R. Rorty*) pateikia naudingumą kaip tikrumo kriterijų, taip bandydamas išvengti tiesos ir melo
priešpastatymo įgaunant objektyvių priežasčių egzistavimo galimybę. Bandydamas paaiškinti savo
požiūrį, jis žmogų lygina su kompiuteriu: žmogaus kūnas yra tarsi kompiuterio detalės (hardware),
o mąstymas ir žodynas tarsi programinė įranga (PĮ, software). Rortis aiškina, kad nieko
nedomina, kiek tiksliai vienas ar kitas PĮ elementas atspindi tikrovę svarbu, kad būtų sprendžiamas
iškeltas uždavinys. Tad tiesa visiškai instrumentali, o naudingumas kaip kriterijus turi nurodyti jos tinkamumą tikslo pasiekimui.
Bet tada kyla klausimas: iš kur atsiranda žmogaus sau keliami tikslai ir kodėl jis jų siekia? PĮ
darbingumas apibrėžiamas programuotojo nustatytu tikslu; tasai tikslas transcendentalus kompiuteriui ir
imperatyvus jo atžvilgiu. Taip ir žmogui privalo egzistuoti nuo jo nepriklausantis tikslas, esantis jo
egzistavimo prasme. Išeitis rasta laimėje, būdingoje kiekvienam žmogui, tad ji yra kaip empirinė išvada.
Anot R. Rorčio, laimės siekis atspindimas gelbstinčios tiesos (tikėjimuose, nurodančiuose, ką žmogui
daryti su savimi) koncepcijoje: nukreiptoje į tai, kad visa esatis daiktai, žmonės, įvykiai, idėjos ir
poemos turėtų vieningą kontekstą, kurį galima pavadinti natūraliu, iš anksto apibrėžtu ar unikaliu
Gelbstinti tiesa tam tikra prasme yra transcendentali žmogui ir nėra objektyvi, todėl nepretenduoja į
adekvatų tikrovės perteikimą. Ji laikui bėgant kinta, kas atsiliepia kultūros vystymuisi. Išskiriamos trys jos
koncepcijos: 1) religinė (ja vyraujant, žmonės ieškojo išsigelbėjimo Dieve ir gyvenimo prasmę bandė grįsti
Dievu), 2) metafizinė (nukreipė žmogų tikrovės pažinimo kryptimi ir gyvenimas prasmingas, jei jis
pagrindžiamas kaip racionalus absoliučios tiesos atžvilgiu) ir 3) literatūrinė (leidusi žmogui tverti naujas
formas, o gyvenimo prasme tampa nuolatinis susipažinimas su alternatyviomis vertybėmis, požiūriais, kultūromis).
R. Rorčio samprotavimus apie tiesą galima apibendrinti taip:
1) Tiesa teisinga ne tikrovės atitikimu, o jos tinkamumu iškeltam tikslui; BR>
2) tiesos negalima nagrinėti kaip naudingą funkciją, nes naudingumo kriterijus numato atsisakymą nuo netafizinių opozicijų;
3) tiesos kriterijus veikia tik žmogui esant tam tikrame kontekste, leidžiančiame apmąstyti tiesą;
4) kontekstas neįmanomas be visiems žmonėms bendro tikslo;
5) tas tikslas yra empiriškai suprantamos laimės siekis;
6) nėra jokio Būdo, pagal kurį Egzistuoja pasaulis, todėl nereikia reprezentuoti jokių būdų. Tačiau
egzistuoja daugybė būdų laimei realizuoti, kas nesiskiria nuo pateisinamojo tikėjimo, kuris ir yra tiesa
Richardo Rorty antifundamentalistinės nuostatos ryškiausiai atsiskleidžia Filosofija ir gamtos veidrodis (1979):
Idėja, kad gali būti toks dalykas kaip žinojimo pamatai < ... > priklauso nuo prielaidos, kad egzistuoja koks
nors a priori apribojimas. Nuspėjamus žinojimo pamatus jis prilygina apribojimui, kuris turėtų grįsti laike ir
erdvėje išsibarsčiusių žinių vientisumą, kuris, kaip visa apimanti apriorinė nuostata, suponuotų, kad egzistuoja tam
tikras tvirtas pagrindas, iš kurio gali būti kildinamas visas pažinimas. Tokiu aprioriniu principu grindžiama kantiška
epistemologinė ir ontologinė tradicija, kuriai ir oponuoja R. Rorty anot jo, jau pati prielaida, kad egzistuoja koks
nors a priori apribojimas, yra nepagrįsta. Ši episteminė nuostata parodo, iš kur kyla Kanto ir kitoks etinis
fundamentalizmas, o Rorty atveju kodėl šis fundamentalizmas laikomas nepagrįstu, stokojančiu patikimo žinojimo.
Rorty epistemologija ne tik visiškai nutolsta nuo metafizikos, bet ir praranda pretenzijas į pažinimo tikrumą; moralė
nebėra grįsta moksliška metafizika, nes netenka pagrindo. Kanto moralės filosofijai priešpastatomas utilitarizmas.
Ir čia išsiskiria du moralę remiantys keliai - malonumo ir valios. Tuo labiau, kad priimdami žmones tokius, kokie jie
yra, utilitaristai išvengia konformizmo; bet romantinio hedonizmo aistrų pavojus yra ir viena utilitaristinės moralės silpnybių.
Rorty laikysena moralės filosofijos atžvilgiu nėra išskirtinė bendrame jo minties kontekste, kuriame netikima
filosofijos pajėgumu atsakyti į didžiuosius klausimus, - filosofai nėra matomi kaip turintys privilegijuotą prieigą prie
tiesos, realybės ar gėrio šaltinių. Filosofai matomi kaip pajėgūs spręsti etines problemas tik todėl, kad yra
labiau apsiskaitę, turi labiau išlavintą vaizduotę ir pan. Atidi istorijos revizija leidžia kalbėti apie skirtingas moralės
istorijas, susiklosčiusias skirtingų ir daugialypių moralinių tiesų kovos pavidalu; Rorty pati istorija reiškia kovą prieš
moralės tiesų monopolius, kurios ryškiausiu simboliu pagrįstai laikytina Apšvietos epocha. Joje įgyvendinta
sekuliarizacija atvėrė kelią šiapasauliškumui, kūnų be sielų mąstymui, todėl tokios moralinės kategorijos kaip
netyrumas (impurity) neteko savo statuso, o kartu atvėrė kelią ankstesnių seksualinio elgesio normų pakeitimui naujomis.
R. Rorty. The Decline of Redemptive Truth and the Rise of a Literary Culture
R. Rorty. Philosophy and the Mirror of Nature, 2009
*) Ričardas Rortis (Richard McKay Rorty, 1931-2007)
amerikiečių filosofas, vėlyvosios analitinės tradicijos atstovas. Išgarsėjo atsisakydamas filosofinės tradicijos, kad
pažinimas yra teisingas pasaulio suvokimas (gamtos veidrodis), kai tasai pasaulis visiškai nepriklausomas nuo
suvokimo. Tame Rortis matė visos vakarietiškos filosofijos stagnaciją ir tam priešpastatė naują amerikietiško
pragmatizmo formą (dar vadinamą neopragmatizmu), kai moksliniai ir filosofiniai metodai sudaro sąlyginių žodynų
rinkinį, kurių žmonės su laiku atsisako arba priima juos atsižvelgdami į socialines sąlygas ar praktinę naudą.
Jo nuomone, atsisakymas įsivaizdavimo apie pažinimą ir kalbą kaip reprezentaciją veda į proto būseną, kurią jis
siūlė vadinti ironizmu. Ši kyla tada, kai žmonės pilnai suvokia savo vietos istorijoje atsitiktinumą ir savo filosofinio
žodyno turinį. Tai jis susiejo su socialinės vilties sąvoka, laikydamas, kad ironizmo būsenoje, be metaforų tarp
proto ir pasaulio visuomenė elgsis gerokai ramiau ir taikiau.
Tarp jo įtakingiausių knygų: Filosofija ir gamtos veidrodis (1979), Pragmatizmo pasekmės (1982), Atsitiktinumas, ironija ir solidarumas (1989)...
Kiti HOT.LT straipsniai:
Debesies architektūra
Kompiuterių ištakos
Jau 50 m. meinfreimams
Laplasas. Dėl tikimybių
Ar Internetas turi savimonę?
Ar mašina kada nors mąstys?
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Kita skaičiavimo metodų istorijos pusė
Dž.Birkhofas: matematikas, meno matuotojas
Kompiuteriniai žaidimai filosofinės analizės požiūriu
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Aš nekuriu hipotezių... Niutonas ir Dekartas
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Naujojo tipo mokslas
Visata kaip kompiuteris
Informacijos ekologija
Algebra akimirksniu
|