pavadinti androginiškumu:
"[Cixous] įrodinėja apie biseksualumo sustiprinimo galimybę – ne kaip lyčių nelygybės paneigimą, o kaip įvairovės pripažinimą, apie vienu metu individe esančio vyriškumo ir moteriškumo" (Sarup).

Žodis topoi reiškia bendrumo ir namų jausmą – kiek mūsų vietos pasaulyje, tiek mūsų vietos įvairiuose bendruomenėse požiūriu (Crucius). MF nemažai autorių atskiria reprodukcijos ir tėvystės roles. M.A. Doane tvirtina, kad daugumai MF rašytojų, ypač moterų, technologija leidžia destabilizuoti lyties tapatybę. Pvz., V. de l'Isle-Adam'o "Ateities Ievoje" (1886) mechaninė Ieva, tiksli, tačiau sterili moters kopija, atskleidžia seksualinės aistros ir reprodukcijos bei motinystės skirtumus. "Ieva" parodo ir technologijos ir aistros suderinamumą, temą, kuri dažnai atkartota daugelyje fantastinių filmų, pvz., "Bangos brastoje" (Stepford Wives, 1975), "Svetimas" (1979), "Svetimi" (1986), "Bėganti ašmenimis" (Blade Runner, 1982). F. Lango filme "Metropolis" (1926) reprodukcija sukelia baimę, o ne aistrą.

Kai kuriuose MF kūriniuose sutinkama empatija ar simpatija kitai lyčiai. U. le Guin "Tamsos kairiojoje rankoje" (1969) sekso partneriai atsitiktinai sinchroniškai pakeičia lytį. Tai leidžia peržengti žmogiškosios patirties ribas.

Elektrinės avys

"Bėgančioje ašmenimis" androidė Rachelė bando Rikui įrodyti savo žmogiškumą. Tai iškelia klausimą apie androido ir žmogaus skirtumą. Filmas remiasi P.K. Dick'o romanu "Ar androidai svajoja apie elektrines avis?" (1968). Pagrindinė tema yra androidai, kurie buvo pagaminti "Rosen Asociacijoje" eksportui iš radiacija užkrėstos post-apokaliptinės Žemės (2021-ais), kad būtų naudojami kaip vergai kolonijose. Daugeliui jų nepatinka niūri aplinka ten ir jie prasmunka atgal į Žemę, kur yra persona non-grata, medžiojami ir sunaikinami. Nuolat tobulėjant androidams, sukuriamas Nexus-6 modelis, siekiant apgauti jų atpažinimo testus. Padėti komplikuoja tai, kad gali nukentėti nekalti žmonės, klaidingai identifikuoti kaip androidai. Keli androidai sukiojasi šiaurės Kalifornijoje ir Rikas iš San Francisko policijos skyriaus gauna užduotį surasti ir sunaikinti juos. Jo pirmtakas buvo nušautas vieno tų androidų. Rikas nuvyksta į "Rosen" fabriką. Kad patikrintų testų tikslumą.

Pagrindinis skirtumas, kuriuo remiasi testas, yra tas, kad androidai neturi empatijos – tai nustatoma užduodant atitinkamus klausimus. Šizofrenikai nepraeina šito testo, tačiau visi jie laikomi izoliuoti psichiatrinėse ligoninėse. Jei Nexus-6 apeis šį testą, jų gamyba turės būti nutraukta. Rachelė, pristatyta kaip "Rosen" prezidento dukterėčia, susitinka Riką. "Rosen" fabrike androidų grupė paruošta testui, bet prieš jį pradedant, Rachelo sako: "Išbandyk mane".

Rachelė neparodo emocinių atsakymų į empatinius klausimus ir Rikas nusprendžia, kad ji yra androidė. Eldonas, firmos prezidentas, laiko, kad ji žmogus, todėl testas nepavyko. Jis tvirtina, kad ji daug laiko praleido kosminiame laive, todėl neišsiugdė atitinkamų reakcijų. Ji yra viena iš nehospitalizuotų "šizų". Taip pat Eldonas kaltina, kad netetiška naudoti testus, nes galėjo praeityje būti padaryta suklydimų nužudant tikrus žmones."Rosen" taip pat bando papirkti Riką padovanodami "tikrą" pelėdą. Iš tikro, kaip ir Rachelė, pelėda yra netikra. Rachelė kreipiasi į pelėdą kaip negyvą daiktą (anglų kalboje, naminiai gyvūnėliai sužmoginami, įvardijant "he/ she", o ne "it"), o tai sukelia Rikui įtarimą. Jis vėl prijungia aparatą, minėdamas, kad jo krepšys pagamintas iš vaiko odos. Ji nesureaguoja tinkamai (be emocijų), parodydama, kad ji yra androidė. Testas reabilituojamas. Rikas klausia Eldono: "Ar ji žino [,kad yra androidė]?". Eldonas atsako: "Ne, mes ją pilnai užprogramavom. Tačiau manau, kad galiausiai ji tai įtarė", tada paklausia Rachelės: "Tu numanei, kai jis paprašė papildomo testo?" ir Rachelė patvirtindama linkteli.

Naujoji Ieva

Claudia Springer pastebi (Wolmark), kad daugumoje šiuolaikinės „kibernetinės“ literatūros kūrinių, apimant ir komiksus, vaizduojami kiborgai ar asmenys, įeinantys į „matricą“ (kiber-erdvę), siekiantys atsikratyti „mėsos“, organinio kūno ir tapti gryna sąmone. Toks pasikeitimas turėtų panaikinti lyčių skirtumus. Tačiau kartu C. Spinger nurodo, kad toje pat literatūroje požiūris į lytį yra stereotipinis ir perdėtas (pvz., „Robokopas“ ar „Topo“): „kiborgų įvaizdžiai sukuria ribojančius, o ne išlaisvinančius lyčių stereotipus“ (A. Balsamo, pas Wolmark). Kartu reikia atsakyti į klausimą: „ar gali būti mąstymas be kūno?“ (Lyotard). Kitas aspektas – kiborbai iškelia klausimą apie nemirtingumo ir mirties santykį ir reikia atsakyti: ar būtis ne fiziniame pasaulyje yra gyvenimas?

Mokslinėje fantastikoje pateikta daug nemirtingumo sukeltų paradoksų ir pavojų. Nemirtingieji neretai supami vienišumo ir nuopuolio auros. Netgi Topo (iš komikso „Cyberpunk“) atsisako amžiams likti bekūniu Žaidimų lauke. Ir vis tik, kažkas lieka, kas susiję su evoliucija. Topo sako: „galų gale, aš tesu duomenų konstruktas. Nieko įtartina tame. Esame gyvybės, paremtos elektros impulsais, forma. Po anglies ir kitų fizinių medžiagų, mes esame naujas žingsnis".

Taigi, žmogiškoji prigimtis gali turėti bendras savybes su kiborgais (arba netgi paimti iš jų), kaip ir mūsų aplinka su kiber-erdve. Kartu iškyla klausimas, kas mus daro vyru ir moterimi, ar netgi žmogumi, ir čia MF padeda jums jį spręsti. Suteikiamos naujos galimybės ne-hierarchinei, ne-dvilypei, daugiaperspektyviai orientacijai.

^*) Dona Haravei (Donna Jeanne Haraway, g. 1944 m.) – Kalifornijos un-to feministinių tyrinėjimo fakulteto profesorė, viena kiberfeminizmo ir „naujojo materializmo“ pradininkių. Žinoma savo esė „Kiborgų manifestas: 9-o dešimtmečio mokslas, technologija ir socialistinis feminizmas“ (1985), esančia atsaku į stiprėjantį konservatyvizmą teigiant, kad feministėms reikia kurti koalicijas, paremtas ne identitetu, o „artumu“, nes kiborgui nesvarbu stabilus, esminis identitetas. Jai kiborgas yra belytės, be rasės, kolektyviškesnės ir taikesnės civilizacijos idealų rinkinys su įspėjimu, kad jis yra visiškai prijungtas prie mašinos. Vėliau (1991) paskelbė atnaujintą šios esė varsiją. Knygoje „Vizija apie primatus: lytis, rasė ir prigimtis modernaus mokslo pasaulyje“ (1989) dėmesį sutelkia primatų tyrinėjimams ir primatologijai.

^**) Neuromantikas (Neuromancer, 1984) - kanadiečių fantasto ir mokslo populiarintojo Viljamo Gibsono (g. 1948 m.) romanas, pradėjęs kiberpanko žanrą. Jis laimėjo visas svarbiausias premijas fantastikos srityje. Romano veiksmas vyksta artimoje ateityje, distopiniame pasauly, valdomame tarptautinių korporacijų ir nusikaltėlių grupuočių. Knyga pasakoja apie išsikvėpusį, viskuo nusivylusį buvusį hakerį, paslaptingo darbdavio įtrauktą į neaiškią, nelegalią operaciją.
Informacinės technologijos ir kibernetika pažengusios į priekį, turimas ribotas dirbtinis intelektas („Tiuringo įstatymas“ draudžia kurti galingą dirbtinį intelektą), įvairios paskirties kibernetiniai implantai yra kasdienybė, žmogaus kūnas perkeltine prasme tėra dar viena mašina, kurios detales (organus, kraują) galima keisti ar tobulinti kada tik prisireikia.

Literatūra:

1. J. Wolmark (ed.). Cybersexualities, 1999
2. H. Cixous, C. Clement. Sorties// The newly born woman, 1986
3. M. Sarup. An introductory guide to Post-structuralism and Postmodernism, 1993
4. T. W. Crucius. A Teather's Introduction to Philosophical Hermeneutics, 1991
5. J.-F. Lyotard. Can thought go on without a body?// Discouse, 11 (1), 1988-89
6. F. D. Abraham. Topoi and transformation// The J. of Psychospiritual Transformation, 2001
7. M. Hallman. The matrix, 2002
8. T. Hornyak. Android science// Sci. Am., May 2006

Kiti HOT.LT straipsniai:
Fagano patikra
Dirbtinis protas?
Kompiuterių ištakos
Kibersekso pamokos
Didžiųjų duomenų mitas
Ateities žmogus
Kuo taps Homo sapiens?
Dirbtinis intelektas kare
Ar Internetas turi savimonę?
HAL 9000 – pramanytas kompiuteris
Ateityje mes visi būsime kiborgais
Kas ten šiukšlina mano komentarų sritį?
Mūšis kibernetiniame pasaulyje
Jūsų skaitmeninės tapatybės kelias į anapilį
DPI - Išsami paketų patikra
Matematinė kalba ir simbolika
Seksas - Interneto progreso variklis!
Nekenčiu kalkuliatoriaus!
Davidas Hilbertas
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Kompiuterinių žaidimų filologijos perspektyvos
Technika: Nuo Paleolito laikų
Ar androidas gali tapti žydu?
Naujojo tipo mokslas
Papildytoji tikrovė
Išorinio panašumo pavojus
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
Telefonai: 5G pagreitis
Haketonai