Rortis apie tiesą. HOT.LT

R. Rorty^*) pateikia naudingumą kaip tikrumo kriterijų, taip bandydamas išvengti tiesos ir melo priešpastatymo įgaunant objektyvių priežasčių egzistavimo galimybę. Bandydamas paaiškinti savo požiūrį, jis žmogų lygina su kompiuteriu: žmogaus kūnas yra tarsi kompiuterio detalės (hardware), o mąstymas ir „žodynas“ – tarsi programinė įranga (PĮ, software). Rortis aiškina, kad nieko nedomina, kiek tiksliai vienas ar kitas PĮ elementas atspindi tikrovę – svarbu, kad būtų sprendžiamas iškeltas uždavinys. Tad tiesa visiškai instrumentali, o naudingumas kaip kriterijus turi nurodyti jos tinkamumą tikslo pasiekimui.

Bet tada kyla klausimas: iš kur atsiranda žmogaus sau keliami tikslai ir kodėl jis jų siekia? PĮ darbingumas apibrėžiamas programuotojo nustatytu tikslu; tasai tikslas transcendentalus kompiuteriui ir imperatyvus jo atžvilgiu. Taip ir žmogui privalo egzistuoti nuo jo nepriklausantis tikslas, esantis jo egzistavimo prasme. Išeitis rasta laimėje, būdingoje kiekvienam žmogui, tad ji yra kaip empirinė išvada. Ričardas Rortis

Anot R. Rorčio, laimės siekis atspindimas „gelbstinčios“ tiesos (tikėjimuose, nurodančiuose, ką žmogui daryti su savimi) koncepcijoje: nukreiptoje į tai, kad „visa esatis – daiktai, žmonės, įvykiai, idėjos ir poemos – turėtų vieningą kontekstą, kurį galima pavadinti natūraliu, iš anksto apibrėžtu ar unikaliu“

Gelbstinti tiesa tam tikra prasme yra transcendentali žmogui ir nėra objektyvi, todėl nepretenduoja į adekvatų tikrovės perteikimą. Ji laikui bėgant kinta, kas atsiliepia kultūros vystymuisi. Išskiriamos trys jos koncepcijos: 1) religinė (ja vyraujant, žmonės ieškojo išsigelbėjimo Dieve ir gyvenimo prasmę bandė grįsti Dievu), 2) metafizinė (nukreipė žmogų tikrovės pažinimo kryptimi ir gyvenimas prasmingas, jei jis pagrindžiamas kaip racionalus absoliučios tiesos atžvilgiu) ir 3) literatūrinė (leidusi žmogui tverti naujas formas, o gyvenimo prasme tampa nuolatinis susipažinimas su alternatyviomis vertybėmis, požiūriais, kultūromis).

R. Rorčio samprotavimus apie tiesą galima apibendrinti taip:
1) Tiesa teisinga ne tikrovės atitikimu, o jos tinkamumu iškeltam tikslui; BR> 2) tiesos negalima nagrinėti kaip naudingą funkciją, nes naudingumo kriterijus numato atsisakymą nuo netafizinių opozicijų;
3) tiesos kriterijus veikia tik žmogui esant tam tikrame kontekste, leidžiančiame apmąstyti tiesą;
4) kontekstas neįmanomas be visiems žmonėms bendro tikslo;
5) tas tikslas yra empiriškai suprantamos laimės siekis;
6) „nėra jokio Būdo, pagal kurį Egzistuoja pasaulis“, todėl nereikia reprezentuoti jokių būdų. Tačiau egzistuoja daugybė būdų laimei realizuoti, kas nesiskiria nuo pateisinamojo tikėjimo, kuris ir yra tiesa

Richardo Rorty antifundamentalistinės nuostatos ryškiausiai atsiskleidžia „Filosofija ir gamtos veidrodis“ (1979): „Idėja, kad gali būti toks dalykas kaip ‚žinojimo pamatai‘ < ... > priklauso nuo prielaidos, kad egzistuoja koks nors a priori apribojimas“. Nuspėjamus žinojimo pamatus jis prilygina apribojimui, kuris turėtų grįsti laike ir erdvėje išsibarsčiusių žinių vientisumą, kuris, kaip visa apimanti apriorinė nuostata, suponuotų, kad egzistuoja tam tikras tvirtas pagrindas, iš kurio gali būti kildinamas visas pažinimas. Tokiu aprioriniu principu grindžiama kantiška epistemologinė ir ontologinė tradicija, kuriai ir oponuoja R. Rorty – anot jo, jau pati prielaida, kad egzistuoja koks nors a priori apribojimas, yra nepagrįsta. Ši episteminė nuostata parodo, iš kur kyla Kanto ir kitoks etinis fundamentalizmas, o Rorty atveju – kodėl šis fundamentalizmas laikomas nepagrįstu, stokojančiu patikimo žinojimo.

Rorty epistemologija ne tik visiškai nutolsta nuo metafizikos, bet ir praranda pretenzijas į pažinimo tikrumą; moralė nebėra grįsta „moksliška metafizika“, nes netenka pagrindo. Kanto moralės filosofijai priešpastatomas utilitarizmas. Ir čia išsiskiria du moralę remiantys keliai - malonumo ir valios. Tuo labiau, kad priimdami žmones tokius, kokie jie yra, utilitaristai išvengia konformizmo; bet romantinio hedonizmo aistrų pavojus yra ir viena utilitaristinės moralės silpnybių.

Rorty laikysena moralės filosofijos atžvilgiu nėra išskirtinė bendrame jo minties kontekste, kuriame netikima filosofijos pajėgumu atsakyti į „didžiuosius“ klausimus, - filosofai nėra matomi kaip turintys privilegijuotą prieigą prie „tiesos“, „realybės“ ar „gėrio“ šaltinių. Filosofai matomi kaip pajėgūs spręsti etines problemas tik todėl, kad yra labiau apsiskaitę, turi labiau išlavintą vaizduotę ir pan. Atidi istorijos revizija leidžia kalbėti apie skirtingas moralės istorijas, susiklosčiusias skirtingų ir daugialypių moralinių tiesų kovos pavidalu; Rorty pati istorija reiškia kovą prieš moralės tiesų monopolius, kurios ryškiausiu simboliu pagrįstai laikytina Apšvietos epocha. Joje įgyvendinta sekuliarizacija atvėrė kelią šiapasauliškumui, kūnų be sielų mąstymui, todėl tokios moralinės kategorijos kaip „netyrumas“ (impurity) neteko savo statuso, o kartu atvėrė kelią ankstesnių seksualinio elgesio normų pakeitimui naujomis.