Interneto romantikai

Romantiškos istorijos

Skaitykite šias romantiškas istorijas:
Ištrūkti iš įkalinimo voratinklio
Edis Raideris ieško žmonos

Kviečiame šiam puslapyje pasidalinti romantiškomis istorijomis. tai gali būti pasakojimai iš Jūsų arba iš Jūsų pažįstamų gyvenimo, nugirsti ar perskaityti pasakojimai, arba tiesiog sukurtos ("išlaužtos iš piršto").

Istorijos nebus iškart talpinamos į WWW puslapį. Prieš "paviešinant" jas perskaitys ir aprobuos HOT.LT redaktorius

       Jūsų vardas: 
El.pašto adresas: 

Jūsų pasakojimai:

Eglė, 2010 m. sausio 29 d., penktadienis, 17:31:50
EDELVEISAS
(Kiekvienam iš mūsų pagal gimimo datą yra priskiriama gėlė, kadangi mano Edelveisas, parašiau istoriją, kuriai labai tiko sulyginimas su šia gėle:))
Vieną gražią dieną, aukštai kalnuose pražydo nuostabi gėlė- Edelveisas. Ji žavėjosi visu pasauliu, negalėjo atsidžiaugti kiekviena akimirka šioje žemėje. Jos širdis buvo kupina noro gyventi. Tada ji nežinojo, kas yra meilė. Visą pasaulį jai atstojo mėlynas dangus ir jūra. Drauges ji stebino savo žvalumu, energija ir grožiu. Visi buvo jos draugai.
Nors ir buvo ji viena, iš aukšto kalno galėjo stebėti kas dedasi ten- žemai. Ir kartą ji pamatė drugelį, kuris savo liaunais sparneliais skrido prieš vėją į kalną. Vėjas jį bloškė atgal, negailestingai ir atšiauriai. Lietus kiaurai permerkė jo sparnelius. Po ilgos kelionės ir vargų, drugelis pasiekė norimą gėlę. Gyventi jam buvo likusios tik kelios akimirkos. Jis negalėjo atsigrožėti ir atsidžiaugti gėlele. Iki pat paskutinės gyvenimo sekundės, jie buvo drauge. Ir kai jį pasiekė mirties bučinys, jis neliūdėjo. Tvirčiau prigludo prie savo mylimosios ir užmigo...Visą savo laiką jis paaukojo gėlei. Tą dieną Edelveisas suprato, kas yra meilė.
Išaušo rytas, dar gražesnis nei paprastai. Saulė linksmai švietė, jūra kerėjo nuostabiu grožiu, o danguje nebuvo nei vieno debesėlio. „Ko liūdi?“ paklausė Edelveiso draugės. „Kas tau nutiko?“ Gėlė ir pati gerai nežinojo kas jai nutiko. Kažko trūko, jautė tuštumą. „Kokia prasmė žydėti, jei neturi kam žydytė? „ Kilo mintis Edelveisui-nuostabiausiai gėlei kalnuose. Ir tada ji pamatė drugelį... Ji tarsi pametė galvą, jautėsi nepaprastai gerai. Kiekvieną rytą ji prabusdavo dar nepatekėjus saulei ir laukė pasirodančio drugelio. Ji tikėjo-„vieną dieną jis atskris pas mane.“ Pūtė žvarbus vėjas, audra nusiaubė visą apylinkę, bet Edelveisas išgyveno. Vienintelė prasmė buvo likti dėl jo, nepalūžti ir sulaukti savojo drugelio.
Jis skraidžiojo netoliese, bet nei karto nenutūpė ant jos žiedo, nors trūkdavo tiek nedaug. Ir kiekvienąkart jai vis labiau suplazdėdavo širdis jį išvydus. Aplink skraidžiojo gausybė nuostabių drugelių, bet gėlelei tai buvo nei motais. „Ko vis lauki, Edelveise?“ klausinėjo draugės, „pažiūrėk, koks žavus drugelis! Nelauk, būk jo.“ Gėlė nekreipė dėmesio ir tikėjo-jis atskris. Tik staiga ji pajuto-daugiau laukti nebegali. Galbūt jis išsirinko kitą gėlę, lengviau pasiekiamą, jam net nereikės kilti į kalno papėdę. Aplinkui daug gėlių, kurios spalvotos, dideliais žiedais. Be abejonės, jis neatskris, nebent aš jį pakviestų. Sukaupusi visą savo ryžtą ji ištarė drugeliui:
-Man reikia tavęs.
-Nepyk, aš negaliu būti su tavimi,-ir nuplasnojo tolyn.
Tądien mirė jos širdis. Jis sutrypė visą gėlelės meilę be jokio gailesčio. Saulė jos nebešildė, dangus neviliojo savo platybėmis, o jūra nekerėjo užburiančiomis bangomis. Net vėjas jos nepalaužė, audros jos neįveikė. O štai čia-vienas dailus drugelis įveikė begalinę jėgą, kurią dar kai kas vadina meile. Draugės guodė Edelveisą, ji darėsi vis linksmesnė, ar bent jau kiti taip manė. Ir štai drugelis lyg niekur nieko priskrido prie jos, nesuprasdamas ką padarė.
Gėlelė nepastebimai kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol pasiekė kalno viršūnę. „Dabar manęs niekas negalės pasiekti“ tarė Edelveisas- mažutė gėlė auganti aukštai kalnuose. Jos nuskinti aukštai į kalnus eina tik labai įsimylėjęs ir drąsus žmogus.

Aivaras, 2009 m. spalio 12 d., pirmadienis, 13:24:38
Istorija su pakeistais vardais. Apie Rimantą ir Samantą.
... Kaip ir kekvieną rytą, pabudęs Rimantas visiškai nenori keltis, net ir pamatęs kaip lauke viskas spindi..
Tačiau, ši diena kitokia, tai ypatinga diena...
Rimantas šiaip ne taip, išsiropščia iš savo lovos ir nupėdina į dušą. Kaip visada išvystą tą patį nuvargusį veidą ir suveltus plaukus.
Rimantas - Na, ką gi, niekas nesikeičia.
Tada nusišypso ir numetęs į šalį apatinį trikotažą įlipa į vonią.
Rimantas - Kokia atgaiva.. Tikiuosi ši diena bus nuostabi, tik galėtų šiurpuliukai bėgantys po visą kūną palikti mane ramybėje. Na,
bet juk tai įprasta, kai jaudiniesi dėl to kas nutiks.
Išlipęs iš vonios jis susitvarko plaukus su žėlės pagalba.
Rimantas - Dabar jau geriau. Jau panašesnis į žmogų!
Antras dalykas po dušo be abejonės yra šaldytuvo apžiūra. Bevalgant kasdienį maista (dešreles), jis niekaip negali išmesti minčių iš
savo galvos.
Rimantas - O, Samanta.. Kaip aš tavęs pasiilgau.. Džiugu, jog šiandieną pagaliau galėsiu su tavimi praleisti šiek tiek laiko. Ir kaip tu man taip susukai galvą?..
Neišmesdamas Samantos iš savo minčių jis baigia valgyti ir nueina prie kompiuterio, kad truputį "prastumtų" laiką iki susitikimo su Samanta..
Rimantas - Ką čia veikti.. Na ką, ir vel Lineage'as..
Bėgant minutėms, jaudulys vis stiprėjo, nes artėja minutė kai reikės eiti į stoti pasitikti savo širdžiai artimo žmogaus, Samantos.. Staiga Rimantas gauna žinutę,
iškart čiumpa už telefono ir perskaito : - Sveikas, brangusis :)* Na aš jau tuoj pajudėsiu tavęs link. Ar lauki? :)
Rimantas net nesusimąstęs atrašė: - Sveika, meile :)* Žinoma, laukiu :)) Labai, labai.
Išsiuntęs žinutę, per keletą minučių sulaukė atsakymo: - Gerai, parašysiu, kai būsiu netoli mūsų susitikimo vietos. Iki. ;)
Rimantas nusišypsojo ir nebegalėjo nuslėpti švytinčio veido... Atėjo laikas eiti į stotį pasitikti savo merginos. Išjudėjus iš namų jo širdis pradėjo plakti daugybę
kartų stipriau.
Rimantas - širdele, nurimk. Juk jau tuoj pamatysiu savo džiaugsmą.
Atėjus į stotį, Rimantas pasižiūrėjo į laikrodį.
Rimantas - Be 15 keturios.. Hmm, per anksti atėjau. Vat ką daro tas noras greičiau susitikti. Visai pamečiau galvą. Laikas susiimti. Kaip aš atrodau stovėdamas su
šypsena iki ausų. Na susikaupsiu.
Staiga pasrodo autobusas ir Rimanto kūnas sustingsta.. Autobusas sustoja. Išlipa keletas merginų, moteriškių ir jaunuolių. Visus juos pasitinka draugai ar šeimos nariai.
Rimantas - O kur gi ji?...
Po kiek laiko išlipa ir ji, Samanta.. Jų žvilgsniams susitikus, abu trumpam sustingo ir jų akys pradėjo vytėti lyg išvydus stebuklą. Taipogi jų veidus nutvieskė šypsena.
Nieko nelauke jie priėjo vienas prie kito ir Samanta puolė į išsiilgusį Rimanto glėbį. Ta akimirka, verta daugiau nei bet kokie pasaulio malonumai. Ta akimirka, stebuklinga..
Ji pažvelgė Rimantui į veidą ir iš lėto pabučiavo.. Tos kelios sekundės kol jos lūpos lietė Rimanto lūpas atrodė lyg ištisos valandos ir viskas aplink išnyko. Liko tik Rimantas, Samanta ir jų bučinys.
...Rimantas čiupo jos lagaminą ir švelniai paėmęs ją už rankos vedėsi ją namų link.
Samanta negalėjo atitraukti nuo jo akių, o jis stengėsi slėpti savo vidinę būseną, nors velniškai norėjo jai visą dieną kartoti "Aš tave myliu, mano Saule". Tas vyriškas užsispyrimas.
Bekalbėdami apie laiką kol jie nesimatė, priėjo ir Rimanto namus. Viduje juos sutiko geroji Rimanto mama. Po ilgų pašnekesių ir keleto taurelių šampano, Rimantas paklojo lovą ir laukė iš dušo grįštančios
Samantos. Atsigulęs į lovą, įjungė televizorių. Sulaukęs Samantos, pasiūlė jei pažiūrėti filmą ir bežiūrint Samanta užmigo jo glėbyje..
Rimantas - Kas gali būti geriau už mylimą merginą savo glėbyje..
Samanta pramerkusi vieną akį tarė:
Samanta - Kažką sakei brangusis?
Rimantas - Ne, Saule, miegok.
Samanta - Apkabink mane tvirčiau..
... Rimantas gulėjo žiūrėdamas į Samantą ir galvojo apie ryta, kai jau reikės keltis ir paleisti ją atgal į darba.. Jo vėl laukė keletas savaičių vienatvės ir nerimo..
Išaušo rytas.
Samanta - Labas rytas.
Rimantas - Labas rytas, mergyt.
Rimantas pabučiao Samantą ir pakilo iš lovos. Samanta nesupratusi prabilo:
- Kur eini? Pagulėk dar su manimi..
Rimantas - Einu padarysiu mums pusryčius ir tuoj pat grįšiu, nesijaudink.
Grįžęs Rimantas rado Samantą vėl miegančią.. Prisėdo šalia ir glostydamas jos plaukus, laukė kol ji prabus.
Prabudus Samantai, Rimantas tarė:
- Brangioji, pusryčiai atšalo.
Samanta - Nepyk, užmigau.
Rimantas - Nieko tokio, pavalgykime...
Baigę pusryčiauti abu suprato, jog jau tuoj teks kuriam laikui išsiskirti.. Šypsenos ir žodžiai baigėsi, o Rimantas apkabino Samantą.. Truputį patylėjęs pasakė:
- Nenoriu, kad išvažiuotum...
Samanta - Aš irgi... Juk žinai.. Bet darbas, yra darbas.
Rimantas - Žinau, mergyt...
Atėjo akimirka, kai abu susiruošė ir išėjo į stotį.
Jie stengėsi palaikyti pokalbį ir juokauti, kad neišlįstų tikra vidinė būsena ir ašaros..
Galiausiai priėjus stotį jie laukė autobuso, o viduje visiškai nenorėjo, kad jis atvažiuotų...
Iš toliau pasimatė autobusas ir jau nebebuvo kur trauktis. Rimantas pakštelėjo Samantai į lūpas ir atsisveikinęs nuėjo namų link...
Rimantas visiškai nusiminė ir negalėjo galvoti apie nieką kitą tik, kad greičiau Samanta vėl grįštų ir jo liūdesiui ateitų galas...
Rimantas - Greičiau grįšk brangioji... Aš tavęs laukiu ir visada lauksiu...

....., 2009 m. spalio 7 d., trečiadienis, 19:44:26
Prisimenu kai kas nakt rašydavai myliu, labanakt katyte,kai buvom tik dviese kai vaikščiojom susikibe viskas buvo mum įmanoma, bet sugrove mūsų meile savo melu jau antra karta tikrai nebetikėsiu tavim. Aivaras, Syndrome@one.lt, 2009 m. spalio 12 d., pirmadienis, 13:24:38
193.219.150.195,, naršyklė: Mozilla/5.0 (Windows; U; Windows NT 5.1; en-US; rv:1.9.0.14) Gecko/2009082707 Firefox/3.0.14 (.NET CLR 3.5.30729)
Istorija su pakeistais vardais. Apie Rimantą ir Samantą.
... Kaip ir kekvieną rytą, pabudęs Rimantas visiškai nenori keltis, net ir pamatęs kaip lauke viskas spindi..
Tačiau, ši diena kitokia, tai ypatinga diena...
Rimantas šiaip ne taip, išsiropščia iš savo lovos ir nupėdina į dušą. Kaip visada išvystą tą patį nuvargusį veidą ir suveltus plaukus.
Rimantas - Na, ką gi, niekas nesikeičia.
Tada nusišypso ir numetęs į šalį apatinį trikotažą įlipa į vonią.
Rimantas - Kokia atgaiva.. Tikiuosi ši diena bus nuostabi, tik galėtų šiurpuliukai bėgantys po visą kūną palikti mane ramybėje. Na,
bet juk tai įprasta, kai jaudiniesi dėl to kas nutiks.
Išlipęs iš vonios jis susitvarko plaukus su žėlės pagalba.
Rimantas - Dabar jau geriau. Jau panašesnis į žmogų!
Antras dalykas po dušo be abejonės yra šaldytuvo apžiūra. Bevalgant kasdienį maista (dešreles), jis niekaip negali išmesti minčių iš
savo galvos.
Rimantas - O, Samanta.. Kaip aš tavęs pasiilgau.. Džiugu, jog šiandieną pagaliau galėsiu su tavimi praleisti šiek tiek laiko. Ir kaip tu man taip susukai galvą?..
Neišmesdamas Samantos iš savo minčių jis baigia valgyti ir nueina prie kompiuterio, kad truputį "prastumtų" laiką iki susitikimo su Samanta..
Rimantas - Ką čia veikti.. Na ką, ir vel Lineage'as..
Bėgant minutėms, jaudulys vis stiprėjo, nes artėja minutė kai reikės eiti į stoti pasitikti savo širdžiai artimo žmogaus, Samantos.. Staiga Rimantas gauna žinutę,
iškart čiumpa už telefono ir perskaito : - Sveikas, brangusis :)* Na aš jau tuoj pajudėsiu tavęs link. Ar lauki? :)
Rimantas net nesusimąstęs atrašė: - Sveika, meile :)* Žinoma, laukiu :)) Labai, labai.
Išsiuntęs žinutę, per keletą minučių sulaukė atsakymo: - Gerai, parašysiu, kai būsiu netoli mūsų susitikimo vietos. Iki. ;)
Rimantas nusišypsojo ir nebegalėjo nuslėpti švytinčio veido... Atėjo laikas eiti į stotį pasitikti savo merginos. Išjudėjus iš namų jo širdis pradėjo plakti daugybę
kartų stipriau.
Rimantas - širdele, nurimk. Juk jau tuoj pamatysiu savo džiaugsmą.
Atėjus į stotį, Rimantas pasižiūrėjo į laikrodį.
Rimantas - Be 15 keturios.. Hmm, per anksti atėjau. Vat ką daro tas noras greičiau susitikti. Visai pamečiau galvą. Laikas susiimti. Kaip aš atrodau stovėdamas su
šypsena iki ausų. Na susikaupsiu.
Staiga pasrodo autobusas ir Rimanto kūnas sustingsta.. Autobusas sustoja. Išlipa keletas merginų, moteriškių ir jaunuolių. Visus juos pasitinka draugai ar šeimos nariai.
Rimantas - O kur gi ji?...
Po kiek laiko išlipa ir ji, Samanta.. Jų žvilgsniams susitikus, abu trumpam sustingo ir jų akys pradėjo vytėti lyg išvydus stebuklą. Taipogi jų veidus nutvieskė šypsena.
Nieko nelauke jie priėjo vienas prie kito ir Samanta puolė į išsiilgusį Rimanto glėbį. Ta akimirka, verta daugiau nei bet kokie pasaulio malonumai. Ta akimirka, stebuklinga..
Ji pažvelgė Rimantui į veidą ir iš lėto pabučiavo.. Tos kelios sekundės kol jos lūpos lietė Rimanto lūpas atrodė lyg ištisos valandos ir viskas aplink išnyko. Liko tik Rimantas, Samanta ir jų bučinys.
...Rimantas čiupo jos lagaminą ir švelniai paėmęs ją už rankos vedėsi ją namų link.
Samanta negalėjo atitraukti nuo jo akių, o jis stengėsi slėpti savo vidinę būseną, nors velniškai norėjo jai visą dieną kartoti "Aš tave myliu, mano Saule". Tas vyriškas užsispyrimas.
Bekalbėdami apie laiką kol jie nesimatė, priėjo ir Rimanto namus. Viduje juos sutiko geroji Rimanto mama. Po ilgų pašnekesių ir keleto taurelių šampano, Rimantas paklojo lovą ir laukė iš dušo grįštančios
Samantos. Atsigulęs į lovą, įjungė televizorių. Sulaukęs Samantos, pasiūlė jei pažiūrėti filmą ir bežiūrint Samanta užmigo jo glėbyje..
Rimantas - Kas gali būti geriau už mylimą merginą savo glėbyje..
Samanta pramerkusi vieną akį tarė:
Samanta - Kažką sakei brangusis?
Rimantas - Ne, Saule, miegok.
Samanta - Apkabink mane tvirčiau..
... Rimantas gulėjo žiūrėdamas į Samantą ir galvojo apie ryta, kai jau reikės keltis ir paleisti ją atgal į darba.. Jo vėl laukė keletas savaičių vienatvės ir nerimo..
Išaušo rytas.
Samanta - Labas rytas.
Rimantas - Labas rytas, mergyt.
Rimantas pabučiao Samantą ir pakilo iš lovos. Samanta nesupratusi prabilo:
- Kur eini? Pagulėk dar su manimi..
Rimantas - Einu padarysiu mums pusryčius ir tuoj pat grįšiu, nesijaudink.
Grįžęs Rimantas rado Samantą vėl miegančią.. Prisėdo šalia ir glostydamas jos plaukus, laukė kol ji prabus.
Prabudus Samantai, Rimantas tarė:
- Brangioji, pusryčiai atšalo.
Samanta - Nepyk, užmigau.
Rimantas - Nieko tokio, pavalgykime...
Baigę pusryčiauti abu suprato, jog jau tuoj teks kuriam laikui išsiskirti.. Šypsenos ir žodžiai baigėsi, o Rimantas apkabino Samantą.. Truputį patylėjęs pasakė:
- Nenoriu, kad išvažiuotum...
Samanta - Aš irgi... Juk žinai.. Bet darbas, yra darbas.
Rimantas - Žinau, mergyt...
Atėjo akimirka, kai abu susiruošė ir išėjo į stotį.
Jie stengėsi palaikyti pokalbį ir juokauti, kad neišlįstų tikra vidinė būsena ir ašaros..
Galiausiai priėjus stotį jie laukė autobuso, o viduje visiškai nenorėjo, kad jis atvažiuotų...
Iš toliau pasimatė autobusas ir jau nebebuvo kur trauktis. Rimantas pakštelėjo Samantai į lūpas ir atsisveikinęs nuėjo namų link...
Rimantas visiškai nusiminė ir negalėjo galvoti apie nieką kitą tik, kad greičiau Samanta vėl grįštų ir jo liūdesiui ateitų galas...
Rimantas - Greičiau grįšk brangioji... Aš tavęs laukiu ir visada lauksiu...

*Anonimus*, 2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis, 00:07:43
Sveiki, noriu papasakoti jums vieną istoriją iš mano gyvenimo. Pabaiga kaip ir visų nuostabių istorijų skaudi... Taigi vardu nerašysiu tiesiog jis ir aš. ;)
Viskas prasidėjo daugiau nei prieš pusę metų, jis yra metais už mane vyresnis. Mes esame iš tos pačios mokyklos. Niekada nebuvau atkreipus į jį dėmesio iki tada... Viskas prasidėjo labai kvailai aš jam užkliuvau mokykloje, net pati nežinau kuo. Vienam interneto portale jis rado mane ir pradėjo rašinėti. Visada mokykloje šaukdavo mane "Višta" ;DD Ir internete taip pat. Galiausiai pasakiau jam kad nustotų mane įžeidinėti nes man jau nebejuokinga. Tada pradėjom bendrauti normaliai, daugiau vienas apie kitą sužinojom... galvojau jog jis kalbės nesamones ir toliau tatčiau jis pasirodė gan ydomus vaikinas. Tuo metu jis draugavo su kita. Ištirkūjų tai simpatijų aš jam jokių ir nejaučiau. Pabendravus pora mėnesių labai susidraugavom. Kiekvieną dieną susirašydavom per skype, pokalbiai visuomet pasibaigdavo sms žinutėmis. Viena vakarą kaip ir visuomet susirašinėjom ir susipykom, o susikivirčijom tiesiog dėl nieko, nes aš nelaiku pajuokavau. Ir jis man parašė gražia frazę : pi** n*. Mano atsakymas buvo toks: Ačiū. Nebendravome gal mėnesį mokykloje net nežiūrėjau į jo pusę. KArtą gryžusi po mokyklos prisijungiau prie portalo, per kurį mes susipažinom. Jis man parašė liudną smile, paklausiau kas yra. Jis parašė jog pasiilgo mūsų susirašinėjimų, mano draugystės ir pnš. Parašiau čia jau suprast kaip atsiprašyma jis pasakė taip. NA aš aišku atleidau. Po to taip gražiai nebendravom dar kelias savaites. Vėliau viskas gryžo į savo vėžias tiesa per tą laiką jis išsiskyrė su savo panele. Kurį laiką buvom tik draugai. Vėliau jis pasiūlė susitikti, ištirkųjų buvo labai keista, nes jis atėjo su mano kaimynu, kuris yra jo klasiokas ;DD kai pradėjome bendrauti vasara jau buvo prasidėjus. Vėliau vėl nustojom bendrauti. Jis sportavo aš buvau su savo draugais važinėjau pas gimines ir t.t. Galiausiai neiškentęs jis man parašė pasiūlė vėl susitikti. Aš buvau namie ir sutikau. Buvo vėlus vakaras. Sėdėjom netoli mano namų kalbėjom, ir jis mane pabučiavo. Nors toks ten ir bučinys buvo. VAikiškas pakšt. Pradėjom susitikinėt kas dien, apie viską žinojo visis jo draugai. Aš niekam to nepasakojau nes nedėjau jokių vilčių į tuos santykius. Kol neišaušo 26 rugpjūčio. Ir sulaukiau iš jo sms : Aš tave Myliu. Nežinojau nei kaip toliau bedndrauti nei ką atrašyti. Prašiau duoti man laiko. Būti draugais. Bet santykiai nepakito. Susitikinėjom, bučiavomies, buvom kartu. Gaudauvau iš jo pasakiškus sms. Tokių gražių žodžių nesu girdėjusi nei išvieno žmogaus savo gyvenime. Ir būdama kvaila jais tikėjau. Štai pradėjome eiti į mokyklą. Pradėjo keistis bendravimas, galiausiai kai pradėjau aš kalbėti apie savo jausmus. Jis pasakė kad pakvietė žaisti jį į kitą komandą. Jog nebeturės laiko panelei. 3 dienas ir naktis liejau ašaras kaip išprotėjus. Iki to jis buvo matęs kai verkiu tik 1 syk. O tada... verkiau vos tik jį pamatydavau. Tatčiau kažką rašyt net nemaniau. Vėl parašė jis. KAd nori bendravimo tokio pat kai draugavo su savo ex. Aš vėl sutikau. Jis pasakė jog mano vis dar mylįs ją. Ir nežino kaip ją susigražinti. Išvadinau jį melagiu, veidmainiu ir visokiais kitais bjauriais žodžiais. Jis apsimetė jog nieko nesupranta kol galiausiai nustojo vaidinti. Pradėjo nebepaisyti ką aš sakau... Žodžiu visa draugystė išširo. Papasakojau savo geriausiai draugei viską tada kai jis mane ysimylėjo. Ji guodė mane kai verkdavau dėl jo. Verkiu dar ir dabar, nes šiandien mano draugė parašė jam, jog atsikabintų nuo manęs jog skaudina mane. Nes manes jis negirdėdavo. . . Žodžiais to neparašysi ką išgyvenau. Viskas buvo nuostabu, kol galiausiai jis pradėjo elgtis kaip mažvaikis. Šiandien viskas baigta, bet aš viliuosi... Jog viskas buvs gerai... Myliu jį dabar tikrai tai galiu ištarti garsiai. TAtčiau jau pervėlu... ;**
P.S. Sorry už klaidas.

Norah, 2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis, 23:47:44
Jo vardo gerai nepamenu. Jis - Italas. Susikalbėti negalėjome niekaip - vos linktelėjimai ir galvos purtymai.
Visa kompanija - jie du, ir merginos, mes, keturios...
Jis bučiuoja man kaklą, masažuoją nugarą, o aš turiu atsakinėti į kvailus tada vykstančio "žaidimo" klausimus...
Mane jau krečia virpuliukai.
Kas svarbiausia, jis nei gražus, nei idealus... tačiau tą naktis buvo mūsų...
2val. nakties. Barbakanas. Šviečianti miesto panorama. Aš su savuoju, ir draugė su jo draugu išvejame kitas merginas, o pačios liekame ant pledo- Šąla kojos. Šlapia, nes rasa. Giliai alsuoju. Man atsimerkus virš savęs matau žvaigždes. Giedra. Glamonės. Bučiniai.
Ir taip iki 5val. ryto. Deja, draugei pareiškiu, kad nebejaučiu pėdų. Pradedame kilti laiptais. Susikibę. Pirmas ir paskutinis kartas kartu. Jie mus palydi iki namų. Vos atsisveikiname. Paskutinis bučinys ir aš visa virpanti parlekiu namo.
Buvo gera. Vienintelis kartas su juo. Ir paskutinis.

Kate, 2009 m. rugsėjo 4 d., penktadienis, 23:23:20
Atrode tai buvo jaunystes klailyste,galbut didelis susizavejimas..Bet tas susizavejimas peraugo i meile,i begaline skaudzia meile. Jo balsas ir tos akys , kuriu daugiau jau neikad taip is arti nebepamatysiu.Jo rankos ,kurios dabar liecia kita,jo lupos kurios kazkada buciavo mane ,dabar buciuoja kita..Jo kvapas iki siol isliko atmintyje.. Nesuprantu ka blogai padariau gyvnime,kad mes nesam kartu ,gal as jam per jauna tuo metu buvau.. Negaliu jo pamirsti jau 3metus. Sapnuoju ji,diena nakti mintys tik apie ji..ka jis veikia ,kdl mes nesam kartu .Plysta sirdis is skaudo, atrodo kad sprogs.. Niekas jau nebesugrazins tu graziu akimirku praleistu kartu ..Lieka tik grazus prisiminimai..Nebeturiu jokiu vilciu i ji ,nes yra kliutis.. Dabar jis laimingas su kita ,myli ja ,o ne mane.. Nors kazkada sake myli mane.. tas zodis myliu man nieko nebereiskia , man meiles nebera ,nes neturio jo ,savo gyvenimo dziaugsmo. Noriu tik tyliai numirti,kad nebereiketu kenteti...pavargau nuo visko..

Sandra, 2009 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis, 10:45:34
Tai ne romantiška istorija. Turbūt taip turėjo nutikti. Arba jam arba man turėjo skaudėti. Skauda man....
Tas skausmas prabilo mano širdyje po paskutinio pokalbio su juo... Jis tikrai nebuvo sėkmingas. Tereikėjo gal tik penkių žodžių, kad aš nebegalėčiau klausyt, kad apsisukčiau ir nueičiau. Aš ėjau, kojos linko bet ėjau. Nemačiau kur einu, akyse buvo tik klanas permatomo skausmo. Ėjau ir jutau, kad jis eina man iš nugaros, bet nesugebėjau atsisukt, tada valdė principai ir skausmas. Aš nusisukau į savo kiemą atsisėdau ant supuoklės ir matau jis praeina. Mano gyvenimas išeina ir išsineša mano laimingas valandas, minutes ir sekundes, palikdamas tik abejones skausma ir neviltį. Aš atsistojau bendau eiti, vytis ji, ir bent kažka pasakyti,kad tik jis neišsineštų mano sielos. Toli nenuėjau. Kojos susviro, nebepajėgiau eiti toliau ir nukritau ant to šalto, aštraus kelio. Matau jis dar eina ir net neatsisuka, o aš verkiu ir negaliu ištarti nė žodžio. Pasijutau kaip nebilys. Tada nieko kito nesugebėjau kaip tik verkti ir stebėti kaip mano gyvenimas išeina. Jaučiausi kaip akmuo kiekviena diena mindomas, jaučiau ta sunkumą ant savo sielos, kad nepasakiau nuoširdaus MYliu. Jaučiau ta skausma, kai žmonės raižo medžius. Per mano širdy tada nusibrėžė pats giliausias randas Kuris neišdils niekada. O to žmogaus niekada neužmiršiu. Jis pasiliks mano Širdyje, piešiniuose, ir eilėse...

gitana, 2009 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis, 13:29:45
as sapnavau vaikina savo, kad jis su manim buvo atejo panele kita ir pasake mano vaikinas kad jis renkasi ja, o as tada apsiverkiau ir lekiau pas jo broli as jam pasakiau kad mes isiskirem ir jis bus su kita jis i mane nekreipe demesio negirdejo ka sakiau as jam S BET BUVAU SApne vistiek su jo jo ta kita merga slojo kambary o jis glejo ant savo lovos ir mane vadino grazeis zodziais bet ta mergina neko nesake as jo prasau kad sugristu pas mane bet jis patylejo ir po kiek laiko pasake aj sakau ko tu bijai garsiai pasakiau kad girdetu ji sakau pasakik man i ausi o as jai viska pasakisiu bet jis tai neko nesake as kiek pamenu isejau is jo ir einu prie savo namo sulinio pamatau juos o ta merga ziuri i mane sakau ko ziuri k ji paeme nusisuko ir to metu pabuvau bet tas sapnas buvo skaudus

Eva, 2009 m. liepos 27 d., pirmadienis, 23:01:30
Viskas prasidėjo tą puikų savaitgalį. Buvo ,,baikerių" šou. Stovėjau šalia savo draugės. Prie jos stovėjau mielas berniukas. ;) toks simpatiškas. . . Šiaip netaip jis manęs paklausė, kur draugė ta, tada jai paskambinom, ir sakė jos palaukt. Ji ateis. Nuėjome prie ežero. Pasedėjome. . . Pakalbėjome. . . Po kelių valandų jis išvažiavo namo. ;/ gavau jo numerį. Kitą dieną, susitarėme, kad vėl susitiksim. Jis atvažiavo. Visą dieną fliurtavome. . . Žodžiu buvo labai smagu. ;p
gera. . . Mes patinkam vienas kitam, ir tai abu žinome.:*
pamylau jį. Labai. Tikiuosi, kad greit būsime kartu.;)

Rasa, 2009 m. liepos 5 d., sekmadienis, 21:01:00
Siulau pasiziureti filma''I walk to remember''arba''Keith''tai lyg atspindys mano gyvenimo,kurio prasme dar maciau pries 8menesius.Esu 21m.mergina,bet jau pajutau tai,ka kiti pajaucia po 20 ar 30m. bendro gyvenimo.galbut jums si istorija pasirodys banali,bet turiu islieti mintis visam pasauliui.draugavau su vaikinu 3metus,beprotiskai mylejom vienas kita.nors visko pasitaikydavo,pykciu ir t.t..Taigi,meile buvo abipuse,buvom kaip vienas,suprasdavau ji ka galvoja vien paziurejus i jo melynas akis.laikas ejo,atejo metas ir vestuvems.planai buvo dideli:po vestuviu ir vaikelis,myliu tuos mazus zmones.ivyko viskas ne taip kaip turejo buti,isejo atvirksciai.jau turiu 3men dukryte,ji labai panasi i teti;)!tuokiausi budama nescia,bet tai nesutrukde linksmybems,dar visiskai nesimate,todel ir atsokom linksmai.kas ryta nestumas vare i toleta-pykindavo.bet keisciausia,kad ne mane viena,bet ir mano vyra,neitarem nieko blogo,net juokaudavomes jog abu(istikro)ir laukiames.bet tai ilgai testis negalejo,todel sunerimusi liepiau nueiti pas daktarus.atejo pati baisiausia mano gyvenimo diena.Jam konstatuotas vezys.Stengemes gyventi likusi laika kaip paskutine diena.negaisdavom ne vienos minutes veltui,jau zinojom ir koki varda duosim vaikeliui jei berniukas-Kajus,mergaite-Gabriele.jis rinko varda mergaitei,as berniukui,mat dar nezinojom ka turesim. Laidotuves buvo grazios, bet tai toli grazu nepaguode manes ir visu artimuju. Prisiminsiu tave mano Angele amzinai. Mylesim..Gabyte ir Rasa

teta rasa, 2009 m. birželio 15 d., pirmadienis, 09:30:30
o ar savo kitos merginos jis ir neskaudina-mergeles mergeles...kas dave tau ta antra varda toki grazu?AR NEAPSIRIKO:...Atstok tu nuo jo ir geriau pradek mokytis

, 2009 m. birželio 8 d., pirmadienis, 20:30:53
Marija , net neziurek i jo puse. Praeis kazkiek laiko ir suprasi koks is tikro jis tau svetimas . Jei nusigertum , nusirukytum , ir nusivalkiotum - laikinai tu jam patiktum . O po to vistiek mestu . Ieskok padoraus vaikino ir gerbk save.

viktorija, 2009 m. birželio 5 d., penktadienis, 10:18:19
vaina kata aš sutikau toki berniuka andresa .man jisai patiko iš pirmo žvilksmio .bet viena karta į mūsų univeriteta atė jo gabija .aš buvau pirmūne oji atėme mano visus draugus drauge ir andresa .jie labai gaug laiko ledžia kartu.taip aš ir netekau savo givenimo meilės

Paulius, 2009 m. birželio 2 d., antradienis, 11:32:39
Tai atsitiko vasarą Juodkrantėj prieš maždaug 14 metų. Poilsiavom keturi vaikinai ir dvi merginos. Gyvenom taip sakant draugiškai, tiesa viena mergina ir vienas vaikinas prieš tai lyg ir buvo pora, bet tada jau nebe, o aš bandžiau kabinti kitą, tiesa nesėkmingai, matyt trūko patirties, bet pasakojimas ne apie tai. Pliaže žaisdavom „bulvę“ - atmušinėjom sustoję ratu kamuolį. Smagiausia tai buvo daryti įsibridus į jūrą. Kaip tyčia vanduo buvo šaltas kaip ledas tad, kad būtų didesnis atmuštų kamuolių procentas sumastėme, kad tas kas neatmuš gerai paduoto kamuolio turi pasinerti į vandenį. Tai buvo netik smagu, bet ir davė teigiamų rezultatų - atmuštų kamuolių procentas gerokai išaugo. Bet vanduo staiga atšilo ir vėl visi pradėjo „tinginiauti“. Mūsų pamėgtoje pliažo dalyje, kuri dabar Juodkrantėje laikoma nudistų pliažu, tuo metu pradėjo atsirasti žmonių, daugiausia merginų ir moterų, kurios pageidavo lygiai gražiai nudegti visą kūną t. y. degindavosi ir maudydavosi nuogos. Dvi tokios labai simpatiškos merginos kartu su mama, kaip tik degindavosi netoli mūsų. Vienas draugelis net kvietė jas kartu pažaisti, bet jos kažkodėl nepasirašė, matyt visgi gėdijosi iš arti mums rodyti savo grožybes. Taigi kažkas pasiūlė naujas taisykles - neatmušus tam tikro skaičiaus „gerai paduotų“ kamuolių reikėtų nebe pūkštelti į vandenį kas atšilus vandeniui tapo visai malonu, o nusimauti paskutinius rūbelius. Buvo sutarta, kad tas skaičius bus -3, tačiau kadangi mergaitės buvo su vientisais maudymukais, kurie iš kart dengia abi, paprastai tik išrinktiesiems rodomas jų seksualiausias kūno vietas, jos išsiderėjo, kad joms būtų privalu apsinuoginti neatmušus dvigubai daugiau kamuolių t. y. šešis. Tiesa su tuo sutikome su sąlygą, kad vėl apsimauti „sportinę aprangą“ merginos galės irgi atmušus dvigubai daugiau ypač sudėtingai paduotų kamuolių nei mes t. y. - 6. Jos pasišnybždėjusios su tuo nesiginčydamos sutiko. Pirmasis gavo „nuobaudą“ draugelis, kuris ir taip, tiesa šalia nesant merginų, kartais maudydavosi nuogas, tad matėsi, kad jam nusimauti trausus nebuvo problemų juolab, kad visi į tai reagavo labai linksmai. Tad kai ir man reikėjo juos mautis nebuvo labai jau nesmagu. Ketvirtasis draugelis pasirodė esas tikras drovuolis tad nėrėsi iš kailio atmušinėdamas kamuolius ir vis nenorėjo sutikti, kad paskutinis praleistas kamuolys yra neatmuštas dėl jo kaltės, todėl vieną kartą neapsikentę ir padedami merginų, kurios pačios mielai numovė jam glaudes, įvykdėm teisingumą. Su merginom buvo dar sunkiau jų atmušimo procentas ne ką pagėrėjo, bet jos su moteriškumu atkalumu sugebėdavo įrodyti, kad jos dėl to nekaltos atsiet blogai buvo paduotas kamuolys. Tačiau, kai „krito“ t. y. liko be trausų paskutinis atkakliausias vyriškos kompanijos narys, mes jau nebuvom linkę nusileisti ir merginų neatmuštų kamuolių rezervas ėmė sparčiai tirpti. Tačiau,kai joms abiems liko po vieną neatmuštą kamuolį ir mes jau pradėjom varvinti seiles, tiesa aš stengiausi valdyti savo vaizduotę, kurioje mano simpatija jau nusimetinėjo paskutinį drabužėlį, nes mano laisvai esimataruojantis „draugelis“ grasinosi „išduoti“ mano mintis, todėl iš visų jėgų stengiausi susigražinti teisę apsimauti glaudes, mūsų merginos susimirksėjusios staiga pareiškė, kad viena jų atsiet tik dabar prisiminė, kad yra prižadėjusi sutartu laiku paskambinti mamai, tad joms skubiai reikia į miestą (mobiliakai Lietuvoje dar tik buvo pasirodę, tad mes būdami pirmo/antro kurso studenčiokai aišku jų neturėjom). Su tuo mes žinoma kategoriškai nenorėjom sutikti ir net pabandėm jėga jas nurengti, vis tiek jos realiai buvo neatmušusios daugiau kamuolių nei 6,vieną jų net buvom beveik nurengę, bet maudymukus pasirodo ne taip lengva numauti ypač kai jas vilkintys subjektai spiegia, spardosi ir kandžiojasi, o aplinkui pilna svetimų žmonių, kurie gali nesuprasti, kad tai tik žaidimas. Tad teko nusileisti, tiesa jos prižadėjo, kad rytoj žaidimas bus tęsiamas. Kitą dieną žinoma joms nebuvo nuotaikos su mumis eiti pliažą, o vėliau pradėjo lyti. Tad mes likom ant ledo. Dabar manau, kad jos dar prieš pradedant šį žaidimą buvo sutarusios, kai šnibždėjosi dėl sąlygų, kad mus išdurs.

Marija, 2009 m. gegužės 3 d., sekmadienis, 01:10:12
Nezinau kaip pradeti, ka pasakoti... Manau papasakosiu kas tiek slegia sirdi...
Tai visai neromantiska istorija, bet man reikia, kad kasnors paskaitytu. As Marija (tai mano antrasis vardas) gyvenu Klaipedoje, man yra 15 metu. Papasakosiu apie vaikina, kurio elgesio neimanoma pateisinti. Su juo susipazinau praejusia vasara, jis neisvaisdus 17-metis turintis galinga motocikla. As ji pamilau, nors jis ruko ir geria, as nedarau nei vieno, nei kito, jis man labai patiko... O jam rupejo tik sexas ir jo motas. Susitikau su juo per drauge (dabar didziausia priese), po keliu susitikimu jis pasiule pas ji pagerti, as sutikau. Atejau su drauge ir ju buvo 3. Buvom jo garaze... Jis nusigere ir pradejo nusisneket, tada mes isejom ir daugiau as jo nesutikau. Rasinejomes tik SMS as juokais pasiuliau jam pasimylet, o jis mylejo kita mergina Grazvile, jis man parase, kad noretu, bet as net nenorejau. Pasakiau jam, kad 'sexas be meiles nedomina'. Jis ant manes uzsirove...
Taip praejo vasara, vis svajojau apie ji... Rugsejo 1d. Nauja mokykla, visi ten pazinojo ta vaikina, su Grazvile tapom klasiokes. Suzinojau kad Ta mergina su juo draugauja... Buvo skaudu... Praejo puse metu... Pries keles dienas pradejau vaiksciot su Grazvile ir jo chebra. Viskas buvo gerai, nors ir maciau kaip jie buciavos. Vakar jis nusigere ir pradejo mane erzìnti, lysti, dauzytis ir gnaibytis. Jis kartais mane paerzindavo, bet ne iki tokio lygio... Gryzau namo, nusivilkau striuke ir pamaciau didziules melynes ant ranku Taip tai Nerijaus darbas. Esu ten tik del to kad ji matyciau...
O jis nesiliauja vaidint pries savo mergina skaudindamas mane. Ka man daryt?

Daiva, 2009 m. balandžio 21 d., antradienis, 19:10:36
Laba diena, netiketai atradau si Jusu kluba... truputi susimasciau paskaitynejusi ir nusprendziau galbut atejo laikas ir manosioms kazkada i balta popieriaus lapa sudetoms mintyms isvysti dienos sviesa.... Nors prabego jau laabai daug laiko, bet be emociju, saltai ir abejingai savo sudetu zodziu perskaityti dar negaliu...
Su pagarba Daiva!
2004 m. vasario 13 d.

Mylimasis,
Šiandiena pragariška diena. Nežinau kas darosi su manimi? Aš jaučiu tai, ką jaučia ne kiekvienas žmogus. Žmogus, kuriame nebėra nieko, kuris viska prarado, nieko nebeturi, ir nebežino dėl ko vertėtu vaikščioti šia žeme. Kur tik dairausi matau laimingus vaikštančius žmones, kurie turi gyvenimo prasmę, žino kur eina, ką daro, kas juos myli, dėl ko verta gyventi, ir kas yra jausmai. O aš, visiška priešingybė, kuri neturi nieko. Atrodo vakar aš buvau tokia pat kaip ir visi tie, šalia vaikštantys..

Taip, tu puikiai supranti apie ką aš ir kas kaltininkas viso to ką aš dabar turiu išgyventi viena savyje..
Kodėl mums reikėjo kažko daugiau, nei būti tik gerais draugais. Tai sužlugdė mane. Kodėl tu man žadėjai duoti laimę, meilę kurios neturėjai man. Man skirta tavo meile- džiaugiasi kita, kuri net nenumano, kad tą patį žadėjai ir man.

Kaip yra sunku suvokti tai, kad kažkada mylėjai ir jauteisi mylima, o iš tikro tai buvo tik dar vienas žiaurus, tavo iškrėstas pokštas man..
Tu nesuvoki to, kad kažką pražudei ir kažkam tai buvo ne žaidimas, bet nesijaudink, tu niekada nesužinosi to ką aš dabar jaučiu. Aš neleisiu, kad tu mėgautumeisi mano skausmu. Tu jo nematysi.
Kažkada tavo, Daiva

Deimante, 2009 m. balandžio 12 d., sekmadienis, 21:07:24
Nu krc...Einu susitikti su draugu..As jam patinku..Tik sataiga galvoju, o jeigu jis nores laizeko..? As tai nemoku laizytis..ka daryti... nu krc nuejau susitikau su juo..pabendravom paprikolinom ir staiga jis mete laizeka... Galvojau bus sudetinga bet tikrai ne..buvo labai lenga..tik reikia isijausti ir viskas.. reikia savo liezuvi judinti pagal vaikino ir viskas bus gerai...paskui turejome atsiskirti.. jis pasake kad jam neuzilggo reikes eiti...taigi jis mane pabuciavo apsikabinome ir nuejome savais keliais...

Kristina..., 2009 m. vasario 1 d., sekmadienis, 23:17:37
Vaiksciodavo jie abu susikibe uz ranku...Vakarais ziuredavo i krentancias zvaigzdes ir galvodavo savo norus,kaip jie laimingi bus amzinai...Laimingi kartu...Visi mane,kad jie ideali pora! Bet idealiu nebuna...Deja...
Mergaite labai mylejo ta vaikinuka zaliomis akimis,pazvelgusi i jas matydavo laiminga besisypsanti,kartu vejavaikiska pazadau...Mylejo jy...O jis...Jam buvo gera laikyti ja uz rankos,priglausti jos karsta kuna prie savo stiprios krutines...Girdeti jos karsta alsavima...Jis...Jis nezinojo,ar nori buti visada su ja,nezinojo ar myli ja...Tad..
Sauliai leidziantis jie susitiko savo megstamoje vietoje,prie upes...Kur tyliai sruvena,ir snibzda neissakyta pasaka vanduo...
Sykar jis atskubejo sunerimes...Kodel?...To niekas tikriausiai nesuzinos...Jis atejas jos neapkabino,nepriglaude,tik istare..."Mums reikai pakalbeti apie mano jausmus Tau..."
Mergaite is vidaus pradejo plakti prakaitas,sirdis spurdeti...
Taip...Tai nutiko...Jis nesuprato,akd ja myli,jis nesuprato,kad jinai jam reikalinga....Jis pasiklydo savo jausmuose...Jis....
Ji...Ta mergaite skaisciuosmis vaikiskomis akimis...Liko iskaudinta...Kodel ?! Vis sis zodis sruveno jos mintyse,kodel?! Kodel ji pazino jy,kodel jis ja laike uz rankos?Kodel buciavo?Ir meluodamas kar nuo karto susnybzdedavo"myliu"...Kodel?!
Siandien jos nebera...Kodel?...Ji viena tezino...Dabar anapylin ziuredama i savo zaliakio sypsena cia ...Zemeje...
Ji jam atleido..Tikrai...Atleido...Ji laiminga....Laiminga matydama po ilgo laiko jy sypsantis...Nors jis ir nesuprato,ka reiskia zodis is sirdie gelmes....Myliu...
Istorija skiriu A.B uz tai,kad Jis buvo cia...Mano sirdyje...

Wėjunė, 2009 m. vasario 2 d., pirmadienis, 19:18:39
Ruduo. Lyja. Vakaras. O aš einu apšviesta gave i pasymatima. Vaikinas 4metais vyresnis, išvaizdus iškarto vienas kitam patikom. Pradėjom susitikinėti keletas kartu i savaite, jis man sakė:
-Esi begalo miela, ir man patinki.
Aišku aš atsakydavau ta pati. Tarp mūsų buvo viskas labai gerai, matėmes dažnai...Per naujuosius metus man paskambino ir paklausė:
-Sveika, tu kur?...gal namo palydėt???
Na atrodė, kad greitai mes draugausime. Praėjo 4 mėnesei. Aš pasakiau, kad girdėjau apie mus kalbas(pliotkes). Ir tuomet jis man parašė:
-Nepyk, kol taves nepažinojau nebuvo jokiu apkalbu, o atsiradai tu ir viskas pasikeitė. Ate.
Taip ir baigėsi mūsų ''MEILĖ''...Tuomet puoliau i nevilti, susiradau jam pamaina. O tas vaikinas man pasakė:
-Permiegok su manimi ir mes draugausime.Aišku aš atsisakiau. Na tada kuri laika buvau viena, praėjo jau dar vienas mėnuo. Ir mano parašė mano Buvusios Meilės geriausias draugas, jam patikau jau labai senei, bet išpagarbos savo draugui jis man to nesakė. Ir dabar jau praėjo 4 metai kaip draugauju su Buvusios Meilės draugu. Esame begalo laimingi...Kai esu su juo visada pagalvoju, kad verta buvo 5 mėnesius savo gyvenimo praleisti veltui...

Treite, 2009 m. vasario 9 d., pirmadienis, 22:37:58
7 mėnesiai nuostabios ir audringos draugystės pabaiga.Turbūt kiekvienas supranta,kaip tada būna sunku.Taip buvo ir man.Todėl atsiradus Jam,galėjau tik atsiremti į jo petį ir niekšiškai pasinaudot. Taip,pasinaudojau juo,kad galėčiau savąjį pamiršt, tačiau mano širdis net nenujautė, kad jis man greit taps pats artimiausias žmogutis pasaulyje.
***
Bet viskas nuo pradžių.Bendravimo pradžia greitai įsivažiavo ir greit prasidėjo šilti jausmai.Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių dažnai pykdavomės,ginčydavomės,o tai kėlė didelius rūpesčius mūsų tolesniam bendravimui.Mano keletas paerzinimų ir galiausiai draugės gimtadienis per kurį nebuvo ryšio ir negalėjau Jam atrašyt padarė savo.Susipykom kaip niekada.Ne tik,kad ant kito ryto reikėjo būt su giminėm prie ežero su didelėmis pagiriomis,bet dar ir pyktis su juo.Du viename, kas gali būt blogiau?Man niekas..
Nutrūksta bendravimas.Nors buvau jam po to parašius keletą žinučių,sveikinau su gimtadieniu ir pan.
***
Vasara.Draugės gimtadienis.Vaikinai.Gėrimai.Pokalbiai,kurių dėka tenka išsiaiškinti,jog vienas iš tų vaikinų Jo klasiokas.Bravo!To man ir bereikėjo.Mes visą naktį kartu.Nežinau dabar ar su juo buvau dėl pačio vaikino ar dėl Jo.Abu variantai man priimtini.
Aš jau namie.Neištveriu ir parašau Jam,tai ką girdėjau apie Jį iš jo klasioko.Jis matosi,jog susierzina dėl klasioko kalbų.O kalba toliau nueina taip:
-Prašau,nieko jam nedaryk.
-Kodėl turėčiau?bent įsimylėjai?
Supykstu ir noriu išrėkt kaip aš jį myliu,bet žinau jis nepatikės manim.
-Ne,gerai laižosi.
-Tai ir toliau laižykis!
***
Per visą tą laiką vaikinų aplink daug.Nenoriu nė vieno.Reikia tik Jo.Ir kvaila mintis gimsta mano mintyse.Tuo pačiu įrodysiu,jog mes galim bendraut ir be pykčių.
Parašau pusseserei iš pajūrio kraštų, dailiai merginai, dirbančiai modeliu ir pan.,jog ar galėčiau kurį laiką ja apsimesti.Ji nesutinka,tačiau po kurio laiko įkalbu.
Naujas numeris.Iš naujo mūsų bendravimo pradžia.Viskas tobula.Pradeda reikštis šilti jausmai,jau ir eina kalba apie susitikimą.Tačiau man tai reiškia galą viso šito žaidimo.Po velnių,atsikeliu vieną rytą ir nusprendžiu,jog užteks šitų visų nesąmonių,ankščiau ar vėliau tiesa išaiškėja.Ir taip atėjus vakarui pasakau tiesą, pradžioje Jis mano,jog juokauju, tačiau vėliau patiki.Visa naktis bemiegė,ilgai su juo bendravom, Jis kentėjo,aš kentėjau.. Pasakė,jog viskas baigta.Taikiausi.Kentėjau.Nors teko iš pusseserės išgirst, jog Jis jai sakė,kad galbūt po kokių kelių mėnesių,nes dabar jis apie tai negali galvot. Turėjau viltį, kad ir mažą,tačiau ji man leido toliau stengtis ir laukt rytojaus.
Kai jau viltis atrodė žuvusi,vakare, sulaukiu Jo žinutės: ,, Labas.Ką veiki? Norėjau paklaust ar norėtum kokią dieną susitikt?" negalėjau patikėti savo pavasario akimis,kad Jis taip parašė.Atrodė pasaulis nusidažė kitomis spalvomis.Tačiau trumpam.Ilgai iš Jo jokių žinių,todėl neišvėrusi Jam parašau.Serga.Gaila.Ne bėda,palauksiu.Tačiau nesulaukiu.Vėl rašau.Su sąlyga,jog šiandien viską išsiaiškinsiu vieną ir paskutinį kartą.nežinau tai gerai ar ne,tačiau sužinau,jog Jam nebėra noro kažką bandyt.ir plius negali paaiškint kodėl. Nusiviliu.Atrodo žemė slysta iš po kojų,tačiau griebiuosi šiaudo su pasakymu: ,,Jis ne pirmas ir ne paskutinis". Tačiau jau daugiau kaip pus antrų metų nuo mūsų bendravimo pradžios,o Jo vietos kitas užimt negali.Paradoksas.Jaučiu,kaip man Jo reikia.Jaučiu,kad galiu būt su juo laiminga ir Jį padaryt laimingą.Visi,juk padarom klaidų.Už jas ir užmokam,o aš jau ,manau,užmokėjau.Tai gal kada ir man laimė nusišypsos?
***
Taip.Buvo dar keletas žinučių iš mano pusės.Sveikinau su Šventomis Kalėdomis ir pan.
Tačiau paskutinis susirašinėjimas su juo vėl manyje paliko daug klausimų į kuriuos atsakymų aš nežinau..
O ir aplink esantys Jo artimi žmonės supa mane.Keblu.Sunku.
Bet aš tikiu,kad vieną dieną mus ir vėl suves, kaip pirmą kartą kai matėmės ir nesvarbu,kad tai buvo tik akimirką..
***
Linkiu visiems saugot,vertinti ir branginti,tai ką turite,o ne tada,kai prarandate..
...Ir ,Pauliau, man vaikinai ne žaislai..

ypatynga, 2009 m. sausio 15 d., ketvirtadienis, 22:08:19
Ta mergaite buvo alergiska pavasariui...
Bet ne visada. Jis ismoke ja vazinetis dviraciu. Raudonu. Jis padovanojo daina, kuri taip niekada ir nenutilo... Jis pirma karta jai dave paragaut alaus, jis pirma karta pabuciavo... O viskas buvo taip nekalta, ant grazios obels... O aplink zydejo geles... Ir kvepejo pavasariu. Kas galejo pagalvoti, kad ateis laikai juodesni uz pasauli... Kas galejo pagalvoti, kad jis kris kas diena... i paleistuviu lovas, i alkoholio liuna, i nesibaigiancias sventes, narkotiku, vagiu pavojus... O ka daryti tai mergaitei? Kai sako visi - nevertas nevertas, jis nieko nevertas... O ka daryt mergaitei, kuri jam save pazadejo, kuri ji taip beprotiskai mylejo... [sirdis subyrejo i tukstancius mazu ledo gabaliuku, kliju neturiu]

Tomas, 2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis, 17:17:33
„TITANAS“
Šiuolaikiniai laivai yra neskestantys.Bet karai nesibaigiantys. Taigi noriu jums papasakoti kito didesnio laivo už Titaniką istoriją.

Viskas prasidėjo 2004 metais.Buvo pastatytas milžiniškas laivas-„Titanas“ galbūt primena „Titaniko“ vardą kuris nuskendo 1912 metas.Bet ši istorija neturi nieko bendro su „Titaniku“.Laivas išplaukė su 2400 žmonių.Laive buvo 120 gelbėjimosi valčių.Išplaukė 2004 metas birželio 24 dieną.Pradedu tikrajį pasakojimą.

Buwo tokia moteris vardu Nicole. Ji buvo laivo statytojo dukra. Nicole irgi plauke“Titanu“. Ir buvo vyras vardu Jack. Jis buwo neturtingas žmogus išlošęs bilietą pokeryje. Laivas plaukė į Ameriką. Toliau pasakoja Nicole. Išlipau iš mašinos ir pamačiau milžinišką laivą ant jo šono buvo parašyta „TITAN“.Šiuo laivu labai bijojau plaukti. Bet mano šeima mane vertė.-Laivas šiuolaikinis jis negali nuskesti,-kalbejo mama. Taigi įlipau į laivą. Nuėjau iki kajutės. Ir įėjusi į ją pamačiau patį prabangiausia kambarį kokį tik buwau mačiusi. Laivas pajudėjo iš uosto. Išėjau pasivaikščioti po denį. Ir pamačiau keista žmogų vis žiūrintį į mane. Vėliau nuėjau į kajutę ir galwojau apie žmogų laive. Norėjau susipažinti. Vakare nuėjau žemyn bet jo ten nebuvo. Tad man kilo mintis pažiurėti gal jis kur nors laiwo gale. Ir netyčia paslydau ant kempinės. Ir jis mane pamatė. Ir išgelbėjo.Taip mes susipažinome. Susitikome kitą dieną ir aš jį isimylėjau. Bet buwo per vėlu. Į laivą pataikė 3 torpedos laivas lūžo i keturias dalis. Visi supanikavo Todėl laivo darbuotojai atnešė gelbejimosi lemenes. Net valtys nepadėjo . Mes su Džiaku nuplaukėme iki vienos valties kuri nenuskendo. Srowės mus nunešė iki saugios vietos. Gavę signalą kad laivas dingo pradėjo jo ieškoti surado mus. Mes išsigelbėjome. Abu.
Uoste likome kartu. Štai ką mums papasakojo Nicole.

P.S. Istorija netikra.

Saulute, 2005 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis, 22:19:30
Esu dar labai jauna bet gyvenime esu patyrus tiek salto tiek silto dabar man gera nes yra zmogutis, kuris mane be galo myli:)) as ji taip pat be galo myliu bet buvo kitas zmogus kuri tai pat labai mylejau taciau buwo pernelyg didelis metu skirtumas norejau tai jau seniai pabaigti bet negalejau jo iskaudinti pagaliau pakeiciau telefono numeri ir viskas baigesi dabar galiu laisvai myleti sawo mazuti:))

Xiuke, 2005 m. balandžio 27 d., trečiadienis, 16:22:37
Karta mergaite wardu Brigita isimilejo berniuka wardu Skotas. Ji labai ji mylejo, bet skotas jei neatsake tuo paciu.todel Brigita zenge pirma zingzny. Karta parase jam SMS ir prisipazino meileja tada ir jis parase kad ja myli, bet pasake kad ju meijle neimanoma nes jis iswaziuoja i uzsieni! Brigita ilgai werke ... bet skotas nezinojo to. Jis nenorejo iswaziuoti jis norejo pasilikti su Brigita! todel welai wakare jis atejo prie Brigitos lango ir pasiule jei pabegti kartu! sake turi pinigu jiems nieko netruks ir pan. Bet Brigita abejojo! Ji nezinojo ka jei daryti... bet ji sutiko abu susikrowe daiktus ir pabego dabar ji man paraso SMS, kad jei wiskas gerai, kad nieko netruksta, kad jie gywena pas viena Skoto draugo pusbrolio dede jo wasarnamyje! ir sake, kad jiem laabai gerai, todel jis man prizadejo, kad sia wasara jie gryz pasimatyti su artimaisiais ir jei tewai jiems uzdraaus draugauti ar kur kaip nors kitaip isskirs! jie ir wel pabegs! dabar turbut matote iki kur atweda meile! kam galima ryztis del meiles! :* Bet pries apsispresdami gerai pagalwokite ka prarandate ir ko ne!

Irutė, 2005 m. sausio 12 d., trečiadienis, 12:17:45
Ankstyvas pavasaris. Dabar, žiūrint per tą griovį bespalvių dienų, atsimenu, kad tai buvo kovo pabaiga. Bet esmės tai nekeičia - neatsimenu nei balandžio, nei gegužės, nei jokių kitų „pabaigų“. O pradžia? Vien dievas žino (o gal tik velnias), kur viso to pradžia.
Žiūriu į žvaigždėtą dangų, nesimiega. Keistas jausmas, kai esi kažkam reikalinga, visai pamirštas, o gal visai nepatirtas...- atėjo į galvą vakar vakare, kai jis išvažiavo. Stebėjau naktinį dangų ir mąsčiau apie jo žodžius - kaip jis džiaugiasi, kad turi antrą pusę, t.y. mane. Taip gimė ši žinutė. Ir tai buvo pirmas jam išsakytas jausmas...
Susitikdavom beveik kasdien, nėjom net į paskaitas, kad tik pabūt kartu nors akimirka ilgiau...
Taip, tai buvo 2002-ieji, nes tais metais, spalio mėnesį, gavau atsakymą į mano laišką su eilėraščiais, kurį siunčiau į Lenkiją. Tai buvo kvietimas dalyvauti šiemetiniame poetų susitikime.

Tuščiu, abejingu žvilgsniu stebėjau veidrodyje savo veidą, kuris atrodė nekaip po dviejų naktų, pilnų alkoholio...
Grįžau namo apie vidurdienį. Gavau kaip reikiant. „ Nuo grandinės nutrukai! O aš galvojau, kad tu jau suaugai!”...
Neatsakiau. Neturėjau nei noro, nei jėgų. (...)
Išgėriau 50 g degtinės. Pakartojau. Nerimas išnyko. Pasijutau geriau, net šypsena grįžo. O paskui kažkas sprogo vidaus gelmėse ir pasipylė ašarų lietus. O juk savęs gailėjimasis - egoizmo apraiška. Bet aš verkiau. (...)
Kupina pykčio, neaiškios kilmės skausmo, vėl pildžiau tuščius dienoraščio lapus.
Suaugusiųjų gyvenimas yra...neįdomus? O ko tu, mergyt, laukei? - Linksmybių? „Tusų“? - Kaip kažkada - gėrimo iki paryčių be susimąstymo apie ateinančią dieną? Taip. Čia viskas yra kitaip - labiau sutvarkyta, labiau...monotoniška? Čia kasdienybė plaukia pro tave, pasiklysti pats savyje, tapdamas labiau monotoniškas už ją. Prarandi bet kokią - bet kokį spontaniškumą ir, matyt, tampi daltoniku, nepriklausomai, ar vyru, ar moterim esi. Be spalvos pilkos, gali dar įžvelgt turbūt kad tik spalvą juodą...Ir svarbiausia, kad viskas nėra nei bloga, nei juoda, pasaulis aplink ir žmonės yra paprasčiausiai monotoniški, permirkę kiaurai kasdienybė bei tais pačiais, iki skausmo pažįstamais, veiksmais. Ir nesikeičia niekas. Nei į geresnę, nei į blogesnę pusę.
Esu suaugusi. Kaip gi kvailai tai skamba! (...)
Akimirka sustojo ir galėjau pajaust jos skonį. Trumpam. Ir vėl šokau į įsisiautėjusią žodžių krūvą. Ne, ne mano. Jų buvo daug - reikalingų ir nelabai. Kalbėjo visa šeima. Kaltinimai, priekaištai, įžeidžiantys žodžiai, galų gale ir ašaros. Kas gi išjungė tą prakeiktą šviesą? Man tamsu kvėpuot...
Niekados nemėgau mėtos kvapo ir skonio, o Volokordinas man tik mėtą ir primindavo.
Atsimenu, kaip greitosios pagalbos gydytojas barė, kad savavališkai su širdies vaistais žaist negalima. Juokiaus po geros raminamųjų dozės. Skubiai atlikta kardiograma nieko neparodė. Širdį pasirodo turiu vis dėl to sveiką. Dar dvi dienas pragulėjau namie, vieta, į kurią buvo suleisti vaistai, skaudėjo kaip reikiant.
- Sakot, sąmonės netekimo priepuoliai dar buvo. Aha, reik didint vaistų dozę. - kaip ir ana kart užsirašinėdama visą mano pasakojimą, tarė gydytoja.
- Ačiū. Viso gero. - sakau atsikeldama nuo kėdės.
Ačiū. Nelabai žinau už ką bet tiek to. Krūvos dalykų nesuprantu, gal nemoku ar nenoriu - koks skirtumas. Koks aplamai skirtumas, ką jaučiu. Viskas, ką turiu yra mano. O ką aš iš tikrųjų turiu??
Kelias nuo Antakalnio iki Meno Gimnazijos atrodė ant tiek trumpas, kad nespėjau suprast, kokios mintys blaškosi mano galvoj. Trokščiau užmigt. Ir matyt nepabust. Tik tada aš to taip ryškiai nesupratau.
O juk viskas puiku. Mylimas žmogus šalia. Ko gi dar norėt beprotiškame sapne called realybė?
Viskam suteikti vardai ir viskas turi būt suprantama. Tokia jau mūsų prigimtis. Taip paprasčiau, ne taip baisu. Nežinomybė gąsdina ir slegia. Taip. Tačiau šiuo atveju nežinomybės lyg ir nebėr. Lyg ir...Kažin, ar eilinį kart neklystu. Žvelgiu į save tarsi iš šalies, vienu metu matydama savo praeitį, dabartį ir ateitį. Viskas vyksta, yra. Aplink. Su manim. Tačiau manęs nebėr.
Kažkur tarp sapnų ir bedugnės egzistuoja mažytis manasis „aš“. Išsigandęs, išsiblaškęs, pamirštas. Manim taip pat. Tačiau jisai yra ir turiu tą suprast, kad vis dar esu ir turiu būti. Viskas gi turi prasmę, galbūt neakivaizdžią, nesuprantamą dažnai. Juk giliai savy žinau tai, juk žinau...(...)
Ir vėl išaušo nauja diena. Iš tikrųjų - nauja. Net keista pasidarė, kad tai pastebėjau. Buvo turbūt pirma birželio dekada, pastebėjau ir tai, kad pro langą nesiliaujamai veržasi šilti saulės spinduliai.
Kaip įprasta darbo dienomis, kai suskamba žadintuvas, kupina pykčio keliuosi ir žygiuoju į savo miniatiūrinę virtuvėlę kavos. O, taip, tuoj patogiai įsitaisysiu ir užsitrauksiu gardų dūmą. Mintyse jaučiu cigaretės kvapą, susimaišantį su kavos aromatu ir pradedu jaust skonį. Greičiau, greičiau. Bandau išjudint save iš miego būsenos, kurioje išlieku praktiškai iki darbo durų.
Pagaliau skęstu malonume - trumpoj kavos gėrimo akimirkoj. Svarbiausia, kad tokiu ankstyvu metu niekas negali sudrumsti mano ramybės. Ir štai, prasideda eilinė darbo diena...(...)
Saulės spinduliai beldžiasi į langą - girdžiu. Po galais aš girdžiu! Matau tą akinančią šviesą. Taip, šviesą...
Jis žiūri į mane primerktom akim. Laukia. Kol pabusiu matyt. Jis šypsosi. Jis - mano vyras...
Tiesiog nuostabu! Atveriu duris - ramybės vėjelis švelniai liečia skruostus, kedena plaukus...Atsimerkiu. Nuostabi gamta, žaliuojantis peizažas. Žengiu pirmą žingsnį. Jaučiu, kaip žole kutena mano pėdas. Einu basa, kaskart jausdama tą švelnų žolės prisilietimą, ramybės dvelksmą...Kažkur toli čiulba paukščiai, girdžiu vandenį. Turbūt krioklys - vandens garsas stiprėja. Prieinu arčiau. Taip, tai didelis, šėlstantis, nesutramdomas krioklys. Ak, kaip norisi pamiršt viską (tuo pačiu ir savo vandens baimę) ir šokt. Nušokt nuo skardžio žemyn. Ir krist. Krist ir jaust, kaip laisvė apima visa kūną - jis dreba iš smalsumo pažint tą jausmą...Šoku. Krentu žemyn į šėlstantį vandenį...Aš laisva...
Pabudau su šypsena. Pirmą kart pabudau su šypsena. Taip neapsakomai gera viduje, taip ramu...hmm...vis dar jaučiu tą laisvės kvapą, vis dar jaučiu...Kava! - Jos aromatas išžadina mane iš saldaus miego, tačiau keltis iš šiltos lovos nesinori. Tiek jau to. Svajodama apie gardų cigaretės dūmą bei kavą, kuri jau laukia manęs ant stalo, keliuosi. Labas rytas, nauja to paties mano gyvenimo diena...(...)
Ruduo. Jau ruduo. Ruduo jau baigia pasibaigt. Sustingęs žvilgsnis pro langą. Vakarienė paruošta ant stalo. Laukiu pargrįžtant iš darbo...savo vyro.(...)
Žiemos alsavimą jaučiu. Rudens pėdsakai dingsta po švelniu sniego sluoksniu. Saulutė beldžiąs į langą, žadina iš saldaus miego. Nusišypsau. Šalia jis...Jis - mano vyras...

Giedrė, 2004 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis, 18:40:24
Net sunku pradeti rasyti...bet man to reikia, tam kad nors kiek nusiraminciu, bent jau trumpam pajusciau ramybe iki vel tolimesnes minties.Gal kam si istorija pasirodis vaikiska, gal kas patyre ta pati...o gal kas perskaitis ir nusijuoks, bet kaip ten bebutu man bus ramiau, nes pasidalinsiu savo skausmu su jumis.
Metus draugavau, gyvenau su vienu zmogumi, jis be galo mane mylejo ir myli-ga as ir esu ta jo didzioji gyvenimo mele...Ypatingai megau pazintis, jis nuolat kartodavo: "o je tu rasi geresni"...as is to tik pasijuokdavau...geresniu nera yra tik tokie kurie labiau mus atitinka ir yra artimesni musu sielai..taip ir nutiko radau toki zmogu..laikas bego..as ji pamylau is karto, nesu is tu zmoniu kurie verstu kita buti "antrarusiu"...nenorejau jo apgaudineti(buvusio vaikino)palikau ji, jis nenorejo manes paleisti, man buvo taip pat sunku..visu pirma prisirisimas, visu antra materealus dalykai, kuriais siuo metu sliksciuosi...jis manes nepaliko ramybeje ir as su naujuoju draugu nutarem su juo pasneketi...ir tai baigesi tuom, kad mano najasis draugas jam paskambino ir pasake, kad pasitraukia...iki siol nesulaukiu jokiu ziniu, einu is proto, su buvusiu nesiruosiu taikytis vien is gailescio, kuris ir leme mano meiles pabaiga su naujuoju zmoguciu...kodel taip nutiko? uz ka? juk mums taip puikiai sekes kurti meile...ka man daryti????

Aistukas, 2004 m. rugsėjo 24 d., penktadienis, 20:21:27
Ar sunku mylėti be atsako?
Naktis... Dangaus skliautuos žėri žvaigždės. O aš stoviu ant jūros kranto ir verkiu.
Visas mano kūnas virpa nuo prisiminimų. Nuo žavių akimirkų, kurios daugiau nebesugrįš...
Aš stovėjau, žiūrėjau į melsvą tolį ir laukiau. Laukiau savo meilės aušros. Žvarbus vėjas glostė mano plaukus ir staiga...
Mano mintyse iškilo keistas klausimas - kas yra meilė?
Vėliau bandžiau atskirti kuo skiriasi meilė nuo meilės be atsako.Atrodo, jog tai vienas ir tas pats dalykas, jausmas, tos pačios mintys.
Bet kai pradėjau analizuoti, atradau įdomių dalykų:
Meilė - tai gyvenimo prasmė. Jei jos nebūtų, tai sunyktų visas pasaulis, visas grožis ir visa, kas gyva. Tik šį kartą analizuoju ne apie meilę gamtai, paukščiams, gyvūnams ar daiktams.Aš mąstau apie meilę žmogui.Apie tą nepakartojamą jausmą, kuris visus pakilėja iki dangaus.
Tikroji meilė yra abipusė. Jos neišreikši žodžiais, nes ji išreiškiama jausmais.
Meilė... Tai jausmai, tai mintys, poezija, dainos, romantika. Juk visa tai nuostabu...
Bet nenukrypkim nuo temos! Ar sunku mylėti be atsako?
Ką tai reiškia - be atsako? Tai yra vienpusė meilė. Kai tu myli, bet į tavo jausmus neatsako.O tai yra be galo skaudu. Kiek reikia ašarų išlieti, o kiek bemiegių naktų ir tuščių, beprasmių svajonių? Kaip savo širdžiai pasakyti, kad ji nemylėtų jai neskirto žmogaus? Kaip galima šypsotis, kai viduje jausmų sumaištis?
Laikrodžio rodyklės vis slenka į priekį. Laikas nestovi vietoje. Naktis keičia dieną, saulė keičia mėnuliuką, o mano mintys vis tos pačios. Dienos praslenka tuščiai ir nykiai. Akys vis apsipylusios ašaromis, kurios nenori nustoti riedėti. Širdis, rodos, tuoj, tuoj išlėks iš krūtinės, bet tai nieko nepakeis.
Aš tyliai ant jūros kranto stebiu žvaigždes, širdis nerimastingai plaka, nes tu užvaldei mane... Bet tai tik aš, mano jausmai ir mintys... O kaip gi žmogus, kurį aš myliu, ir kurio man taip trūksta? Kaip gera būtų jei jis dabar sėdėtų šalia ir priglaustų mane prie savęs. Jis yra, tikrai yra kažkur, tik ne su manimi.
Aš jaučiuosi tokia vieniša... Dažnai kinta nuotaika. Vieną akimirką šypsausi, o kitą jau lieju ašaras dėl žmogaus, kuris nevertas nei manęs, nei mano tyrų jausmų...
Tikiu jog anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris bus vertas to nepakartojamo jausmo - mano meilės. Mano akutės apsunko ir lėtai, lėtai užsimerkė. Aš nugrimzdau į ramų miegą. Ryte nubudus aš nusišypsojau. Juk aš esu gyva! O tai reiškia, jog pasaulyje dar yra mylinčių, mylimų ir norinčių mylėti širdžių.
Nubudus aš supratau, kad tai buvo tik tikroviškas sapnas. Tai ir buvo meilė be atsako, kuri vos išaušus rytui išgaravo ir, galbūt, daugiau nebesugrįš...

Ingrida, 2000 m. birželio 14 d., trečiadienis, 18:24:06
Romantika yra labai nuostabus dalykas, kurio internetikai kaip
as labai sunku aprasyti ir papasakoti. Romantyka tesiok labai saunu!!!

Marla, 2000 m. birželio 7 d., trečiadienis, 12:33:39
Tai atsitiko siu metu vasari. Tyleris (vardai sugalvoti musu paciu naudojimui i-nete) buvo vienas is retu zmoniu, su kuriais nesiverziau bendrauti kai musu lektuvas nusileido Londone. Bet greit aplinkybes priverte susidraugaut... Gyvenom pavojingoje miesto dalyje, kur temstant eiti gatve nepatartina. Musu vadove, nerimaudama del saugumo, apgyvendino mane su drauge (tebunie jos vardas Sammy) ir ji su draugu toje paioje gatveje ir liepe laikytis kartu. Is pradziu tarpusavyje snekejomes tik tiek kiek butina, nesutardavome ir gincydavomes, bet jau pirma diena supratom, kad esam vieni kitiems reikalingi: mes nenorejom vaiksciot vienos, o jie be musu nezinojo,kaip patekti namo...
Ta vakara, kol mes keleta kartu nesekmingai bandem rasti savo gatve, Sam isivele i arsia diskusija apie muzika su Tylerio draugu. Pastarasis prisigretino prie manes ir uzmezge pokalbi (net nezinau apie ka!)
kita ryta mes jau bendravom gan draugiskai. supazindinau vaikinus su kita savo drauge (tebunie jos vardas Lily). Puiki kompanija, puikus miestas, kas gali buti geriau? Ir viskas buvo nuostabu, kol...
LAUKITE TESINIO....

Ozas, 2000 m. balandžio 12 d., trečiadienis, 12:21:17
Mergaites pirmas kartas
Tai Tavo pirmasis kartas. Atsigulusi sutrauki
visus savo raumenis. Prasai Jo palaukti murmedama pirma pasitaikusia ant liezuvio priezasty, bet Jis beatodairiskai siekia taves toliau. Paklausta, ar bijai, tu drasiai kratai galva. Jis turi daug daugiau patirties, bet tai pirmas kartas, kai Jo pirshtai atsiduria reikiamoje vietoje. Jis tyrineja tave giliai - drebina siurpuliukai ir kunas visas isitempia, bet jis elgiasi svelniai kaip ir pazadejo. Pazvelges giliai tau i akis papraso pasitiketi - juk Jis tai dares daugybe kartu anksciau. Jo saltakraujiska sypsena atpalaiduoja tave ir Tu jam duodi daugiau vietos savyje. Tu pradedi prasyti ir netgi maldauti, kad viskas vyktu greiciau, bet Jis neskuba noredamas sukelti kiek imanoma maziau skausmo. Kai Jis prisiglaudzia arciau smelkdamasis giliau ir giliau, tu skruostu pajauti karsta ora.
Atrodo, jog skausmas plinta po visa tavo kuna ir tu jauti nezymu kraujo sruvenima kai Jis tesia. Jis uzjaucianciai ir idemiai pazvelgia i tave klausdamas ar tai pernelyg skausminga. Tavo akys pilnos asaru, bet Tu svelnia papurtai galva, tuo prahydama ji testi. Su igudimu jis pradeda judeti pirmyn ir atgal, bet tu pernelyg sustingusi jausti Ji savyje. Po keliu akimirku tu pajunti kazka trukstant savyje ir Jis tai istraukia. Tavo kvepavimas greitas, jautiesi uzdususi, bet esi laiminga matydama Ji virs saves.
Jis ziuri i tave ir siltai sypsodamasis sako, kad Tu buvai labiausiai uzsispyrusi, bet dabar igijusi patirties ir drasesne.
Tu nusisypsai ir padekoji savo dantistui. Jautiesi patenkinta, juk tai buvo pirmasis istrauktas dantis.

LAIMA, 2000 m. kovo 13 d., pirmadienis, 12:16:23
Tai įvyko 1999 kovo mėnesį per Juozines.
Juozukas paprašė Laimutę pabučiuoti su išlaikymu.Laimutė nesutiko, tuomet Juozukas pareiškė, kad aš tau taip padarysiu, kad tu atsiminsi visą gyvenimą. Ieškau atsakymo nes tikrai daug pridarė kiaulysčių, bet yra geras posakis:

NETEISK KITŲ NES PATS BŪSI TEISIAMAS.

Vieną gerą mintį iš tūkstančio Juozukas yra pasakęs...
Aš tave prisiminsiu visą gyvenimą ... šita "Meilės" istorija dar nepasibaigė, nepažinojai manęs Juozuk ir nepažinsi. Lauk iš dangaus siurprizų. Tavo auka. Sėkmės tavo draugams budeliams.
LAIMA

wilfried, 2000 m. gegužės 8 d., pirmadienis, 22:10:26
WILFRIED
EIN GUTAUSSEHENDER MANN AUS DEUTSCHLAND
SUCHT EINE SCHLANKE FRAU BIS 39 JAHRE
OHNE KIND: