Interneto romantikai

Romantiškos istorijos

Skaitykite šias romantiškas istorijas:
Ištrūkti iš įkalinimo voratinklio
Edis Raideris ieško žmonos

Kviečiame šiam puslapyje pasidalinti romantiškomis istorijomis. tai gali būti pasakojimai iš Jūsų arba iš Jūsų pažįstamų gyvenimo, nugirsti ar perskaityti pasakojimai, arba tiesiog sukurtos ("išlaužtos iš piršto").

Istorijos nebus iškart talpinamos į WWW puslapį. Prieš "paviešinant" jas perskaitys ir aprobuos HOT.LT redaktorius

       Jūsų vardas: 
El.pašto adresas: 

Jūsų pasakojimai:

Rasa, 2019 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis, 09:41:31
Sveikučiai, kažkaip abejoju ar ištiesų meilė yra. As manau, kad būna tik prisirisimas prie zmogaus...

Fausta, 2018 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis, 02:48:00
Taigi sveiki visi. Esu Fausta šiuo metu man 15 metų. Turiu istorija kuri apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.
Viskas prasidėjo kai rugsėjo 1-ąją pamačiau jį. Jo tamsiai rudi šiek tiek garbanoti plaukai, rudos gilios akys atkreipė mano dėmesį. Jis mūsų klasėje buvo naujokas. (BĖJE TUO METU ĖJAU Į 4 KLASĘ :D). Taigi tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Sutikusi drauges pradėjau papasakoti apie jį ir apie tai , kad jis krito į akį. Kelis mėnesius nuo to momento nedrįsau su juo susipažinti, tačiau daug apie jį sužinojau. Reikėjo dar laiko, kad prie jo prieičiau ir užkalbinčiau. Laiko tikrai daug reikėjo sugebėjau tai padaryti tik 5 klasėje :").
Taigi susipažinau su juo apsikeitėme telefonų numeriais ir ,,Facebook'e'' pridėjome vienas kita į draugus. Prireikė gero pusmečio ir tapome bff (best friends forever - geriausiais draugais amžinai). Vienas apie kita žinome tiek pat kiek kiekvienas apie save. Vienas kitam pasakojome įvairius nutikimus ir visokias nesąmones bei įdomybes apie save. Tačiau laiminga draugystė truko neilgai kai sužinojom jog jis išsikrausto gyventi į užsienį (UK). Man plyšo širdis aš nebenorėjau išlysti iš savo kambario verkdavau po kelias valandas kiekvieną dieną. Kai vieną šeštadienio rytą išvydau jo akis žiūrint į mane ir kvailą šypsena kuri mane pribloškė. Aš šokau iš lovos man buvo gėda jog jis mato mane nesusitvarkiuse: suveltais plaukais, nepraustu, nežvaliu veidu, nemaloniu kvapu iš burnos... liepiau jam duoti man 10 min. pasiėmiau drabužius plaukų gumytę ir strimgalviais pasileidau vonios link. Po kelių minučių grįžau į kambarį susiruošusi. Pradėjau kloti lovą ir jis kalbėjo man gražius dalykus pvz.: jog aš miegodama atrodau nuostabiai ir tai jog mano nauja pižama tiesiog tragiška (:D). Prisėdome ant lovos krašto ir jis tarė tuos nelemtus žodžius jog liko tik 2 savaitės iki jo išvykimo iš Lietuvos. Susikrimtau neatlaikiau ir apsižliumbiau jis apkabino mane ir šluostė riedančias ašaras. Sedėjome tyloje kai jis man liepė neverkti, būti stipriai, nes jis nenorėjo, kad pamatyčiau kaip jis palūžta ir apsiverkia, todėl nubraukė paskutines ašaras nuo mano skruostų.
Laikydamas mano ranką jis atsistojo ir kaip koks didvyris ištarė jog mums liko kelios savaitės pramogauti ir džiaugtis vienas kito draugija. Taigi mes leidome laiką kartu: eidavome į kiną, kavines kuriose jis mane vaišindavo desertu, kartu skaitėme mėgstamas knygas, kartu žaidėme kompiuterinius žaidimus, kiekvieną vakarą eidavome į parką ir ten sedėdami ant suoliuko stebėdavom saulėlydį tuomet jis mane palydėdavo namo ir atsisveikindavo apsikabinimu. Kiekviena diena išsimindavo skirtingai. Praleistas laikas kartu buvo nuostabiausia, kas tik galėjo nutikt.
Atėjo taip nelaukta diena kai jam buvo laikas išskristi. Oro uoste jis laikė mane glėbyje ir kartojo jog niekada aš neišnyksiu iš jo atminties ir širdyje užimsiu didelę dalį. Jo tėvai paragino eiti ir jis švelniai pakėlias mano galvą pabučiavo mane. Aš pajutau kaip viskas aplink mane sustojo; jaučiau jo lūpas ir nenorėjau, kad tai pasibaigtų. Tačiau viskas turi savo pradžią ir pabaigą, todėl atitraukėme lūpas ir jis ištraukęs apyrankę iš kišenės liepė užsidėti ant riešo ir nenusiimti. Paskutinį kartą aš jį stipriai apkabinau ir paleidau po paskutinių jo tėvų raginimų...
puoliau mamai į glėbį ir apsiašarojusi liepiau eiti ir neatsisukti. Jis išėjo iš mano gyvenimo. Išėjo ir išsinešė mano gyvastį. Lindėjau kambaryje iki mokslo metų kada teko eiti į 8-ąją klasę. Mano draugės žinojo visą šią istoriją, todėl bandė mane guosti, tačiau veltui. Jis išsinešė visas mano emocijas: pyktį, liūdesį,meilę, linksmumą, džiaugsmą gyvenimu. Mano pažymiai mokykloje vis prastėjo ir prastėjo tėvai nebežinojo, ką daryti, todėl buvau priversta eiti pas psichologę kuriai išsakiau viską ji išklausiusi paklausė, kodėl aš jam neparašiau, nepaklausiai, kaip sekasi? Tuomet mano gyvenime atsirado spalvos grįžusi namo parašiau jam paklausinėjau apie mokyklą, ar rado draugų, kaip jaučiasi, ar pasiilgo Lietuvos ,manęs, ar priprato prie orų ir šusnį kitų klausimų? Jis atsakęs į visus klausimus man pažadėjo jog grįš į gimtinę aplankyti mane. Ir taip jis per atostogas grįžo,tačiau man apie grįžimą nepranešė. Paskambinęs liepė pažvelgti pro langą. Išvydau jį su meškinu ant kurio buvo mūsų vardų inicialai. Aš apsiverkusi tekina pasileidau ir šokau jam į glėbį jis mane prispaudė prie savęs.Šnabždėjo kokia aš graži ir kaip jis manęs be galo pasiilgo. Per metus nebuvimo kartu supratau jog tai nebuvo tik šiaip draugystė, o meilė iš pirmo žvilgsio ir išklykiau kaip stipriai jį MYLIU ir pabučiavau jį. Tiek aš tiek jis buvome nustebę, tačiau be galo laimingi.
Taip mūsų meilė kopia antrus metus. Jis mano pasaulis kurį galiu apglėbti abiemis savo rankomis.

Sandra, 2016 m. vasario 10 d., trečiadienis, 17:35:21
Ši istorija nėra romanas ar panašiai. Ši istorija apie mergaitę, kuri turėjo katiną vardu Paksas.
2009.04.09 buvo tos mergaitės 9-tas gimtadienis. Dovanų ji gavo daug ir įvairių.. Bet svarbiausia dovana jai buvo per jos gimtadienį gimęs kačiukas. Baltai rainas, su pusiau ruda nosyte. Nors vadoje buvo dar keli kačiukai, bet mergaitė pasirinko būtent jį. Turbūt tas kačiukas buvo Dievo skirtas jai..
Kačiukas augo. Mergaitė jį labai mylėjo, kačiukas ją taip pat. Laikui bėgant kačiukas tapo geriausio jos draugu, kuris visada lyg išklausydavo, būdavo visada šalia, kai jai buvo sunku. Jis suprasdavo jos jausmus.. Jis ją lydėdavo į mokyklą, į parduotuvę ir visur, kur tik ji ėjo.. Su ja žaidė. Mergaitė jautėsi turinti viską. Bet ji negalvojo, kad reikia vertint laiką su tuo kačiuku, kad jis nėra amžinas.. Juk vaikams atrodo, kad jų niekada nepaliks jų brangiausi žmonės. Taip.. Tai buvo lyg žmogus, tik kad jis nemokėjo kalbėt.. Ji su juo praleisdavo daugiausiai laiko ir jautėsi laimingiausia mergaite žemėje.
2012.02.08 tą dieną mergaitė nežinojo, kad jie, abu sveiki ir laimingi, buvo kartu paskutinį kartą.. Jie lauke žaidė, bet atėjo tėtis ir pasakė, kad mergaitė eitų pasitikt iš darbo grįžtančios mamos. Mergaitė tik pamojo ranka kačiukui, ir jie išsiskyrė. Daugiau ji sveiko kačiuko nebematė..
2012.02.09 šia dieną mergaitė pamatė savo kačiuką. Jis gyvas buvo, bet jis su ja nepasisveikino kaip įprastai ir ji net supyko ant jo.. Bet vėliau ji jį paėmė ant rankų, ir pamatė, kad jo kojos sužeistos, kraujuoja.. Bet ji nežinojo, kad būtent dėl to ji jo neteks.. Ji galvojo, kad jis pasveiks kaip visada pasveikdavo.. Bandė jį pamaitinti, bet jis neėdė. Jai buvo labai skaudu jį tokį matyt..
2012.02.10 lemtinga diena. Mergaitė nubudusi, iškart nubėgo pažiūrėt, kaip laikosi kačiukas. Bet jam geriau nebuvo.. Nelaikė šlapimo, šlapimas buvo jo kraujas.. Jos tėtis jai pasiūlė, kad jį nuvežtų i vet.vaistinę ir užmigdytų, bet ji nesutiko, nes nenorėjo jo prarast.. Maždaug po valandos ji matė, kaip jam skauda, ir to neištvėrusi, ji pasakė tėčiui, kad Paksą užmigdytų. Ji laikė savo kačiuką paskutinį kartą, pabučiavo jam į kaktą ir pasakė "Amžinai tave mylėsiu, niekada tavęs nepamiršiu" ir padėjo jį ant grindų. Kačiukas savo skausmo pilnomis akimis pažiūrėjo į mergaitę, ir sumirksėjo, lyg atsisveikindamas..
Tą kartą ji matė kačiuką paskutinį kartą. Ji jo ir dabar pamiršt negali, ir šiandien jau lygiai 4-uri metai, kaip ji jo nemato, ir nejaučia jo draugystės. Jai dar iki šiol kažko širdyje trūksta. Trūksta jos kačiuko Pakso. Aš tai žinau, nes ta mergaitė esu aš. :(

Eugenijus, 2015 m. lapkričio 24 d., antradienis, 10:47:53
Ko gero mano istorija gan paprasta ir manau ne vienam yra taip nutike, bet noriu pasidalinti ja su Jumis. Pamaciau ja vaziuodamas su zmona is darzelio, kur palikom savo atzala. Ji stovejo autobuso stoteleje ir mano zvilgsnis uzkluvo uz jos nuostabaus veido. Tada supratau kaip viskas pasikeite manyje vos per viena akimirka. Musu zvilgsniai susitiko vos sekundei, o gal net ne sekundei, o kazkuriai jos daliai ir tada pajutau kaip krutineje susupurda sirdis, tarsi pavasari isgirdus pauksciu ciulbejima, nors uz lango buvo zvarbus ruduo. Visa kelia iki darbo istengiau galvoti tik apie ja,tik apie ta akimirka, kai pazvelgem vienas kitam I akis. Vis svarsciau ar ji pajuto ta pati ka ir as. Zmonos beveik nesiklausiau, tik istengiau linkteleti galva ir atsakyti:"zinoma, brangioji". Net nesupratau su kuo sutikau ar kam pritariau, bet tuometu negalejau I nieka gilintis, norejau tik vieno vel ja pamatyti ir gal net isdrysti uzkalbinti.Tik gryzes is darbo suzinojau kam pritariau ryte automobilyje savo zmonai. Pasirodo sutikau visa savaite rytais nuvezti sunu I darzeli ir po darbo pasiimti ji. Viduje net nudziugau, kad sutikau, taip gime vltis vel ja pamatyti.
Taip prasidejo mano jausmu uzgimimas ir supratimas, kad I savo zmona ziuriu jau visai kitomis akimis. Kita ryta vel ja pamaciau, toje pacioje vietoje, tuo paciu laiku. Ji buvo tokia susimasciusi, atrode jos galvoje duzge begales minciu, tarsi sprestu kas gerai o kas ne. Si karta ji akiu nepakele ir I mane net nepaziurejo, o as pravaziavau pro sali su giliu atodusiu, kad nepamaciau jos akiu. Taciau negalejau sustoti ir ja uzkalbinti, kazkaip butu buve gan keista, juolab, kad stoteleje stovejo ji ne viena, o dar keletas zmoniu. Viduje viskas tiesiog skleidesi, supratau, kad negaliu valdyti savo jausmu ir zutbut turiu su ja susipazinti ir bent pameginti tapti jai kazkuo daugiau. Supratau, kad elgiuosi nesaziningai savo zmonos atzvilgiu, juk mes kartu jau kone desimtmeti, auginam suneli, kurio taip laukeme, bet tiesiog negalejau valdyti to ka jauciau ja isvydes. Jauciausi kaip mokyklinukas isimylejes pirma karta ir nezinantis ka su tais jausmais daryti. Po darbo atvaziaves pasiimti sunaus is darzelio vel isvydau ja ir apsalau. Ji ejo vedina berniuka uz rankos ir nuosirdziai sypsojosi klausydamasis mazojo pasakojimo apie dienos ivykius. Tada dar labiau suvokiau, kad isimylejau ir klimpau vis giliau. Juk buvo akivaizdu, kad ir ji turi seima, vaikutis buvo toks panasus I ja. Suvokiau, kad negaliu jos uzkalbinti, kad tiesiog neturiu teises to daryti. Negaliu griauti jos seimos, jos pasaulio, kaip kad pradejau griauti savaji. Ir stai ji pakele akis ir musu zvilgsniai susitiko jau ilgesniai akimirkai nei pirmaji karta. Jos sypsena zaide lupose, akys buvo giedros ir linksmos, ir nors ne as ja taip paveikiau, bet buvo malonu I ja ziureti. Rodes galeciau taip ziureti amzinai. Ji linktelejusi galva praejo pro mane ir toliau pasinere I sunaus pasakojima. Jos linktelejimas man pasirode tarsi zenklas, kad vis gi galiu ja uzkalbinti ir tapti bent jos draugu.
Isdrysau ja uzkalbinti tik savaitei einant I pabaiga ir suvokdamas, kad paskutine mano galimybe, nes pirmadieni jau sunu I darzeli vesiu kartu su zmona. Buvimas namuose tapo man kancia, tik zaisdamas su sunum galejau siek tiek uzsimirsti ir negalvoti apie ja.Zmona atkreipe demesi, kad jau kelinta vakara praleidziu su sunum jo kambaryje, kad nekalbu su ja kaip anksciau. Atsakiau, kad tiesiog esu pavarges ir tiek. Bet maciau, kad nelabai ji manimi patikejo, juolab kad ir lovoje as nebuvau toks iniciatyvus kaip iki siol.Bet galejau mastyti tik apie ja, ji buvo uzvaldziusi mano mintis, mano siela ir sirdi. Ryte palikes sunu darzelyje ryzausi ja uzkalbinti, pakviesti puodeliui kavos ir pagaliau isgirsti jos balsa, pagaliau su ja pabendrauti, o ne vogciomis ja stebeti vos po keleta sekundziu.
Sekme man sypsojosi, ta ryta stoteleje ji buvo viena. Privaziaves stabtelejau ir praveres langa banaliai tariau: "Labas, gal kavos?" Ji pakele akis, syptelejo ir tare: "Labas, kava gerai, bet nesedu I masina pas nepazystmus". Likau akimirkai apstulbes, bet tada gime mintis. Pastaciau masina darzelio aiksteleje ir atskubejau pas ja iki stoteles, kaip tik ta akimirka, kai ji jau ketino lipti I autobusa. "Luktelk" tariau, "gal galim bent pasivaikscioti?" Mano dziaugsmui ji neilipo I autobusa, o leido jam nuvaziuoti. Atsisukusi I mane tare: "Su kava nepavyko, tai bandai prikalbinti bent pasivaikscioti?", ir nusisypsojo. Taip mes pradejome bendrauti, net nepajutom, kaip ejom palei pakrante ir snekuciavomes lyg butume pazystami visa gyvenima. Atrode musu pasnekesiui nebus galo, o as vis ziurejau I ja ir negalejau atsiziureti, ji taip nuosirdziai juokesi is mano pasakojimu, kur reikdavo patyledavo ar pritardavo. Suvokiau, kad jausmai jai tokie stiprus, kokiu nejauciau savo zmonai kai su ja susipazinau. Negaliu sakyti, kad nustojau myleti savo zmona, bet jausmai buvo jau kitokie, tai buvo labiau prisirisimas ir dekingumas. Po keletos valandu musu pasnekesiu ji tare: "Man jau laikas". Ir tada sustojo mano laikas, pajutau kaip apima panika, kad daugiau jos nepamatysiu, kad taip ir liksiu jai neprisipazines ka jauciu. Isdrysau paimti jos ranka, ir pridejes prie lupu istariau: "Noriu tave vel matyti, noriu bendrauti, tiesiog noriu buti su tavimi". Tada jos zvilgsnis tapo susimastes, ji pazvelge I mane savo zaliomis akimis ir tare: "As negaliu sitaip, turiu seima, auginu nuostabu sunu ir turiu puiku vyra, kuri labai myliu. Tu taip pat turi seima." As stovejau ir purciau galva protestuodamas pries jos zodzius, nors gilai sirdyje suvokiau, kad ji teisi, bet atsisakiau tai pripazinti. Man, atrode, nesazininga dabar taip imti ir ja paleisti.O juk dar net neparagavau jos lupu, kurios mane taip viliojo. Ji istrauke savo ranka is manosios ir apsisukusi nuejo tolyn. As stovejau ir ziurejau, kaip ji nueina, taip issinesdama mano sirdi kartu su savimi. Ir stai nuo tos akimirkos jau praejo dveji metai, o man taip ir stovi pries akis ta akimirka, kai ji nuejo.
Daugiau rytais jos nematydavau stoteleje, nors kaskarta pravaziuodamas naiviai tikedavausi bent akimirka ja pamatyti. Gryzau I seima, nors ir nebuvau zmonai toks pats jausmingas kaip iki sutinkant ja, bet kazkaip gyvenau toliau.Per tuos dvejus metus maciau ja dar keleta kartu, ji buvo vis tokiapat grazi ir nuostabi, kaip mano prisiminimuose. Daugiau jos nekalbinau, nes kartu su manimi nuolat budavo zmona, bet ja pamacius sirdis imdavo plakti smarkiau, mintyse atgimdavo kiekviena musu pasivaiksciojimo akimirka. Supratau, kad mylesiu ja visa savo likusi gyvenima, bet I mano meile niekada nebus atsakyta. Taip pat supratau, kokia ji nuostabi moteris, kad mane atstume, kad negriove seimos, kad ryzosi uzkirsti kelia tam kas galejo suzlugdyti mus abu. Gerbiu ir myliu ja uz tai.
Tik parases savo istorija pajutau palengvejima, nes niekam taip ir nedrysau papasakotika isgyvenau,ka jauciau ir jauciu.

Aneta, 2015 m. spalio 21 d., trečiadienis, 22:26:25
Nors esu dar jauna, ne antiek protinga ar patyrusi šiose meilės reikaluose,bet ir aš turiu savo meiles istorija.
Tai prasidejo praeita pavasarį. Žinau pats romantiškiauses laikas. Už lango paukščiai čiulba širdžei mielas natas,ledas vis tirpsta ir tirpsa netik už lango, bet ir musu širdise. O aš pagaliau supratau,kad ištiesu įsimilejau. Jis buvo vardu Tomas. Mes su juo veinoje klaseja. Budavo laikas, kad jau ruošiausi jam atskleisti savo jausmus,bet... Visada suabejodavau. Po nosimi sumurmedavau kokia nesamone ir išeidavau. Visus metus nedrisau prisipažinti. Tik viena kartą kai draugės paklausė,aš neisilaikiau ir viska joms papasakojau. Aš galvojau,kad jos prades mane smerkti ir viską jam papasakos. Bet taip neatsitiko. Jos nutilėjo ir tik po kelių mėnesiu sukaupiau visa drasa ir pasakiau jam apie tai. Tikėjausi,kad jis man atsakis tuo pačiu bet... Išgirdau tą ką nesitikėjau išgirsti. Jis pasakė,kad manes nei myli nei apkenčia. Tuo momentu man sprogo širdis. Nenorejau niekam tai paroditi. Bet nežinau kodel bet aš ji miliu iki šiol nors kažkur širdyja aš jautčiau tuštuma,tik vistiek tikėjausi,tikiuosi ir tikesiuosi,kad jis mane myli tik nenori to sakiti.

Kažkas, 2015 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis, 18:31:08
Sveiki. Nežinau kodėl sugalvojau tai papasakoti matyt tikiuosi kad pasidaris lengviau. Iki dabar atsimenu jo akis, apkabinimus, kiekvieną jo ištartą žodį kad ir jie buvo netikri pilni melo. Pradėsiu nuo to kaip mes susipažinome. Tai buvo prieš beveik metus spalio mėnesį tuo metu buvo atostogos ir nereikėjo eiti į mokyklą. Tuo metu buvau dvyliktoje klasėje. Aš jį pirmą kartą pamačiau klube maždaug žinojau kas jis per vienas nes gyvenau nedideliame miestelyje. Jis manęs nepažinojo. Susiradau jį pažinčių svetainėje "facebook" parašiau atsakymą gavau labai greitai. Žinoma mūsų susirašinėjimai buvo gan banalūs. Susitarėme pažiūrėti kažkada filmą bet dar buvome nenutarę kada. Tuo metu aš turėjau vaikiną buvome kartu jau tris metus bet aš jam nieko nejaučiau ne kartą kalbėjau kad reikia skirtis buvau viską užbaigusi bet jis mane mokėjo paveikti psihologiškai kad gryščiau pas jį, vis grasindavo kad kažką pasidaris sau. Todėl bendraudama su vaikinu iš klubo aš visai nesijaučiau kažką darydama blogo. Vieną vakarą susirinkome draugų būrys. Niekas išskyrus vieną mano draugę Diana nežinojo kad bendrauju su tuo vaikinu iš klubo na galim jį pavadinti sakykim kokiu Eimantu. Po to vakaro pasisėdėjimo mano vienas iš mano draugų Karolis liko nakvoti pas Diana. Ryte gavau žinute į facebooką nuo Karolio *Eimantas .... iškart puoliau teisintis ir klausinėti iš kur jis sužinojo taip ir likau nežinioje. Maždaug po savaitės Karolis man paskambino apie 22valandą kalbino susitikti kad pasiimčiau kartu Diana o jis bus su Eimantu. Iškart visa pasimečiau sakau ne, pažiūrėk kiek valandų bet jam pavyko mane ikalbinti. Na žinoma sutikau vien dėl Eimanto nes mums dar buvo napavyję susitikti. Jie greitai atvaževo paimė mane nuo namų ir važevome painti Dianos. Buvo iškart nejauku žinoma jis pasisveikino labai maloniai kol važiavome klausinėjo įvairių dalykų. Pamiršau paminėti kad kitą dieną turėjau laikyti teisių teoriją regitroje. Eimantas pasiūlė visiems važiuoti pas jį į sodą truputį išgerti. Nenorėjau žinojau kuo gali viskas pasubaigti bet dėl draugės pasiaukojau. Mane prižadėjo parvešti namo kai man tik reikės. Sėdėjome sode visi gėrė mane irgi vis kalbino kad už pažintį ir panašiai. Apsvaigau. Išėjome į lauką parūkyti jis man pasakojo kad po ilgo laiko išsiskyrė su mergina. Gryžome į vidų. Karolis su Diana užsimanė eiti miegoti. Jie nuėjo į antrą aukštą mes likome pirmame šokome dviese buvo labai linksma, gera ir pagaliau jis mane pabučiavo. Tą vakarą viskas ir baigėsi tik bučiniu. Sugalvojom kad ir mums laikas miegoti jis paklojo lova atsigulėme užmigt buvo neimanoma nes negalėjom nekalbėti todėl tą visą laiką juokėmės pasakojom vienas kitam įvairius atsitikimus. Pasiimiau telefoną pažiūrėti kiek valandų buvo 5 ryto suvokiau kad man kuo skubiau reikia namo nes jai močiutė pasakis mamai žinojau kad baigsis blogai ir dar tuo labiau 11valandą man teorijos laikymas. Nuėjome žadinti Dianos ir Karolio. Eimanto draugas mus parvežė namo. Jaučiausi dar girta. Išvaževau laikyti teorijos valio pasisekė išlaikiau. Iškart pranešiau jam. Jis džiaugėsi, pagyrė mane. Sekantį kartą susitikome po dviejų dienų. Vėl jo sodas vėl Diana, Karolis, aš ir dar viena draugė Karolina bei Eimantas, vėl gėrėm išskyrus jis. Keista. Bet nesureikšminau Gėrėm išpradžių šampaną poto tekilą. Baisu. Karolina nuėjo miegoti. Sugalvojom važiuoti į miestą bet Diana su Karoliu nesutiko. Išvaževom dviese. Jis laikė bevairuodamas mano ranką ir pasiūlė geriau važiuoti prie ežero pasibūti. Sutikau. Kai tik atvaževom pradėjom bučiuotis nesipriešinau nors puikiai suvokiau kuo viskas baigsis ir kad tai nėra gerai bet mano širdis neklausė. Pasidaviau viskam. Taip mes pasimylėjom. Jo mašinoje. Nežinau jaučiausi prastai nes žinojau kad taip neturėjo būti bet kartu ir laiminga nes jis man be proto patiko. Gryžom pas visus. Paprašiau kad mane nuveštų namo. Nuėjau miegoti. Po visko mūsų bendravimas pasikeitė, verkiau, keikiau save galiausiai paskambinau jam ir paklausiau ar jis tiesiog tik pasinaudojo manimi. Paneigė, pasakė kad tikrai taip negalėtų kad viskas gerai. Apsiraminau ir patikėjau juo. Vėl buvau laiminga. Žinoma ne ilgam. Po kirio laiko sužinojau kad jis vis dar byvo su savo panele kad jis man melavo kad jie išsiskyrė. Nieko jam nesakiau kad žinau. Jai ji jam skambindavo prie manęs jis sakydavo kad tai jo puseserė apsimečiau kad tikiu juo. Iki šios dienos aš jį myliu. Jis man vis paskambina, parašo ir taip mane dar labiau kankina. Baigdamas pokalb pasako kad myli mane. Netikiu. Nisibodo gyvent svajonėse. Kaikurie jo draugai sako kad jų manymu jis man tikrai kažką jaučia tik pacs negali pripažinti to sau.. gal nežinau, ir nesužinosiu. Mes vis susitinkam aš žinau ko jam reikia iš manęs o šiuo metu man irgi daugiau iš jo nieko nereikia. Mūsų santykiai tai tik seksas. Ir gerai. Nesiskundžiu. Su juo gera. Tik labai norėčiau nustot jį mylėt kad man nebeskaudėtų taip kai jį pamatau. Nežinau kiek tai dar tesis. Laikas parodis. Bėja vardai yra išgalvoti o pasakojimas yra tikras!

Agota, liepos 24 d., penktadienis, 17:19:29
Viskas nutiko kai man buvo 16-lika.
Tą dieną prisimenu kaip vakar...
Buvo šaltas ir lietingas rugsėjis. Ėjau į 10-tą klasę.Turėjo būti fizikos pamoka. Koridoriuje laukėme pamokos ir staiga pradėjau drebėti, nes pamačiau simpatišką vyrą, kuris ėjo koridoriumi ir sveikinosi su kitais mokiniais. Draugė pamatė kaip aš į jį spoksojau ir tarė:
-Jis tau per senas.
-Tai aš jam per jauna. (Tai tarusi abi sukikenome.)
Jis mus suleido į klasę, palaukė kol visi susės į vietas ir pradėjo kalbėti.
-Visų pirma, kad nekiltų klausimų paaiškinsiu kur dingo mokytoja ir kokia programa bus šiais mokslo metais, gerai?
-Mh, aha. (Tyliai sumurmėjome..)
-Mokytojai atlikta operacija, šiuo metu ji ruošiasi antrai operacijai. Bus gana ilgas gydymas,tad jums ilgą laiką teks kesti mane. (Tarė pašaipiai)
Jau mačiau kaip kelios bendraklasės i mūsų fizikos mokytoją žiūrėjo ir aptarinėjo.
-Dabar apie mokymosi programą. Šiais metais į savaitę vyks trys fizikos pamokos. Kas norės papildomai dar vienos pamokos, per šią savaitę gausit užsirašyt. (Rimtai tarė)
Baigėsi pamoka ir aš vis dar apie jį galvojau... Galvojau, kad jis su manimi už jokius pinigus nenorės bendrauti...
Grįžau namo ir ruošiausi į treniruotę. Nuėjau į sporto salę ir pamačiau jį stumiant štangą.Suskaičiavau kokį svorį jis stūmė.120 kilogramų. Širdis pradėjo virpėti, bet net nepasisveikinusi,praėjau pro jį ir nuėjau prie buomo. Aš gimnastė,esu labai lanksti, darau triukus su "salto". Taip pat turiu nuostabią figūrą. Didžiuojuosi ja.
Kai mokytojas nuėjo nuo štangos, man palengvėjo.."Nebereikės būti tokiai pasitempusiai" pagalvojau.
Kai baigiau, nuėjau į prausyklą nusiplauti rankų ir veido. Išgirdau kad vyrų prausykloje kažkas yra. Nusėlinau pažiūrėti kas ten, pamačiau mokytojo drabužius, pamestus ant suoliuko... Smalsumo vedama nuėjau prie kabinos ir pro tarpą pamačiau jo raumeningą nugarą... Pradėjo trūkti oro,šiurpuliukai nubėgo per kūną...
"Koks dieviškas" pagalvojau..
Išgirdau kaip jis užsuko vandenį.
Nubėgau persirengti ir jau ėjau namo galvodama apie jį.
Beprotiškai lijo. Iš mamos gavau žinutę,jog ji su mama ir broliu išvažiavo pas draugus atšvęsti vieno iš draugų gimtadienio. Rašė jog grįš ryt ryte ir parašė, kad aš eičiau pas močiutę..Pas močiutę eiti nenorėjau,nes ji beperstojo čiauška..Tad nusprendžiau eiti lėtai.. Vis dar lijo kaip iš kibiro.
Netrukus prie manęs sustojo naujutėlaitis AUDI.Atsidarė durys,o ten buvo mokytojas. Toks vyriškas,su juodu paltu.
-Ko velkiesi kaip močiutė,gi lyja!
-Man lietus patinka, neištirpsiu. (Nusišypsojau)
-Nagi, sėsk į mašiną,pavežėsiu, šalta lauke. (Rūpestingai tarė)
-Ne, ačiū, turiu kojas. (Nusijuokėme)
-O aš reikalauju! (Priėjo prie manęs ir švelniai stumtelėjo)
-Gerai jau,einu. Tyliai tariau ir pasižiūrėjau į jo ryškiai rudas, šokoladines akis. "Kokios gražios" (pagalvojau).
Įsėdome.
-Kur vežti?-paklausė.
-Bet kur,tik ne pas močiutę.
-O tu pas močiutę gyveni?
-Ne, mano tėvai dabar ne namie, o kai nėra tėvų, turiu eiti pas močiutę,kuri beperstojo tauška kaip televizorius.
Jis pradėjo juoktis.
-Aš Danielius Bliumas.-tarė.
-Aš..
-Aš žinau kas tu, Agota.-Nusišypsojo.
-Danielius, gražus vardas.-tariau ir pasižiūrėjau į jį.
-Na, skonio reikalas. Tai gal pas mane arbatos? Matau tau šalta.
-Gal ir būtų neprošal sušilti.- abu nusijuokėme.
-Staiga jis sustojo atokiame keliuke, nusimovė paltą, davė man ir liepė apsivilkt.
-Ne, nega...
-Tik greičiau vilkis!
Apsivilkau. Kaip tas paltas kvepėjo juo. Pasižiūrėjau į jį, o jis vien su plona maikute, persimatė jo viršutinė dalis.."Koks kūnas" pagalvojau.
Darėsi vis šilčiau ir šilčiau, užsinoorėjau miego...

princesė, 2015 m. birželio 14 d., sekmadienis, 13:35:51
Sveiki, visą gegužės mėnesį rašinėjaus su klasioku labai gražiu :p ir mokslų metų baigimo proga visa klasė susiorganizavome vakarėlį su nakvyne palapinės. Visas tas dvi dienas tas klasiokas man atrodė, kad mane kabina, nes visur eidavo kartu, kvietėsi į palapinę ir t.t. Ir ten jis su savo geriausiu draugu taip pat visur ėjo abu su manimi vaikščiojo ir pnš., ir kai grįžom visk iš tos nakvynės vienas klasiokas vis rašydavo man į telefoną, o aš jo paklaisiu kodėl visą tą laiką jie taip lindo prie manęs. O jis atsakė, kad šiemet aš buvau pati gražiausiai už kitas ir sako: tu man labai patinki, gal norėtum draugauti, o aš atsakiaau, kad pagalvosiu, o tiesą sakant man jis taip pat labai patiko, bet sutikau draugauti tik kitą dieną, o apsigalvoti padėjo jis pats, nes karštą vasaros dieną ėjau į parduotuvę ir išėjau lauk, o jis mane pasivyjo su gėle ir sako lauksiu kol atrašysi taip ir kai grįžau namo atrašiaj TAIP su daug daug šauktukų :D

Kamėja, 2015 m. birželio 13 d., šeštadienis, 16:16:06
Labas, net nežinau kai pradėti, bet mėginsiu kažką papasakoti. Nuo pat pirmos iki dešimtos klasės turėjau tokį gražų ir protingą klasioką gerai sutardavau su juo ir pnš., bet jis man pradėjo patikti septintoje klasėje kuomet tik mes abu važiavome į klasės pirmūnų ekskursiją ir taip mes pradėjom artimai bendrauti. Apsikeitėme telefono numeriais, dažnai per vasara susitikdavome ir t.t. Ir baigus dešimtą klasę vykome pas auklėtoją į sodyba su palapinėmis ten taip pat bendravome buvo ir bučinių, ir susipikimų :) Ir taip jau nutiko, kad aš stojau studijuoti veterinariją, o jis krepšinio treneris. Jau buvo skaudu prisiminti visus tuos laikus kaip netikėtai susitikome mieste ir vė tapome labaaaaai geri draugai, paskui mūsų draugystė perėjo į rimtesnius santykius tapome pora ir taip dvejus metus. Bet pagaliau dabar jau vienerius metus išdidžiai nešioju jo pavardę ir turime tobulą sūnelį!! :)

romantike, 2014 m. gruodžio 17 d., trečiadienis, 15:14:02
Sveiki nezinau kaip net pradeti .mano meiles istoryja tikrai idomi karta buvau atostagu isvikusi pas savo mama ir netiketau gaunu sms is nezinamo numerio dar kaip sendien pamenu labukas ka veiki mazule? As nustebusi atrasiau nes buvo idomu pradejome bendrauti susirasinejome o po savaites gryzusi atgal namo jis lauke autobusu stotyje manes. kai pamaciau ji jauciausi taip jog pazinociau ji visa savo gyvenyma .(tiesa man tada buvo 13metu o jam23) sokau tiesei jam i glebi apsikabinau ir jis lidejo mane namo. kai atejome nenarejau jo pakeisti bijojau kad jis nebesugrys .bet jis pasiliko pas mane taip prakalbejome visa nakti:-) isauso ryta jam reikejo i darba ir vel labai bijojau, kad jis nesugrys.isvazevo jis i darba .jau buvo po pietu kai gavau jo sms( grysiu penkta) puoliau daryti vakariene kad gryzes butu nustebes i r taip buvo du metus as ji be galo mylejau o jis mane tiesiog ant ranku nesiojo buvome laimingi. Kai vasara buvome isvike pas mano mama man buvo kaskas ne taip ir kai pasitikrinau paaiskejo kad laukiuosi jo leliuko mes buvome tokie laimingai ir tikrai jis jo norejo taip pat kaip as.na praejo devini menesei gyme sunus buvome labai laimingi.stai mums dar dievaliukas padavonojo, kad leido laimeti zaidyme gavome nemazai pinigu.iskeleme nuostabes vestuves .po keturiu metu pastojau susilaukem antro sunaus .mes dabar kartu esame jau septini metai esame labai laimingi ir isimileje. stai manau koke meile yra is tikruju kai pamatai vienas kita ir niekada nebepaleidi

Evelina, 2014 m. spalio 21 d., antradienis, 20:18:16
Sveiki esu Evelina esu patyrius su vyrui mes labai dažnai pykstames del visko, viskas prasidejo taip,
Jis grižio 2 nakties ir net buvo girtas sake na mieloji einam prigulti ileisk krašto vandens aš sakiau, tu gal visai durnas - kai pasakiau mane mušė, man labai skaudejo, tada kita ryta man pasake, brangoji nepyk, kad mušiau juk girtas buvau aš sakiau noriu skirybu ir kai vel pasakiau jis ir vel muše - sakiau liaukis, kai ryta mes išsiskireme.

Kelsey, 2014 m. vasario 17 d., pirmadienis, 13:11:55
Dienoraštis... Heh. Ir kaip aš turėčiau jį pradėti? Papasakoti apie save
turbūt? Net nebūčiau pradėjusi jo rašyti jei man to nebūtų patarusi psichologė. Tai kagi. Esu Katerina,arba Cat. Man yra 17 metų,gyvenu su savo mama Paryžiūje. Savo tėčio nepažįstu,tiesą sakant ir pažinoti nenoriu. Juk jis mus paliko kai man buvo vos 2 metukai. Paskutiniai prisiminimai apie jį yra gana blogi. Kaip jis grįžo namo ir apšaukė mamą,būčiau ką nors padarius,bet buvau mažą,dar nieko nesupratau. Nuo tada nei aš nei mama jo nebematėm. Mano mama yra labai graži,ir daug kas pagalvoja kad ji mano sesę. Dėja ji kažką nuo manęs slepia.Man atrodo kad ji kažkuo serga,nes paskutinu metu pasidarė tokia niųri,liūdna...Na bet užteks apie ją. Juk čia mano dienoraštis. Taigi. Turiu vaikiną,jo vardas Lukas. Jis yra nuostabaus grožio. Šviesiaplaukis,melynakis. Jis turi tokią mielą šypseną. Vakar buvau su juo susitikusi. Bet su mumis kažkas nebetaip kaip ankščiau. Jis nutolo nuo manęs,o ir aš pati nebetaip noriu su juo būti.Vakar buvom kine. Žiūrėjom mūsų mėgiamiausią filmą.Prisiminiau mūsų pirmą pasimatymą. Mes čia pat ir susipažinom.Šitose kino teatro vietose,šioje pačioje salėje.Pamenu kokie laimingi tada buvom.O dabar.Mes tiesiog žiūrėjom tą patį filmą,tose pačiose vietose.Dabar jaučiausi su juo tik kaip su draugu,bet net ir netokiu kuriuo pasitikėčiau.
Bet su juo draugauju jau daugiau nei du metus. O ir jo klausiau ar jis nenorėtų padaryti pertraukos,bet jis ir vėl pradėjo sekti savo pasakas apie tai kaip jis mane myli negali manęs pamiršti ir taip toliau.Netikėjau juo ir netikėsiu.Aš matau kaip kartais kai einam kartu jo žvilgsnis nuklysta į kitas merginas,jaunesnes.Visi vaikinai vienodi.O ir su juo aš tikrai išsiskirsiu,net jei tai ir bus paskutinis dalykas kurį aš padarysiu.
-Cat!.-Pašaukė mama.
-Ko reikia?!-Atšaukiau atgal
-Ateik,mums reikia pakalbėti!-Vėl sušuko ji.
Numečiau dienoraštį į šoną ir išsiemusi ausinukus ėjau link virtuvės.Kaip visada lipdama laiptais numečiau telefoną.
-Vėl?.-Paklausė besijuokdama mama pagavusi telefoną.
-Na kaip ir sakiau,man reikia naujo,nes šitas jau nukentėjo nuo šitų nelemtų laiptų.-Pasakiau.
Pastebėjau kad mama buvo su raudona skarele ir nei vienas plaukelis nebuvo išsikišęs.
-Mama...Kur tavo plaukai? Kas atsitiko?.-Paklausiau.
-Apie tai mums ir reikia pakalbėti.-Atsakė ji.
Nuėjome į virtuvę atsisėdau ant patogios kedės.
-Mama,nebegazdink manęs,kas yra?.-Paklausiau rimtu veidu.
-Aš tau to nesakiau. Nenorėjau kad liūdėtum dėl manęs.-Pasakė ji.
-Mama,atsakyk pagaliau,kas tau yra?.-Paklausiau dar labiau sunerimusiu veidu.
-Man vežys.-Atsakė ji ir liūdnai pažiūrėjo į mane.
Ašaros pradėjo riedėti skruostais negalėjau susivaldyti...Tai štai kur dingo jos plaukai,štai kodėl ji visada atrodo tokia nelaiminga...
Apkabinau ją ir stipriai prispaudžiau. Ašarų buvo pilnos akys,man tiesiog buvo per sunku...
-Tai štai kur dingo tavo plaukai...-Pasakiau jai su ašaromis.
Ji mane dar stipriau apkabino. Pagaliau paleidusi padavė kažkokį bilietą.
-Kas čia?.-Paklausiau jos.
-Kadangi aš gulėsiu ligoninėje nenoriu kad tu kentėtum būdama su manimi.Žinau kaip tu visada norėjai nuvykti į Londoną.-Pasakė ji.
-Bet aš ten nieko nepažįstu.-Atsakiau jai su nerimu akyse.
-Viskas jau suplanuota,Pameni Klara?.-Paklause ji. – Na taip,-atsakiau. –Ji turi sūnų,Emetą,ar dar pameni jį?.-Paklausė ji.
Akyse šmėstelėjo prisiminimai apie Emetą. Aš jį pamenu,ir puikiai. Kai man buvo kažkur 8 jsi buvo atvažiavęs su Klara. Jis buvo mano pirmas bučinys...Pirma meilė.Įdomu ar ir dabar jis toks pat gražus. Prisiminusi tai nusišypsojau.
-Matau kad prisimeni.-Pasakė mana ir nusijuokė.
-Ei,gerai,nesišaipyk iš manęs. O ką daryti dėl namo?.-Paklausiau.
-Tu gyvensi su juo.-Atsakė ji.
-O jis nieko prieš? .-Paklausiau ir keistu veidu pažiūrėjau į mamą.
-Jis kaip tik nori vėl tave pamatyti.-Atsakė ji.
-Bet mama...Čia juk visi mano draugai,ir Lukas.-Pasakiau.
-Bet juk sakei kad su juo viskas baigta.-Priminė man ji.
-Teisingai...Jau pats laikas su juo viską baigti.
Apkabinau mamą dar kartą ir atgal tais pačiais laiptais užlipau į kambarį.
Atsidariau nešiojamajį kompiuterį ir ant ekrano pamačiau savo ir Luko nuotrauką.Reikia jam parašyt...
Atsidariau Facebook ir pažiūrėjau ar jis online.
*Cat-Labas. Mums reikia pakalbėt. Galėsi užlekt po pietų?*
*Luke- Labas. Žinoma. O apie ką.? *
*Cat-Rimtas pokalbis. Nerašysiu į fb.*
*Luke-Tu mane gazdini. Kažkas atsitiko? O.o*
*Cat-Tiesiog ateik. Jei gali kad ir dabar jei taip nekantrauji.*
*Luke-Gerai,tuoj einu susirasiu raktelius. Iki.*
*Cat- Iki...*
Laukiau kol jis ateis,spėjau ir paverkt ir pasijuokt prisiminus viską su juo.Pažiūrėjau į savo apyrankes ant jų užrašyta „ K+L Forever ♥“ išgirdau durų skambutį.Mintys nustojo. Dabar galvoje tupėjo tik žodžiai kuriuos tarsiu jam.Ir viskas bus baigta.
Atėjau prie durų.Jis buvo laimingas,su rožių puokšte rankose...
-Palauk.Prieš tau įteikiant man jas. Mums reikia pakalbėti.-Pasakiau ir pastebėjau kokios raudonos buvo mano akys nuo verkimo.
-Na tai sakyk. –Jis buvo su šypsena veide.
-Mes turim viską baigt. Aš skiriuosi su tavim.-Pasakiau.
Šypsena iš jo veido kaip man dingo. Pamačiau kaip jis verkia.
-Tu turėk šitą. Galvok kad tai kaip nuo draugo.-Pasakė jis ir įteikė man rožes su dėžute ir išėjo...Jis norėjo man pasipiršt,viduje buvo žiedas.
Aš atsiklaupiau ir verkiau,verkiau kaip niekad...Atėjo mama ir viska pamatė.
-Gal jums tiesiog buvo neverta.-Atsiklaupė ji prie manęs ir mano galvą pasidėjo ant kelių.

Liudna, 2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis, 22:27:04
Vos Tave išvydus širdis pasakė: ,,Aš myliu“. Visgi protas rėkė garsiau: ,,Kvailele, tu įsimyli visus, kurie tau rodo dėmesį“. Užčiaupiau juos abu...
Šią akimirką man niekas nesvarbu. Aš sėdžiu Jo automobilyje ir grožiuosi Jo tobulumu. Dabar nesvarbu nei protas, nei širdis. Dieve mano, koks Jis nuostabus! Tik..kaip liūdna, kad važiuosim kartu jau nebeilgai...
-Jau atvažiavom.-Atsisuka jis į mane ir valiūkiškai nusisšypso. Taip, kaip moka tik Jis vienas... Po velnių, iš kur tu toks???
-Ačiū. – nusišypsau jam atgal.-Kiek?
-Tiek pat, kiek ir visiem-atsako jis man.
Sumoku už atvežimą ir drebančiom kojom išlipu iš taxi automobilio. Slapčiomis dar pažvelgiu į Jį ir pagaunu Jo žvilgsnį, stebintį mane išsirangančią iš jo bmw. Nuraustu ir tuopat išsišiepiu kaip kokia kvaiša.
-Iki. Jei dar dirbsi, gal parveši mus namo?
-Gerai.-Rimtai ir tuo pačiu be galo maloniai atsakėo jis.-Iki.
Draugė griebia mane už rankos ir nuskuodžiam į klubą.
************************************************************
Nė sekundės klube negaliu nustot galvot apie Jį. Po velnių, juk netikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Tai tikrai ne man... Bet kaip gera įsivaizduot Jį. Kaip norėčiau, kad dabar ir Jis būtų su manim... Staiga prieina vaikinas ir pakviečia šokt. Ne. Nešoksiu, noriu namo! Noriu Jį pamatyt dar kartą. Dabar.
-Sveiki. Ar galėtumėt mums atsiųst Tomą iki klubo?
-Labas vakaras. Jis jau ten.
Staiga pamatau jo bmw su taxi flakonu. Mintyse iškart užgimsta naivi mintis: Jis laukė manęs čia. Man taip bemąstant prabėga kelios merginos. Po velnių, jos eina iki mano princo. Suspurda širdis..ir iškart pasidaro geriau. Jis joms kažką pasako ir jos nusivylę pasitraukia žvilgsniu gaudydamos kitą taxi. Dievulėliau, Jis tikrai laukia manęs! Nerangiai, bet paskubomis nueinu iki jo automobilio.
-Labas dar kartą.-Pažvelgiu į jį laiminga.
-Labas.-Trumpai ir aiškiai atsako Jis.
Jis vienas iš tų, su kuriuo važiuojant automobilyje niekada nebūna nejauku...Visą kelią skamba Jo nuostabus, vyriškas balsas... Mes kalbamės iš esmės apie nieko nereiškiančius dalykus...bet įsimenu kiekvieną Jo žodį. Jis neapsakomai gražiai ir daug juokiasi. Kai jis juokiasi, susiaurėja jo mėlynos akys. Kaip gražu... Negaliu atitraukt nuo jo žvilgsnio. Tomas taip nuostabiai kvepia... Dievinu šitą vakarą. Dievinu Jį.
-Ačiū dar kartą.-atsakau išlipdama.
-Prašau. Susirašysim.-Palydi jis mane žvilgsniu. Po velnių, net Jo žvilgsnis toks vyriškas...pasijuntu devintam danguj.
Štai kaip prabėga mūsų pirmasis susitikimas.
***************************************************************
-Sveikos merginos.
-Labas. Tai ar duot tau savo brolio numerį?
-Duok, pabandysiu jį pakabint.
-Gerai, rašykis.
Užsirašau jo numerį ir imuosi mūsų sugalvoto žaidimo. Parašau jam nė nesulaukusi pertraukos. Jo sesuo jį pakankamai išgyrė, kad sukeltų man susidomėjimą. Kodėl nepabandyt? Juk, mano žiniomis, jis neturi merginos. Bent jau šiuo metu. Aš taip pat laisva... Pyp pyp. ATRAŠĖ! Pradedu žaidimą. Kasdien panašiu laiku jam parašau. Jis atrašo. Taip visą savaitę. Tikiu, kad tuoj Jį prisipratinsiu ir tuomet jau jis eis dėl manęs iš proto. Visgi ne taip lengva. Keturias dienas iš Jo jokių žinių... Velnias, greičiausiai, dar per mažai laiko. Darkart imuosi tokios pat taktikos. Šiandien su drauge lėksim į klubą. Tai bus mūsų pirmas susitikimas.
***********************************************************************
Grįžusi namo nedelsiant Jam parašau su tikslu išsiaiškint, kaip Jam pasirodžiau. Atsakymas visai nenudžiugina. Vis dėlto, ko norėt..juk jo sesuo perspėjo mane, kad su Juo gali būti kiek sunkoka...Mat jis sunkiai išreiškia jausmus ir emocijas. Dar kartą paklausiu Jo to paties. Dabar atsakymas skamba kiek geriau.
-Pasirodei faina merginukė.
Kaip miela...kaip gražiai Jis mane pavadino! To užtenka, kad galėčiau ramiai užmigti.
Ryte sulaukiu JO sms! Pagaliau! Man pavyko! Prisipratinau Jį ir dabar Jis pats man rašo. Tapo lengviau. Dabar lyg susitarę rašydavom vienas kitam pamainomis-kas antrą dieną. Kadangi tai buvo mano žaidimas, susitikt visada Jam siūliau pirma. Dingo noras mokytis... Galvoj gyveno tik Jis. Per pamokas nieko nenorėjau, tik būt su Juo..tik rašyt Jam... Pasibaigus pamokoms lėkdavau ten, kur jis dirbo, kad bent akies krašteliu pamatyt Jį. Tomas ne juokais apsuko man galvą. Jis buvo tikras darboholikas, tačiau nuolat atrasdavo man laiko. Tai mane išties džiugino. Papasakojau tėvams, kokį nuostabų vyrą sutikau. Jie už mane džiaugėsi. Labiausiai laiminga buvau dėl to, kad mama iš visų mano buvusių vaikinų vieninteliu juo pasitikėjo... Susitikdavom žiemos vakarais ir kalbėdavomės. Man niekada nereikėjo Jam siūlyti, ką veikt, nes buvo gera tiesiog būt su Juo, sėdėt šalia Jo, kalbėtis ir juoktis... Mes žaisdavom kortomis, eidavom pasivaikščiot, jis nusivežė mane ten, kur dar niekad neteko būt... Vieną vakarą sugalvojom nuvažiuot į filmą. Po Jo nuvykom į Jo namus. Jaučiausi ypatinga. Žinojau, kad Jis ne iš tų, kuris vežasi bet kurią patinkančią merginą namo tam, kad ja pasinaudotų. Gurkšnodama sidrą įsitaisiau šalia Jo. Įsijungėmė filmą ir tęsėme savo filmų vakarą. Pamenu, kad tai buvo komedija ir mes labai daug juokėmės. Įsitaisiau dar arčiau Jo, o tada Jis mane apsikabino. Pasidarė taip jauku ir šilta. Tą akimirką aš nieko nebenorėjau. Buvo TOBULA.
Tą vakarą aš likau pas Jį. Filmui baigiantis nuėjome miegot. Nuostabu buvo užmigti Jo glėby. Tomas visą naktį miegojo mane apsikabinęs. Iš tos neapsakomos laimės aš užmigti nesugebėjau visą naktį...
Kitą rytą Jis parvežė mane. Jokių žinių, nieko. Kvailele, jis juk dirba ir neturi laiko. Guodžiau save. Ir ne veltui. Viskas buvo gerai, jis tiesiog neturėjo laiko. Mintimis ėmiau suprasti, kad tai nebe žaidimas. Širdis vis dažniau ir garsiau kartojo, kad aš įsimylėjau. Vis dėlto pasąmonėj kirbėjo piktos mintys...aš ŽINOJAU, kad tai netruks ilgai. Žinojau, kad viskas baigsis...
Kaip maniau, taip ir nutiko. Bendravimas tapo retesnis...jaučiau, kad jis manęs vengė. Supratau, kad artėja pabaiga. Sėdėdama per pamokas negalėjau savęs sutvardyt...skaudėjo. Galiausiai jis dingo. Nerašė, neatrašė. Neturėjau pakankamai drąsos nueit iki Jo ir paklaust: -kas nutiko??? Laukiau. Tikėjau, kad jei būsiu kantri, viskas susitvarkys. Bet ne...kasdien jaučiausi vis blogiau. Aš bijojau, kad tik jam nebūtų nieko nutikę... Bijojau, kad Jį nuvyliau. Negalėjau taip toliau gyvent ir ėmiau Jam įkyrėt, kol galiausiai Jis man atrašė. Nesakė priežasties, išsisukinėjo. Pasiūliau susitikt ir pakalbėt. Sutiko. Galiausiai vėl dingo. Taip ir likom neišsiaiškinę. Pykau ir nesupratau, kas gi vyksta. Žmogus, kuriam buvau pasiryžus atiduoti viską, kuris man pažadėjo nedingt, nuvylė mane. Aš visą laiką žinojau priežastį. Pasąmonė man ją nuolat kartojo. Tik norėjau išgirst tai iš Jo. Galiausiai ir išgirdau. Pati išprovokavau pasakyt, kad Jis susitaikė su savo buvusia mergina. Nežinau, ar tai sužinojus man skaudėjo dar labiau. Aš tiesiog nebeturėjau jėgų. Sugebėjau tik palinkėt Jiems sėkmės. Tačiau kas kartą pro Jį praeidama imdavau drebėti. Dabar tikrai žinau, kad tai buvo MEILĖ. Galiausiai susipažinau su kitu vaikinu, ėmėme susitikinėti. Bandžiau įsikalti sau į galva, kad jis man patinka, kad pamiršau Tomą. Bet NE! Aš nei sekundei nesugebėjau Jo užmiršti. Visgi tikėjausi, kad vieną dieną Jis man parašys... Ir tai įvyko. Mano gimtadienio išvakarėse jis man parašė. Sužinojau, kad Tomas išsiskyrė. Tik liūdniausia buvo tai, jog rašė Jis man tik apimtas akimirkos silpnumo. Visas džiaugsmas kaipmat išnyko...
****************************************
Dabar gyvenu kitame mieste. Kuriu savo gyvenimą. Po Tomo nebuvo kito, kuris taip priverstų mane įsimylėti. Gal jau ir nebus... Aš dar ne kartą bandžiau su Juo vėl pradėt bendraut, tačiau visi kartai buvo nesėkmingi. Žodžiai ,,Man šiuo metu nereikia merginos” mane tikrai skaudino. Nežinau, kiek dar kartų grįžusi į Jo miestą ir Jį pamačiusi aš dar bandysiu pas Jį sugrįžti...ir nežinau, ko tai verta... Tik suvokiu, kad Jis visąlaik nebus vienas. Tai turėtų būti taip sunku... Viltis miršta paskutinė, tad vis dar lauksiu Jo žinutės. Lauksiu dienos, kada Jis supras, kad tikrai Jį myliu ir viskas vėl bus kaip seniau...
Nelaimingai įsimylėjusi
(Kelios istorijos detalės pakeistos)

tai,ko nesitikejot, 2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis, 17:20:26
Viskas prasidejo vieną gražią birželio popietę. Mes susitikom traukiny. Aš sėdejau prieš jį. Abu klausėmės muzikos, abu apsimetėm, kad nesidomim. Tereikėjo vieno mano žvilgsnio, kai abu nusišypsojom. Kelis kartus vienas į kitą žvilgčiojom, kol man atėjo laikas išlipti. Tada atsistojau, pamačiau jo veide kažkokį mažą liūdesėlį. Nieko nepasakiusi išėjau. Žinojau, kad jis laukė, kad kažką pasakyčiau.. Tai nėra meilės istorija su laiminga pabaiga, bet man visa tai įstrigo taip giliai, kad net nemoku apsakyt.... Ir tikiu, šventai tikiu, SUTIKSIU AŠ TAVE, būsim mes kartu. Aš prisiekiu.

Nelaiminga :'(, 2013 m. spalio 19 d., šeštadienis, 20:21:58
Tai nebus laiminga meilės istorija. greičiausiai tai bus liūdna meilės istorija.
Aš pamilau vaikiną, kurį buvau mačiusi tikprieš keturis metus. Jam aš irgi patinku, bet jis iš tokių žmonių, kurie domisi mokslu ir įdomiais dalykais. Pirmiausiai aš galvojau, kad man pavyks ir jis man pasiūlys draugauti. Net jį pabučiavau į žandą, bet jis tik ilgai viską apgalvojo ir nieko. Tada aš jam pasakiau, kad jį myliu. Irgi nieko, bet šiandien supratau, kad nieko nebus ir iki kitų metų jis man tikrai nepasiūlys draugauti, taigi nusprendžiau, kad ir nesistengsiu nieko pakeisti tiesiog pasiliksime draugais.

Mažutė, 2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis, 23:44:31
Istorija labai ilga, bet įsilieti reikėjo :) Prieš gerus metus susipažinau klube su vienu čiuveliu. Jis studijavo tikrai neįprastoje mokymo įstaigoje - UGM (ugniagesiu gelbėtojų mokykla). Išėjom į lauką atsikvėpti gryno oro ir apie daug ką kalbėjome, ir jis staiga norėjo mane pabučiuoti, bet vos priartėjęs prie manes atsirado kažkoks čiuvelis ir paklausė ar mes tą patį vakarą susipažinome, mes pradėjome prikolinti ir sakyti kad jau esame seni pažįstami, o nis tiesiog pasakė, jog netiki ir tai kad šiandien susipažinom tai likimas ir kažkoks ženklas. buvo labai keista kai kažkoks neaiškus žmogus pradėjo tokius dalykus kalbėti, tada apsikeitėm numeriais ir visa kita. Tą patį vakarą grįžinėdama namo prie pat mano kiemo degė vienas butas ir ten buvo gaisrinė. (koks sutapimas, susipažinau su gaisrininku ir staiga pamačiau tokį reginį)iš kart prisiminiau tą keistą čiuvelį prie klubo ir jo žodžius. Tas gaisrinunkas labai jau man siūlė kas savaitę susitikti, bet kažkodėl vis nesutikau. Įdomumo dėlei susiradau jį fb, kad pasižiūti kas per žmogus ir bežiūrėdama foto pamačiau vieną, kuri labai krito į akį. Joje buvo 4 ugnegiaisai, tas su kuriuo susipažinau ir jo 3 grupiokai, kur jie atlikinėja praktiką mokykloje. Visi buvo labai dailūs, išskyrus viena - blondiną. Ištiesų jis man pirmas objektas į kurį atkreipiau dėmėsį toje nuotraukoje. Toje nuotraukoje jis atrode taip freaky. Ne mano skonio, keistų bruožų, bet jau toks, nuu fuuu, gyvenime nenorėčiau tokio sutikti - taip tikrai buvau pagalvojus. Bet kiekvieną kartą kai pagalvodavau apie ta gaisrininką ar jį vien tik prisimindavau man iš karto atsigamina tos nuotraukos atvaizdas ir būtent to bloindino čiuelio. Nu net kartais šlykstu pasidarydavo, kai jį prisimindavau, bet kodėl jis man iš minčių nedingo niekaip suprasti mnegalėjau. Vis atsisakinėdama susitikti su tuo gairinku jis man davė ramybę. Bet po gerų 2 mėnesių gaunu žinutę iš nepažįstamo numerio (aš jo numerį buvau jau seniai ištrynusi) . Toje žinutėje jis prisistatė, paklausė ką veikiu ir paklausė ar nenorėčiau dabar susitikti. Visus kartus buvau atsisakius su juo susitikti, nu bet tą kartą, nežinau, kaip kokia nuojauta ir aš sutikau su juo susitikti. Tada jis man atrašė ir pasakė, jog yra su draugu ir kad paimčiau kokią draugę jam į kompaniją. Nu tikrai nežinau kas tada pasidarė, bet puoliau ieškoti draugės, kol galiausiai radau. Kaip ir kiekviena mergina norėjau atrodyti gražiai, ilgai galvojau ką apsirengti. Kas buvo keisčiausia, kad tą dieną mano veidas atrodė tobulai, visa švytėjau ir net pačiai keista kad taip gražiai atrodžiau. Galiausiai gaisrininkas atvažiavo su draugu, jis išlipo pirmas o o draugas antras. Kai jis išlipo, aš netekau žado, toks gražus vaikinas, pasitikintis savimi, šviesiu plauku. Iškarto krito į akį kai pamačiau, bet iškarto ir nusileidau ant žemės ir suvokiau, kad toks gražuolis tikrai ne man. Tas gaisrininkas išlipęs iš mašinos puolė mane apkabinti ir sakyti kaip manęs pasiilgo, o aš tik norėjau greičiau prieiti prie jo ir susipažinti su juo. Galiausiai priėjau prie jo su plačia šypsena, ištiesiau ranką ir pasakiau savo vardą, jis irgi šyptelėjo ir pasakė savo vardą. (dabar tą šviesiaplaukį vadinsiu katinu) Visi keturiese nusprendėme nuvažiuoti pažaisti biliardo, du vaikinai sėdėjo priekyje o aš ir draugė sėdėjome gale. Visą tą laiką katinas buvo labai nekalbus, nedrąsus, net kai ir žaidėme biljardą. Kas kiek laiko gaisrininkas prieidavo arti manęs ir bandydavo flirtuoti, bet jo flirtavimui nepasidaviau tikrai. Žaidimo eigoje sužinojau kad jie abudu yra gaisrininkai ir grupiokai. Katinui numušus baltąjį kamuoliuką ir niekur nepataikius, aš priėjau prie jo ir pabaksnojau jam per petį sakydama 'gerai varai' ir staiga jis taip atsisuko, taip š mane pasižiūrėjo, galvojau nužudys mane žvilgsniu, supratau, kad jam nepatikau ir prie o]jo daugiau nebelysiu. Praėjus neilgam laiko tarpui abudu gaisrininkai susibėgo ir pradėjo kažką vienas kitam šnibždėtis. Draugė priėjus man pasakė ' paliubomu jie apšnekinėja mus' aš jai pritariau ir tada ji vėl sako : 'tas tavo gaisrininko draugas nenuleidžia nuo tavęs akių', aš nepatikėjau, nes prisiminiau tą mini incidentą su pabaksnojimu ir ta jo veido išraiška, kuria jis į mane pažiūrėjo, bet jis vis vien prisiekinėjo, kad ji nemeluoja ir kad jis rimtai nenuleido nuo manęs akių. Baigę žaisti, nusprendėme, kad jau laikas važiuoti namo. Priėję prie mašinos jis man liepė sėsti į priekį šalia gaisrininko, nu aš taip ir padariau, gal jam mano draugė patiko ar ka. Atvažiavę iki mano namų mes dar ilgai sėdėjome mašinoje ir visi keturiese linksmai kalbėjome. Stengiausi kuo daugiau kalbėtis su gražiuoju šviesiaplaukiu, bet kaip gavosi taip. Atsisveikindami mane apsikabino gaisrininkas, o mano draugė apsikabino su jais abiem, apie šviesiaplaukio nedrįsau prieiti ir apsikabinti atsisveikinant, galvojau jei jau nori, kad nelysčiau tai ir nelysiu, atsisveikinau žodžiu. Grįžusi namo ir praėjus gerai kokiai valandai gaunu visiškai ne į temą žinutę iš draugės ' kaip tau tas katinas ' ? nu kaip kaip, ir atsakiau tiesiai šviesiai kad labai gražus vaikinas, o ji man atrašo, kad nesveikam jam patikau. Buvau šoke, pasimečiau , nesupratau, net kas vyko, jis taip šaltai bendravo, dar tas gąsdinantis jo žvilgsnis, tikrai buvo sunku patikėti. Susiradau jį per fb ir gavau mini šoką. Jis buvo pažymėtas toj nuotraukoj kuri man šitiek ramybės nebuvo davusi, ir tai buvo tas pats žmogus kuris man įsiminė kaip keistas ir negražus žmogus. Buvau net labai šokiruota ir vėl gi prisiminiau viską viską, kaip susipažinau su gaisrininku, tą keistą čiuvelį ir jo žodžius .Jis man parašė, pradėjome bendrauti, jis paprašė mano numerio, buvo labai keista, bet kartu ir taip gera viduje. Labai daug bendravome, sužinojau, kad jis iš kito miesto, aš iš vilniua, jis - iš ukmergės, planavom vėl visų 4 susitikimą bet kartu ir susilažinome, kad aš per ta susitikimą paliksiu jam raudonų lūpų žymę jam ant kaklo, jis labai netikėjo tuo, kad aš taip galiu. Kai susitikome, su gaisrininku net nepasisveikinau, o puoliau į glėbį katinui, to apkabinimo turbūt niekad nepamiršiu, jis buvo toks šiltas ir jaukus. Nuvarėme vėl keturiese žaisti biliardo, su katinu buvau vienoje komandoje, Buvo žiauriai linksma, daug juokemės ir kalbėjome, tada nusivedžiau draugę i wc (kaip visom panom įparsta vaikščioti kartu į tualetą ;DD) įsitraukiau raudoną lūpdažį ir pasidažiau lūpas, o grįžusi nieko nelaukdama palikau jam lūpų žymę ant kaklo. Visi buvo nustebę, o ypač jis. Jau buvo gan vėlu ir vėl mus nuveže namo, bet vėl kalbėjomes mašinoje, Dabar aš su katinu sėdėjau gale, nesveikai fainai kalbėjomes, flirtavom. Jis mane palydėjo namo, apsikabinome, akd atsisveikinti ir žiūrėjome vienas į kitą, nejučiomis artėjome vienas prie kito, kol mūsų lūpos buvo jau labai arti ir tada buvo didžiulė pauzė, aš laukiau kol jis mane pabučiuos, bet kaip išliko tas atsumas taip, ir tada nežinau kas man užėjo aš sumurmėjau 'nuuuu?' vargšelis visas net išraudonavo ir pasakė, akd jis labai nedrąsus, bet visgi pabučiavo mane. Tas bučinys buvo fnatastiškas kaip iš kokio filmo. Po to karto mūsų ryšys buvo itin glaudus. Tiesiog viena sbe kito negalėjome. Kas buvo blogiausia, tai tas atstumas ir jo mokslai,per kuriuos tsip retai susitikdavome, o jis manęs prašė jog palaukčiau pavasario ir ir vasaros kada jis baigs mokslus ir mes būsime kartu. Dėl to ir vykdavo mūsų pykčiai, man vis atsibosdavo laukti, aš nesveikai jo pasiilgdavau, pradėdavau panikuoti ir isterikuoti, o jis mane vis ramino kad viskas bus gerai ir mes būsime kartu.Tikėjau jo kiekvienu žodžiu, laukiau, su pykčiais, isterijom bet laukiau. Palikinėjau jį kiekvieną dieną iš tų isterijų, nes jau nebegalėjau daugiau laukti, bet jis nekreipdavo dėmesio ir laukdavo kol aš nusiraminsiu ir pasakysiu kad aš jo nepalieku, nes be jo negaliu. Atėjo šventėw, per Kalėdas jis man padarė didžiulę staigmeną, prisi[ažino, jog mane myli. Ir taip prabėgo pusę metų. susitikę buvom tikrai labai mažai, pykčių buvo pilna, ryšys tarp mūsų buvo labai atšalęs, kasdieninė situacija ir vėl aš jį palikau. Galvojau kad bus kaip ir visada, bet si karta buvo viskas kitaip, jis tieisog paklause ar tikrai viskas ? as susinervinusi pasakiau kad taip. po poros valandu abndziau taisyti situacija, bet jis nesileido i kalbas, sake jog ji palikau, jam atsibodo tos isterijos ir pykciai ir kad viska jam jau pasakiau. bandziau ivairiais budais susitaikyti su juo, bet jis nesileido i kalbas, uzsispyre ir tiek. tada mano gyvenimas buvo tragedija, zeminauspries ji, viska dariau, kad tik jis pas mane griztu, bet jis vistiek savo. pagaliau atejo pavasaris, jo taip ilga praktika, ir ka, jis su manim ennorejo susitikti, vaziuodavau pas ji i darba prievarta su juo susitikti, kalbetis su juo, bet jis visvien, i kalbas nesileido. praejo geras menesis visikai su bendravimu ir jokiu ziniu is jo, net nežinojau kaip jam sekasi ir panasiai. draugai manes neatpazino, as buvau i save nepanasi, kieviena diena su uztinusiom akim ir liudna. per ta laika mane kabino nemazai ciuvu, bet nei vieno neprisileidau, buvau isikima jam ir buvau su viltim kad isdidumas nusileis ir jis gris pas mane... pora kartu susirasydavom kaip seais ir pansiai ir nieko daugiau, kol nesusiradau kito bx. tada jis kaip kokia nuojauta turedamas pradejo vel man rodyti demesi, nors nis nežinojo kad turejau bx. siule susitikti, o as ir eidavau su juo susitikti mano bx nezinant. mes kalbedavomes, juodavomes, ir kieviena karta susitikus jis visa daugiau sau leisdavo, tai apkabindavo tai pabuciuodavo, ir as tiesiog budavau pries ji bejege, atsispirti buvo neimanoma. jis man prisipazino kad jausmai man vis dar islike ir kaip noretu kad viskas butu kaip anksciau, bet paminejo kad viskas baikta ir nieko nebus, bet as vistiek palikau savo bx, nes tiesog negalejau buti su juo, pasakiau jam visa tiesa kad myliu kita ir jis mane labai graziai suprato, be jokiu pykciu be nieko isiskyreme.o po siai dienai as vis dar kas diena verkiu, mes visiskai nebendraujame, tuoj bus metai kaip mes susipazinome. o as vis dar laukiu jo, vis dar su viltim.... KATINE, GRĮŽK PAS SAVO MAŽUTE !! ♥

M.M., 2013 m. gegužės 19 d., sekmadienis, 10:01:39
Tipine meile, ne man skirtas vaikinas!
Na kagi.. su savuoju vaikinu draugauju jau 3 menesius, bet tik dabar supratau kad mes visikai skirtingi ir unikalus. Mes susipazinome labai kvailai.. Sedejome su drauge prekybos centre,jis mus pamates pakalbino, bet mes drovejomes jam ka nors pasakyti.. Tada mes isejome namo, vaikinas ejo mums is paskos.. palydejo mus beveik iki namu ir tik tada paprase musu numeriu.. As labai ne drasi , ne davaiu savo numerio, taciau mano draugei jis patiko ir ji dave savo numeri jam. Jis jai parase sms tik kita diena ir siule susitikti.. Na, mes su drauge nuejome pas ji i svecius.. Kalbejomes apie laisvalaiki ir mokslus, po dvieju valandu mes isejome su drauge namo. As paprasiau jos to vaikino numerio, ji dave, nuo tada pradejau su juo bendrauti ir as. Trecia diena vel susitikome su juo, tada jau vaiksciojom lauke kazkur apie dvi valandas.. Aisku mus mate daug jo draugu ir jo klause kas mes. JIs pasake kAd as jo mergina, nors mes net ne draugavom, buvome pazistami tik tris dienas! Man tai pasake jo draugas, kuri as gerai pazistu, tada as paskambinau tam vaikinui ir pasiuliau susitkti.. Na , mes susitikome, as ji uzsipuoliau, trenkiau per veida, isvadinau visokiais zodziais... Ir nuejau.. Jis priejo prie manes atsiklaupe ant keliu ir pradejo atsiprasyneti.. Tada as pradejau rekti: -Jeigu tu visiems pasakoji , kad draugaujam.. Imk ir pasiulyk man draugauti!!! Jis taip ir padare :) Jau po savaites Jis man prisipazino meilej.. As jam tuo paciu, nes tikrai jutau kazkoki keista jausma viduje.. Po menesio jis mane PALIKO :) Ir po penkiu minuciu atsiprase :DD Musu meile labai kvaila ir greitai atejusi.. Manau , kad mes tikrai neskirti vienas kitam.. aciu :)

Samanta, 2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis, 20:15:31
Lukas ir Odeta pykstasi del Pauliaus
Odeta buvo pavydi mergina , bet inai dar kolkas niekam nepavidejo , bet inai isimilejo viena simpatiska vaikinuka kurio vardas buvo Pauliu.
Ir inai ji uzkalbino
-labas
-labas labas
-as tave isimilejau is pirmo zvilksnio
-tikrai ?
-taip
-bet juk tu turi vyra
-zinau
-as jy pazystu as jam viska pasakysiu
tada viska Paulius pasake Lukui
-labas Lukai
-labas
-tavo mergina prie manes kabinejesi
-mano ODeta?
-taip
-ka dare?
-lindo sake, kad isimilejo ispirmo zvilsnio
viska pasakes isejo namo gryzo namo ODeta ir Lukas pradejo rekti mustis ir t.t.t.
-Odeta kur tu buvai ?
-as buvau parke sedejau ant suoliuko , o kas yra?
-bet man sake kitaip Paulius
-koks paulius?
-tas prie kurio lindai ir sakei , kad isimilejej is pirmo zvilksnio
-ai jisai as ji abgavau , nes buvo labia simpatiskas
- bet mes gal susitaikom ?
-galim :D
va taip viskas ir baigesi

JDaniela, 2013 m. kovo 29 d., penktadienis, 22:48:36
Kai sninga aš prisimenu jį. Dabar einu miesto vieškeliu tarp daugybės mane supančių snaigių, kurios švelniai krisdamos man primena jį, prisilietimus, aistringus bučinius ir jo saldų gaivų kvepalų kvapą..Norisi bent akimirkai pajusti tai vėl, tačiau ne, akimirkos neužtektų, norėčiau turėti visą tai žymiai ilgiau. Viena snaigė palietė man skruostą. Užisimerkiau. Giliai įkvėpiau oro, sustojau. Atrodė išgirdau jį vėl šnabždant, lygiai taip pat kaip prieš kelis metus, vakarais..širdis ėmė plakti kaip patrakusi, dar sykį įkvėpiau oro gurkšnį, sukaupusi drąsą išvysti jį , atsisukau. Tačiau plūstelėjo šaltis, ir supratau, kad ten nieko nėra.. Jis dingo amžinai. O aš jį visdar jaučiu. Tas jausmas mane žudo, tačiau tik su šiuo jausmu jaučiu, kad egzistuoju.

Juste, 2013 m. kovo 16 d., šeštadienis, 10:46:48
ar surasiu savo gyvenimo meile? nemanau. esu baisi - trumpi, rudi plaukai, lasiniuotas pilvas ir ilgos, storos kojos, bei plokscia krutine lyg lenta. mokykloje visi mane pravardziuoja lenta ir man jau tai nusibodo. reikia pasikeisti tik nezinau kaip. bet as niekuo net nesistegiu sau padeti. tik savo pusbroliui atiduodu viska kas geriausia- siuvu jam rubus, kuriu romantiska ivaizdi ir net nezinau kodel. jis visada aplinkiniu viduryje, niekada nebuna vienas. pats yra mielas ir svelnus... o as tik svajinga lenta... nezinau ka daryti.
-alioooo?-isgirstu kazkieno pazystama balsa.
-jau sugryzai i musu pasauli? tai gerai. netinginiauk,-pasake pusbrolis...

Paslaptukė, 2013 m. kovo 14 d., ketvirtadienis, 12:33:50
SEKITE MEILES ISTORIJA NUO PRADZIU >>>>

Paslaptukė, 2012 m. gruodžio 21 d., penktadienis, 22:29:41
Pirmą kartą jį pamačiau 2012 metų, gegužės 6 dieną, šios datos manau nepamiršiu niekada.. Tadien, mes su drauge turėjom krūvas reikalų, važinėjom po miestą, turėjom pasimatyt su krūva draugų, praėjus geram pusdieniuj suskambo mobilusis(ne pirmą kart tadien)anapus ragelio gavom intriguojanti pasiūlymą sugrįžtį į rajoną ir pasitikti iš užsienio paegryžusio draugo, toks ten ir draugas, nei viena iš mūsų jo nepažinojo, bet kas mums darbo, po gero pusvalandžio mes jau trypčiojom prie maximos, kai visiškai netikėtai priėjo du žavūs jaunuoliai.. Buvom pasimetusios, kai jie pradėjo mus kalbinti, po poros akimirkų išaiškėjo tiesa - jie mūsų draugų, pažystami.. Galvoja knibždėjo tik viena mintis ''kodėl aš jų nepažystu''?
Eidamos link likusiųjų miškelį ėjom ir susimėtydamos žvilgsniai šypsojomės, juonuolius visiškai ignoravom, juk mes neprieinamos... Pirmas dešimt minučių.. Po gerų 20minučių jų rankos jau buvo apsijuosusios mums per liemenį, o kas mums darbo, šildo.. Kol sidro burbuliukai žaidė galvoja paslaptingieji vaikinukai prabilo:
-Tai gal numerius?
Nebūčiau aš, greit suvėliau draugės numerį, o savo nutylėjau, mat buvau paskendusi meilės kančiose ir kitų man nereikėjo.. Jie išėjo, netikėtai pajutau nesveika tuštumą, norėjosi, kad jie gryžtų, bet jis vienas, tas kuris patraukė mano akį, nesveikai.. Apsimečiau kad man vienodai, kad jų nebėra ir toliau nenustojau linksminti draugų, šaltuko užspaudė ir teko traukti namo, net nesitikėjau, bet gryžusi namo jis man jau buvo parašęs į mobilų mat mano draugužė jam davė mano numerį, ištiesų susirašinėjant mano šypsena siekė ausis.. Prasidėjo diskusijos ir klausimai, kurie man buvo visiškai neaktualūs. Žavuoliui su pravarde ''zebra'' terūpėjo ar aš kalta, hm.. Nieko keisto, vyrukas peržengęs į pilnametystę.
Bendravom diena iš dienos, susitikdavom visi, tačiau aplinka šnekėjo, kad šie bičiukai su mumis, kad iš vargšių mergaičių nekaltybę atimtų.. Esu labai laiminga, kad nepasikliovau aplinka, ir dabar, jau einam į penktą mėnėsį kartų!

judita, 2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis, 15:24:38
jis manes nesupranta :(
atejo rugsejo pirma pradejau lankyti nauja mokykla.buwo smagu rugsejo pirma nauja mokykla...o dabar nekenciu kad mokinuosiuos toje mokykloje...einu i ta pacia mokykla kai mano sese ji dvyliktoke.viena diena nuweinu pas sese sedi kartu su ja jos klasioke ir klasiokas sakau sesei duok man ausiniu ji man nedawe.jos klasiokas sako as tau paskolinsiu per pamoka nes mums kartu bus pamoka vienoje klaseje...as apsidziaugiau kad man paskolins waikinas kurio as nepazystu.prasidejo pamoka jis man sako tai tau reik ausiniu ar ne.sakau taip reikes na jis man dawe tas ausines.turejau jas wisa pamoka.pasibaigus pamokai as jam atidawiau ir padekojau uz ausines...kita diena man prisedus prie facebook ji pakwieciau i draugus jis mane priime ir paprase mano numerio as jam pasakaiu duosiu su viena salyga.sako na su kokia sakau duosiu bet jai tu nedalisi mano numerio jis sako kadas itnedalinu numeriu.na as jam dawiau savo numeri ir pradejome bendrauti...jis neturejo paneles ir iki siol jos neturi.as esu laiminga kad jis yralaisvas turiu puike proga ji kabinti...bet laukiu kol jis man pasiulys draugauti.o wakar jis nuo manes nusisuko...as pati nepajutau kaip ji pamilau as jam sakiau kad ji myliu.o jsi net nezinojo ka man atsakyti...kekwienaakara verkiu del jo.man reik jo labai nes mano gywenimas yra labai liudnas...as nenoriu jo prarasti nors tikriause jau praradau..nezinau kaip man ji susigrazinti.nes kitais metais mano sese iseina gywenti i kauna liksiu namuose viena ne turesiu kam issipasakoti nieks negales man patarti..tad noriu kad Tadas butu kartu su manim...gal galetute man padatarti kaip jam pasakyti jog negaliu be jo :(

Robertas P., 2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis, 23:06:59
Susitikome keistom aplinkybem. Ji stovejo ir lauke manes dvi valandas, na per tas dvi valandas ji zinoma sutiko mieste draugu su kuriais pasisnekejo, nezinau, ka ji veike tas dvi valandas, sio pasakojimo esme ne tame. Susitikome ta diena, ir ta diena tesiasi jau 5 metai, is musu aistros ir meiles gime sunus. Penki kartu, arba ilga ilga diena..Kur ji stovi ir laukia manes, kol pasikeisiu, kol nustosiu veluoti, nustosiu kabinetis prie jos klaidu, kol tapsiu tikru rimtu vyru, salia kurio, ji jausis taip, lyg net mirtis negaletu sutrukdyti ju bekrastei laimei. Penki metai-bandomasis laikotarpis, ir visko nutiko per tuos metus, ir is visu pusiu pazinome vienas kito budo savybes. As Dievinu ja, visuomet Dievinau, ne iskart ne nuo pirmos akimirkos branginau ja, bet jai pavyko uzsukti ta mechanizma manyje, kuris gyvas, kuris nieko nepaiso ir nieko nebijo, kuris isklaido abejones ir eina tiesiai link tikslo. Man taip gera, kai ji salia, kai musu vaikutis su mumis, kai ji uzmiega man peties, kai sunus kaip kaciukas glaudziasi prie jos. Mes ne kartu, jie nuo manes toli, ir is esmes ta atstuma tar musu, ta gilu griovi, su nuoskaudom ir kilometrais iskasiau as pats, bet ji taip pat turi ta meiles mechanizma, ji turi savyje, kazka tokio ko neturi nei viena kita moteris, ji dar laukia manes ta pirma diena ir duoda man sansa pagaliau nustoti kasti sau griovius, ir iveikti kalnus savo baimiu ir nesekmiu. Ji-saule tekanti ryte, po bemieges nakties, ji siaurine zvaigzde nusviecianti man kelia, ji-siltas delnas istiestas neregiui, ji duonos trupineliai, paberti ant sniego susalusiam pauksciui..

Ema, 2012 m. rugsėjo 24 d., pirmadienis, 16:18:29
Zodziu, buvo taip pries 5 metus pas mus i kiema atsikrauste vaikinukas, nelabai grazus bet mielas sirdziai. Visos drauges ejo del jo is proto, bet as sau pasakiau, kad niekad man taip neatsitiks ir jis manes nedomins kaip vaikinas... Su Egidijumi as gerai labai sutariau, mes buvom geriausi draugai apie pora metu. Mes vienas kitu labai pasitikejome ir viska issipasakojome.... :) Pries tris metus buvo mano sesers vestuves ir as zinoma turejau buti pirmoji porininke, bet neturejau su kuo eiti i poras, na zodziu neturejau savo antros puses, todel sesers vyras pasiule mano draugui egidijui buti mano porininku.. :) Na ir nuo tada viskas prasidejo kiekviena vakara prasidejo atejimai pas mane ir buvimas kartu draugu buryja, visi zinojo kur as ten ir jis, o kur jis ten ir as, ir tai buvo sventa:) Kaip draugai sake mes buvom vienas kitam sukurti..:) Zinoma buvo svarbus faktas tai, kad as ji nuviliojau nuo tokios panikes kurios as ir iki siol negaliu pakesti GIEDRES.... Uchhh ta ziezula... Kita vasara per Jonines, mes nusprendem praleisti kartu su kitais draugais tai Agne ir Gedeminas, jie buvo musu pagrindiniai draugai su kuriais leisdavom savaitgalius..:) Taigi ta Joniniu naktis ir buvo lemtinga musu issiskirimui, jis supyko kam as su juo negraziai elgiausi ir palikau viena, o tai buvo visiskai atsitiktinai ir nenorint. Tada jis mane nakti susirado ir pasake lemtingus zodzius musu draugystei: Cia buvo paskutinis vakaras kai esam kartu... Tada as galvojau, kad mano gyvenimas baigesi isgirdus situos zodzius... Po keliu dienu as pamaciau, kad Egidijus vel pradejo lankytis pas savo buvusia panele GIEDRE, tada buvo paskutinis smugis mano sirdziai, tada ji suduzo i mazas stiklo sukes... Ilgai kentejau ir neistveriau, viena savaitgali drauges mane pasikviete i vakareli, kuriame susipazinau su vaikinu Mantu.. Dabar mes jau kartu esam daugiau nei du metus, bet iki siol as dar galvoju apie Egidiju ir vis dar ji MYLIU...

Sonatina, 2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis, 18:09:01
Išaušta dar vienas rytas, pramerkiu akis ir nespėjusi gerai išsibudinti, ieškau po pagalve telefono. Radusi mobilujį, nepuolu žiūrėti, o stipriai užsimerkiu, net suraukdama kaktą, lyg su kokia nors mažyte viltimi, tačiau pramekusi iš lėto akis, viltis dingsta... "žinučių nėra". Atsisėdu ant lovos krašto ir žiūriu i priešais esantį langą, pro kurį matosi beribis, debesėliais papuoštas dangus. Akyse ima kauptis ašaros, užmerkiu ašarotas akis ir tada lyg prošvaisčiais prabėga nuostabiausios akimirkos su Danieliu... Prasideda ašarų lietus. Su delnu prisidengiu lūpas, tačiau tai nesulaiko mano kūkčiojimo. Truputi nurimstu, bet neilgam."Palaidojau viltį, šansą kažką pakeisti, galimybę jį vėl stipriai apkabinti" tariu sau ir suvokdama dabartinę vienatvę, vėl išgyvenu emocinį skausmą. Netrukus baigiasi ašaros, nusiraminu taip lyg būčiau veikiama raminamųjų tablečių.. atsistoju ir einu į vonios kambarį. Žvelgiu į veidrodį, matau ašaromis nupraustą veidą, raudona spalva apniauktas savo akis. Imu į rankas cigaretę, prisidegu ir rūkau žiūrėdama į save... Poto greit užgesinu "Šiuos nuodus", ir atsisėdusi ant žemes, sulenkusi kojas, apkabinusi kelenus ir nuleidusi galvą, vėl verkiu.. nusijuokiu kai prisimenu viena momentą, kai buvom kartu ir tada tariu sau "nesigailiu nei vienos akimirkos praleistos su tavimi..." ir tada dar labiau, tvirčiau apkabinusi laikaus kelėnų...
Aš jį mačiau iki dar mums susipažystant, prisimenu,tai buvo mažo miestelio šventė...
Su drauge atvykome į šio miestelio šventę. Ji sutiko dar kelias savo drauges, kurios temte tempėsi link kažiokios vaikinų grupelės. Atsidūrusi prie jų, labai nejaukiai jaučiausi, lyg mažas trušis įmestas į vilkų duobę. jutau, kaip šie mano vadinami vilkai nužiūrinėjo merginas ir tuo pačiu mane. Giliai įkvėpiau ir kaip sakant užriečiau nosį, nes tuo metu buvau pirmo kurso studentė, ir negalėjau leist šitaip jiems "badyt" į mane akis. Kol draugės lengvabūdiškai bendravo su vaikinais, aš tuo tarpu, rimtu žvilgsniu nužiūrinėjau šios kitos lyties atstovus. Paeiliui įtemtu žvilgsniu vedžiau pro kiekvieną, kol susitiko žvilgsniai su vienu iš jų, Danielium. Patyriau lyg mažą šoką, greit nuleidau akis, poto ėmiau dairytis visur, tik ne į Danielių. Kažkas paklausė mano vardo, atsakiau nedrąsiai "Sonata" ir nuskubėjau prie draugės, prašiau kad jau eitume nuo jų... taip ir padarėme. Tuo metu man Danielius nepatiko, neatrodė patrauklus ar pan. tačiau nežinau, kodėl, bet jis ir jo žvilgsnis įsiminė ilgam.
Praėjus metams, internetinėje svetainėje, savo anketoje aptikau kvietimą draugauti, kitap tariant, priskirti prie draugų sarašo. Tai buvo Danielius. Sumurmėjau sau - "Vilkas". tačiau priskyriau jį į draugus, jug nieko tokio, tegul ir tūnoja mano draugų saraše. Tuo metu tūrėjau vaikiną, su juo ganėtinai ilgai draugvom, bet draugystė nebuvo itin tvirta tad teko išsiskirti. Buvo Piktas ir liūdnas reikalas, tos skyrybos, todėl, kad mažiau skaudėtų širdį ėmiau ieškotis kito vaikino ir į galvą atėjo viena mintis, "Vilkas" tyliai nusikvatojau, bet kai pakvatojau, rimtai susimąsčiau-"o gal...". Neskubėjau jam rašyt, sužinojau, kad viena mano draugė vardu Aušra, jį gerai pažysta ir yra jo tolima giminaitė. Pasikalbėjau, pasitariau su ja. Ji papasakojo man jog, Danielius yra baigęs aukštąjį mokslą, turintis gerą darbą, taip tariant daug ką gyvenimę pasiekęs žmogus, tačiau dirbantis kitame mieste, kuris yra toli nuo mano gyvenamos vietos. "Na bet pabandyt galima" sau tariau, lyg tai būtų tik kažkoks žaidimas. Pakalbėjusi su Aušra, gryžau namo ir ilgai negalvodama, jam parašiau, paklausiau jo, ar jis mane atsminema. Kitą dieną gavau jo atsakymą, Danielius tikino, kad neatsimena manęs, aš nustebau jo tokiu atsakimu, na bet laikas nepalieka kai kurių atminimų.. tad bendravome toliau, apsimainėme telefono numeriais. Mūsų bendravimas, buvo labai paprastas, nuoširdus. Man patiko su juo rašinėtis, ar kalbėtis telefonu. Kiekvieną ryta rasdavau jo žinutė, arba pati parašydavau, anksčiau už jį pabudusi. Visą dieną telefonas netildavo iki pat vakaro kaip palinkėdavome vienas kitam saldžių sapnų. Dalinomes gyvenimo patirtimi, pakilimais nuosmūkiais, patinkančia muzika, filmais. Flirto tai pat nestigdavo, bei juoko. Man buvo gera su juo bendrauti, nors bendravimas buvo virtualus, nesijaučiau vieniša. Ėmiau vis daugiau apie Danielu galvoti, man jis patiko.
Vieną vakarą išėjau laiką praleisti su draugėm. Buvo labai smagu, kol linksmybės su draugėm nesibaigė skambučiu Danieliui,tą kartą, išgirdusi jo balsą, mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis, tardama jam "labas" net sumikčiojau. Jo balsas skambėjo griežtai bet kartu švelniai ir maloniai ausiai... Mes kalbėjomes ir kalbėjomes, atitrūkau nuo draugių, visa pasinėriau į mano ir Danieliaus pokalbį, kuris trūko iki pat saulei patekant. Miegas beproto traukė, tačiau negalėjau "atsiplėšti" nuo jo balso. Atsisėdau ant lovos krašto ir stebėdama saulės patekėjimą bei beribį dangų, įsivaizdavau jį šalia, jog šį rytmečio vaizdą stebime kartu... Po daugelio dienų Bendravimo virtuoliai, vaizduotė, kad jis yra šalia virto realybe. Atvykau į tą patį miestelį pas draugę Aušrą. Kalbejausi su ja bendrom temom, apie gyvenimą ir tai pat papasakojau apie Danielių ir mūsų nuostabius santykius. Jaučiausi, nuostabiai kalbėdama apie jį, o Aušra tuo tarpu inyko į savo telefoną ir paprašė, kad padiktuočiau Danieliaus numerį. Įsivedusi jo numerį, Aušra Kažką rašė rašė ir rašė... Ėmiau nerimauti ir neiškentusi iš smalsumo pklausiau jos - "ką tu ten tiek rašai?", o ši ramiu ir kartu gazdinančiu balso tonu, atsakė,"- Danielius yra gryžes, jis čia, šiame miestelyje". Kelias sekundes į draugę žiūrėjau kaip zombis. Aušra kažką man sakė, bet mano ausys buvo lyg užgulusios nuo tokios žinios ir tegalėjau kvarksėt "ką? Kaip sakei?", kai truputi atsipeikėjau, Aušra vėl pakartojo klausimą "-Ar eime?" , Aš ir vėl sukvarksėjau "-Kur?", ši nusijuokė ir atsakė "- Į jaunimo užeigą, susitiksi su Danieliumi" ir vėl nusijuokė. Ėmiau nervintis "-bet aš atrodau kaip..." buvau nepasiruošusi visiškai, susitikimui su Danieliumi. Draugė mane tikino, kad viskas bus gerai, ir t.t. puoliau prie veidrodžio taisyti plaukus, ir pan, tačiau buvo beviltiška, ėmiau nerimauti ir jaudintis, lyg koks tuoj beįsiveržiantis ugnikalnis, tačiau sukaupiau visus drąsos likučius ir su drauge išėjome ten, kur buvo Danielius. Eidama jutau nerimą, jaudulį ir tuo pačiu neapsakomą džiaugsmą, bet kai "jaunimo buveinė" vis artėjo, drąsos ėmė stigt. Staiga priėjome duris, kurios lyg pačios prasivėrė, nespejusi mirktelt, kai jau buvau viduje. Šį kart vėl pasijutau kaip triušis, tik velniai žino kokioje duobėje. Nuleidusi akis, žiūrėdama į savo itin "gražius" batus, ėjau link stalelio. Niekur nesidairiau, tiesiog klausiaus, ar iš viso šurmulio išgirsiu Danieliaus balsą. Poto išgirdau Aušrą, ji mane kvietė. Pakėliau į ją akis, ji rodė pirštu kad atsigręžčiau į kitą pusę... Sunkiai atsidusau ir palengva sukau savo galvą į tą pusę į kurią rodė mano draugė. Žvelgiau į tolį tačiau, jo nepamačiau, o kai truputi akis pasukau į šoną, išvydau Danielių. Jis buvo taip arti, kad galėjau pasiekti jį ranka. Žiūrėjo į mane su džiugesiu, o aš mikčiodama ištariau "Labas". Mes visą vakarą, drauges dėka, praleidome kartu. Abu mažai kalbėjomes, tiesiog buvome šalia vienas kito.
Baigiantis vakarui, linksmybėms, teko keliauti namo. Danielius ir Aušra palidėjo mane iki mašinos, atsisveikinom, nenorom ir jiedu išėjo. Danielius vis dairėsi į mane o aš žiūrėjau į jį tol kol tamsa apgaubė betolstantį jo siluetą. Gryžusi, negalėjau negalvoti apie Danieliu. Užmigau su šypsena veide. Ryte pabudusi, iškart jam parašiau o jis ir netrukus atrašė. Mes kalbėjomes, rašinėjomes žinutėmis, dalinomes įspūdžiais . Vėliau jis paklausė ar atvyksiu į miestelio šventę, tačiau negalėjau atsakyti. Atėjo vakaras, o jis man skambinėjo, vis klausė kur esu, tačiau manęs šventėje nebuvo. Jam trūko manęs. Vaikščiojau po savo namus sustotadma prie kiekvieno lango, susimąsčiusi žiūrėdama į mėnulį, jau buvau beimanti mašinos raktelius, tačiau sustojau eidama link durų.. o Danielius vis skambino, tai mane kankino, žinodama kad tereikia sėsti prie vairo ir jau po kelių akimirkų, būsiu su juo, bet orumas neleido to padaryti.
Sekančią dieną jis išvyko į darbą, teliko mobilus telefonas, kurio dėka vėl palaikėme ryšį. Bendravimas buvo "apnykęs", ryte (Labas rytas) ir vakare po keleta žinučių. Tokio bendravimo praėjo trys savaitės, ir tada vėl nusprendėm susitikti. Laukiau jo prie ežero, su dideliu džiaugsmu ir nekantrumu, taip laukiau kad nepastebėjau kai jis jau buvo šalia. Pamačiusi jį, stipriai apkabinau, ir vis kartojau kaip jo pasiilgau... jis net nespejo ištarti labas... buvo nustebes. mes vaikščiojome kartu, laikiaus į jo tvitą ranką, jaučiaus tokia saugi su juo... Kai atvėso oras, nuėjome pas jį į namus. Aš jį apkabinau ir klausiausi jo širdies, kvėpavimo, o kai žvilgtelėjau į jį, jis buvo užsimerkes ir su mažyte šypsena, man buvo taip malonu matyti jį tokį. Jis netrukus pažvelgė į mane, apkabino mane ir mes pasibučiavom. Jaučiausi kaip gražiausiame sapne, kokia aš laiminga... prabudau pas jį.. stebėjau kaip jis miega, paliečiau jo veida pirštų galiukais, glosčiau ir mintyse tariau " Myliu tave Danieliau". iš džiaugsmo ėmė kauptis ašaros, tada jis šiekt tiek išsibudino ir mane apkabino, niekada nepamiršiu to nuostabaus jausmo, būti jo glėbyje. Laikas keltis sau tariau, ir pasakiau Danieliui kad jau važiuosiu namo, šis pakilo, o aš žiūrėjau į jį, apsimiegojusį, padėjau savo galvą jam ant kelių, užsimerkiau ir tariau "-nenoriu kad išvyktum". o jis tik šyptelėjo ir atsiduso... palidėjo mane iki durų, norėjau jį pabučiuot, tačiau nežinau kodėl, bet nedrįsau...
Važiuodama namo visą kelią, galvojau apie mūsų praleistą vakarą kartu. buvau labai laiminga. poto ilgai jo nemačiau, praėjo mėnuo, visa mėnesį jam rašiau o jis rašė man. Domėjosi kaip laikausi ką veikiu ir t.t. Jaučiau rūpestį ir dėmesį, nors ir nebuvo jo šalia. Viena vakarą jis man parašė, kad gryžo... Aš greit susiruošiau ir išlėkiau su juo susitikti. tačiau bevažiuojant, kankino kažkoks keistas jausmas, lyg nereikėtų važiuoti, sąžinė kuždėjo, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, kad ir kaip besijaučiau. Aš negalėjau žinoti, jog tai paskutinis kartas kai matau Danielių, ir tai buvo paskutinis mūsų susitikimas... Nuvažiavusi, radau jį stovintį ir besišypsantį, laukiantis manęs. Aš tai pat buvau laiminga, mes žiūrėjome kartu filmą, juokėmės, kalbėjomes. Danielius savo tvirta ranka apkabino mano pečius. Viskas buvo idealu, bet nuostabiausia akimirka buvo, kai abu stipriai vienas kitą apkabinome...tuo metu galvoje sukosi keistos mintys "o jeigu tave matau paskutinį kartą, o jei tai paskutinė akimirka su tavimi?" pagalvojau ir dar stipriau jį laikiau.. Danielius tai pat dar stipriau suspaudė mane savo glėbyje... Nenorėjau jo paleist, bet paleidau. Poto jis mane palydėjo, žiūrėjau į jį ir žiūrėjau... Bet jau teko važiuoti. Gavau jo žinutę, kuri mane prajuokino, bet tai buvo paskutinė jo žinutė, kuri privertė nusišypsoti.
Danielius vėl išvyko, ėmė bendrauti su manimi šaltai, jis pasikeitė. Ėmiau nerimauti, maniau kad gal kokios problemos, ar bėda, klausiau jo, o jis atrašė, kad palikčiau jį ramybėje. Bandžiau skambinti pasikalbėti, paklausti kas nutiko ir pan, leist žinoti man, tačiau nieko nepešiau, tik dar vienas "smūgis" man, "nebeskambinėk man" tarė jis ir nutrūko mūsų pokalbis, nuo to laiko, daugiau nebegirdėjau jo balso. Maniau kad tai laikina, bet tai buvo pabaiga. Bandžiau negalvoti apie Danielių, bet jis buvo visur, kur tik bepažvelgiu, ką beišgirstu. sapnuodavau jį visas naktis iš eilės, rytais prabudusi, kaip iš įpročio ieškodavau mobilaus telefono... Negalėjau jo ištrinti iš savo širdies.
Aš kankinaus, buvau pikta, irzli, aš nebebuvau aš... Ištryniau visas Danieliaus nuotraukas, bet negalėjau ištrinti iš širdies... Turiu arba tikėti, kad ivyks koks tai stebuklas ir jis vėl man parašys , ir mes vėl bendrausim, juokausim abu, arba tiesiog pasiduoti.. Aš pasirinkau-tikėti iki tol kai sužinojau, jog Danielius surado širdies draugę, ir jie yra kartu...
Sužinojusi tai, ėmiau visa virpėti, vaikščiojau pirmyn atgal, o kai sustojau, ašaroms sustabdyt nebeturėjau jėgų...

dovile, 2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis, 03:51:06
Mano istorija tikra,dabar man 20 metu. Niekada negalejau skustis vaikinu demesiu,visada ju turedavau tiek vaikinu tiek draugu visada budavau ir esu nenustigstanti vietoja kompanijos siela. Na ka viskas prasidejo kai man buvo sesiolika isvaziavau mokytis i raudndvari ten mokiausi sekretores bet vien todel kad galeciau lankyti zirgyna nes zirgai yra mano gyvenimas.
Stai ta lemtinga rugsejo pirmoji jau antras kursas kaip mokausi susidejau lagamina isejau is namu i stoti laukti autobuso vaziuoti pas mano mylimus zirgus.Tuo momentu tik jie man buvo galvoje.
Na ka atvaziuoja autobusas,as ilipu o autobusas sausakimsas....tada isgirdau jo juoka autobuso gale bet i jy neziurejau...leiskite panelei atsisesti tare jo draugas!!!! na kad man nereiktu stoveti tai nuejau seip netaip...tada jy pamaciau...jis buvo nenormaliai grazus...as pradejau sneketis su jais visais apie kaskokius vejus...ir tada nutiko tai...

Buvusi, 2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis, 01:15:12
Nebetelpu skausme. Taip norisi rekti, kad isrekciau visa skausma kuris nebetelpa manyje. Blogiausia, jog zinau - turiu buti stipri, nes nebeturiu to kuris manimi pasirupins. Nebera to saugumo jausmo, kad ir kas benutiktu, zinodavau, jog man pargriuvus tu padesi pagalve ir as, net nesusitrenksiu. O dabar guliu ant zemes apsipylusi asaromis ir neturiu jegu pakilti, nors zinau, jog ant zemes negalesiu ilgai guleti, reikes kilti, o kas baisiausia pakilus gyventi be taves. Zinau, jog manes laukia grazus rytojus, tik kaip isgyventi iki jo. Tu mane taip islepinai ir as nebezinau kaip reikes vaikscioti be princese bateliu ir pamirsus princese manieras lenkti zemai galva. Noriu, kad visas skausmas dingtu, noriu stiprybes, tos kovotojos, kokia buvau pries mum susipazinant. Turiu eiti i prieki, nes tu eini. Tavo zingsniai lengvi ir tankus, nes tau daug lengviau. Zinau, jog tai geras sprendimas, zinau, jog tai tikrai ne klaida, jog mus isskyre gyveniimas. Zinau, jog ismuse mano pacios metas. Metas kurti gyvenima is naujo, o ne laukti kol ji man tu sukursi. As laisva siekti savo svajoniu, kurias su tavimi buvau pamirsusi. Su tavimi ju ir nebuciau niekuomet pasiekusi, nes tau reikejo moters kuri nuo taves priklausytu..Sunku suvokti, jog viskas baigesi. Sunku suvokti, jog likau viena. Sunku, nes jauciuosi kaip dykumoje ismestas suo, kuris turi surasti savo kelia. Zinau, kad tas kelio suradimas bus labai ilgas ir sunkus. O uz vis sunkiau, suvokti, jog manes nebemyli. Jog buciuosi kita. Jog sakysi jai komplimentus ir mylesi ja. Man nereikia tavo uzuojautos mielasis ir is uzuojautos tartu zodziu, jog vis dar mane tebemyli. Nereikia kvailu nuraminimu, jog budama laisva busiu laimingesne. As pasirupinsiu savimi pati. Linkiu tau laimes. Ir jos belinkedama sukandusi dantis, keliuosi nuo zemes ir pradedu eiti ta tolima kelia savosios link i skirtingaja puse nuo tavosios...

Beprote, 2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis, 17:14:26
Puciu tirstus dumus i ora, jau nebeskaiciuoju cigareciu, kaip neskaiciavau ir savo jausmu kuriuos isdalinau. Istirpusi tavo meile, taip pat greitai kaip tirpsta mano cigarete man tarp lupu..Megaujuosi tuo skausmu ir sypsausi, gi tu laimejai. Visuomet man kartodavai, jog baigsi musu istorija tu, ne as. Milijonus kartu norejau, kad nustotum mane myleti. Milijonus kartu jauciausi smaugiama tavo stiprios meiles man. Milijonus kartu verkiau is pykcio, kai noredavau eiti, o tu stipriai laikydavai mane ir maldaudavai mano meiles. Nesuskaiciuoju kartu kai mums issiskyrus, as sokdavau is dziaugsmo uzsileidusi garsiai muzika ir planuodavau savo nuostabia ateiti be taves..Iki momento kol pajutau tavo tirpstancia meile man. Zinai, galbut todel ir megaujuosi skausmu sia akimirka, nes zinau, kad padariau viska, jog issaugociau musu santykius. Bandziau tave laikyti ir juos klijuoti puse metu. O siandien uzdariau tau visas duris, visus kelius sugrizti, jei suprastum, jog padarei klaida. Zinau jog pasiilgsi, zinau, jog bandysi ieskoti ir dar labiau noresi mane surasti kai kaskart atsitrenksi i siena. Zinau, nes vis dar manes pavydi kaip beprotis. Vis dar eini is proto vien nuo minties, jog dabar salia manes bus kitas. Per trejus metus tave pazinau labiau, nei tu pats save pazysti. Bek, bek i pievas istieses rankas ir megaukis laisve, nes paskutiniu metu tave smauge mano meile lygiai taip pat kaip kazkada tavo meile smauge mano gerkle. Taciau kai laives bus per daug, kai jausi jog dusti nuo savo laisves, tarsi vaziuotum nezmonisku greiciu iskises galva pro automobilio langa, tuomet tu prisiminsi mane. Prisiminsi musu dienas ir ta ramybe, persmelkta pakvaisimu, tik man ir tau budingu. Ir ta akimrka tu prisiminsi mano zodzius - galiausiai nugaletojas lieka tik vienas. Tu laimejai musi, bet as laimejau kara, tik tu to kol kas nesupranti. As niekuomet nenorejau su tavimi kariauti, norejau buti laiminga. Norejau ramybes tavo glebyje. Bet kiekvienoje pasibaigusioje istorijoje kazkuris laimi maziau skausmo. Man skauda, skauda nuo mities jog duzo mano gyvenimas ir mano sirdis. O tau skaudes kitaip, skausmas pasireiks ilgesiu. Ilgesiu ir vienatve tarp daugybes zmoniu. Nesugebejimas surasti supratimo, tarp tukstancio merginu. Padejau taska, o ant jo bilieta. Bilieta i savo naujaji gyvenima. Deja taves mano planuose jau nebera. Plystancia sirdimi tau tariu sudie, nes mylejau tave mano beproti, mylejau iki skausmo...

Monika, 2012 m. liepos 11 d., trečiadienis, 23:38:07
Sveiki,esu Monika esu gan jauna bet patyrus didelę, bet skaudžia meile,o buwo taip:
ėjau namjo prie manęs priėjo daug vakinu:
-labas gražuoliuke,sako man jie:]
-labas.Atsakau;]
-kur ejni ?
-namjo,o ką?
-gal tawę palydėti?:]
-ačiū bet ne;]
-nu kaip njori,gal duosi sawo nr?;]
-o kam tau?;]
-taip susipazinti artimiau;p
-nu grj uzsirasyk:]
{padiktuoju sawo numeri}
{užsirašo)
-gerai tjuriu jau ejti:]
-iki;]]
[atsisveikinu,ir nueinu namo]
[kita diena]
[einu gatve]
-labas zujki;]]
-laba,laba;p
-kur ejni?;]
-y parduotuve;]
-galima eiti kartu?;]]
-teip;p
[ejname visi y parde]
[kalbame]
[yejnu y parduotuve jis nuoerkaman gele ir iseina is parduotuves}
{iseinu ir aš}
{paduoda man gėle]
-draugaujam?;]
-taip;p
KITA DALIS BUS RYTOJ;P

Monika, 2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis, 00:48:47
Sveiki,esu Monika esu gan jauna bet patyrus dedelę, bet skaudžia meile,o buwo taip:
ėjau namjo prie manęs priėjo daug vakinu:
-labas gražuoliuke,sako man jie:]
-labas.Atsakau;]
-kur ejni ?
-namjo,o ką?
-gal tawę palydėti?:]
-ačiū bet ne;]
-nu kaip njori,gal duosi sawo nr?;]
-o kam tau?;]
-taip susipazinti artimiau;p
-nu grj uzsirasyk:]
{padiktuoju sawo numeri}
{užsirašo)
-gerai tjuriu jau ejti:]
-iki;]]
[atsisveikinu,ir nueinu namo]
[kita diena]
[einu gatve]
-labas zujki;]]
-laba,laba;p
-kur ejni?;]
-y parduotuve;]
-galima eiti kartu?;]]
-teip;p
[ejname visi y parde]
[kalbame]
[yejnu y parduotuve jis nuoerkaman gele ir iseina is parduotuves}
{iseinu ir aš}
{paduoda man gėle]
-draugaujam?;]
-taip;p
KITA DALIS BUS RYTOJ;P Monika, Monikamysova[eta]gmail.com, 2012 m. liepos 18 d., trečiadienis, 02:21:39
82.145.211.135,, naršyklė: Opera/9.80 (J2ME/MIDP; Opera Mini/4.1.15082/28.2075; U; lt) Presto/2.8.119 Version/11.10
Sveiki visi,nori pasidalinti su jumis savo istorija,taigi pradedam!
As turiu savo kriksto mama gitana,viena vakara ji pasikviete mane pas save i namus,pasake kad nori mane supazindinti su savo kaimynu,as pasakiau kad gerai. Na nuejau pas ja ir pamaciau ta jos kaimyna. Grazus,bet as per jauna jam pagalvojau,nuejau i kambari prie kompiuterio,tada atejo jis,jis buvo girtas,sako duok bucki,as sakau,ne negaliu tomai,na tada jis mane nunese ir pasodino ant lovos,o pats atsisedo salia ir apkabino mane,as issilaisvinau ir nubegau i virtuve,tada tomas isejo,o mes nuejome miegoti. Kita diena tomas vel atejo pas mus,as isgeriau sidro,tomas su kriksto mama degtines,as sidra geriau kambaryje,o jie virtuvej. Vel atejo tomas,apsikabino mane,as prisiglaudziau prie jo ir pajutau kad jo lupos artinasi,tada nieko nelaukus pabuciavau ji,mes atsigulem jis apsikabino mane,mes buciavomes,ta vakara sokom,linksminomes. Kita diena isejau is kriksto mamos namu,bet pajutau kad myliu toma. Pas kriksto mama atejau po dvieju savaiciu,be to man buvo 17,o jam 25,ir pamaciau kad jis apsikabines sedi mano drauge!!! O tada ir prasidejo,as stveriau jai už plauku ir istempiau is chatos,tada tomui sakau,bek paskui ja grazuoli,as tau buvau tik zaisliukas,tada isejo,o as verkiau visa diena,kad jis mane iskeite i kita. Nors praejo jau 7menesiai,jis su mano drauge greta yra pora,o as visada verkiu kai jis man pasako kad myli ja,o ne mane,man sirdis plysta,kad jis su ja myliu ji,bet jis manes nemyli.

Mažoji..., 2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis, 17:01:53
Mažoji<3
Maža šviesiaplaukė mergaitė žydromis akimis sėdėjo ant pasaulio krašto, kurį nusipiešė savo vaizduotėje ir tabalavo mažutėmis kojytėmis, žiūrėdama į baltus pūkinius debesis virš galvos. Kaitri saulė šildė nugarą, o rankas ji buvo įmerkusi į gaivinantį Ramųjį vandenyną. Savo mažais delniukais ji jautė kiekvieną akmenėlį dugne, kaip jis skaudžiai duria, tarsi pykdamas ant jos, kad buvo negera. Bet ji vis giliu žvilgsniu žiūrėjo į dangų, norėdama perregėti baltus debesis ir už jų pamatyti dar baltesnius angelus su paauksuotomis arfomis ir trimitais, grojančius gražiausią meilės melodiją. Tačiau mergaitė buvo kurčia ir negalėjo jos girdėti... Ji galėjo tik jausti. Jausti meilę visu kūnu taip, kaip jaučia šilumą.
Atsisuko tada mergaitė, bet už nugaros jau nebebuvo nė raudono saulės pusrutulio. Ji jau senai nusileido, bet keista šiluma mažajai dar tebekuteno nugarą ir lyg plačiasparnio paukščio sujudintas oro gūsis privertė ją atsigręžti dar kartą atgal... Pasitrynė mergaitė dideles apvalias akis - kabėjo jis ten, anapus, tvirtai įsikibęs:
- Gali numesti mane nuo pasaulio krašto, bet iš širdies - niekada...
2012 m. kovas 5 d.

Mažoji..., 2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis, 16:59:12
Koks yra idealus vyras? (Arba, kad kitos susimąstytų.)
Kiekvienai moteriai savas vyras yra tobuliausias, galbūt ne šimtu procentų, tačiau kiekviena iš jų tikisi, kad dar po kurio laiko, jis tikrai galįs tapti tokiu, kokio jai reikia. Ir kiekviena esame bent kartą pagalvojusios, ko dar trūksta iki tobulumo. Vienai norisi daugiau dėmesio iš antrosios pusės, kitai nepatinka, kad jos vaikinas rūko, trečiajai norėtųsi, kad ant rankos spindėtų sužadėtuvių žiedas ir savo mylimąjį galėtų pristatyti kaip sužadėtinį. Visi šie pavyzdžiai realūs ir kiekviena iš šių moterų galėtų papasakoti po vis kitokią, bet panašią istoriją.
Dar visai neseniai ir aš svajojau apie savo princą, kuris turės būti idealus, bet šalia turėjau tik eilinį vaikiną su visais trūkumais ir (labai gaila) minusais, kurių ilgainiui vis daugėjo. Begalę laiko švaisčiau veltui tikėdamasi, kad kada nors jis taps idealiu ar bent sugrįš į senąsias vėžes, kada jis mane sužavėjo, tačiau tai neatnešė nė truputėlio naudos. Gaila, kad buvau tokia naivi ir buvau su tuo, kuris nebuvo nei kiek panašus į tą, kurio man reikia. Tačiau, kaip žinoti, kad pasauly yra tas, apie kurį šitiek svajoji? Kaip žinoti, kad atsisakiusi jau apšlifuoto akmens, neužkliūsi už dar smailesnės uolos? Į šį klausimą nėra atsakymo. Nors, kitą vertus, kiekvienas žmogus turi savo antrą puselę, kuri idealiai tinka jam, tik reikia sugebėti ją atrasti, atpažinti tarp tūkstančio kitų.
Be galo džiaugiuosi, kad savąją puselę aš sugebėjau atpažinti per labai trumpą laiką, neprarandant jos, nes mano galvoje tuksėjo laikrodžio dūžiai, skaičiuojantys mano laiką, mano paskutines sekundes. Vis greičiau ir greičiau... Daugelis nesuprato mano poelgio, mane smerkė, dėl tokio pasirinkimo, bet aš turėjau per mažai laiko dvejoti, per mažai laiko tam, kad kiti suprastų mane ir pamatytų, kokie pokyčiai vyksta mano gyvenime. Taip, tai buvo dideli ir staigūs pokyčiai, bet dėl jų aš dar nė karto nesigailėjau.
Kai jį pamačiau, jis neišsiskyrė iš kitų vaikinų. Meluoju. Skyrėsi, bet nežinau kuo, tiksliau nežinau kaip tai apibūdinti. Kartu jis buvo ir eilinis, ir kitoks. Tačiau, tiesa tai, jog nė negalvojau, kad tarp mūsų galėtų kažkas būti, bet jau po poros susitikimų bendroje draugų kompanijoje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Būtent tą trečiąjį susitikimą (juk trečias kartas nemeluoja) aš pamačiau ryškų jo išskirtinumą: begalinį vaikino dėmesį merginai, rūpestį, mandagų elgesį, nepriekaištingą išvaizdą ir tobulą elgesį kiekvienoje situacijoje. Galbūt jis sąmojingai to siekė, tačiau tai nebuvo tik akimirkos įspūdis. Visa tai tebesitęsia. Ir žinote kas svarbiausia? Kiekvieną kartą jį pamatydama, išgirsdama jo balsą, gaudama jo žinutę ar suvokdama jo poelgį tam tikroje situacijoje aš kas kart pamatau vis kažką naujo, ko dar nemačiau ir kas dar labiau traukia prie jo, kas dar tvirčiau leidžia galvoti, kad jis yra tas žmogus, kuris skirtas man, kuris yra jau pačios jūros senai nugludintas akmenėlis ir atiduotas į mano rankas, jog jį galėčiau vadinti tobulu...
Daugeliui merginų užtenka labai minimalaus rūpesčio arba tik to, kad jos pačios be didelių pastangų gali prisitaikyti prie vaikino. O ir tobulo vaikino paveikslą daugelis apibūdintų gerokai kitaip nei mano, juk merginos skirtingos, jų poreikiai skiriasi, taip pat ir nuomonė apie vaikinus. Bet vis dėlto, niekas nepaneigs, kad mano vaikinas nekvepia pasakų princu. Galbūt vaikiška ir banalu, bet aš tuo didžiuojuosi ir linkiu, kad kiekviena atrastų savo princą, kuriuo galėtumėte džiaugtis taip, kaip aš savuoju, kuris kiekvieną rytą man parašo „labas rytas“, kiekvieną dieną man paskambina ir mes šnekamės telefonu mažiausiai porą valandų per parą (greičiausiai valandų skaičius kur kas didesnis), galbūt kitai merginai ir nereikia tokio dėmesio, tačiau man be galo malonu, kai kiekvieną popietę manęs paklausia kaip sekasi ir kuris verčiasi per galvą, kad tik mane pamatytų (nors ir penkioms minutėms).
Kuris yra be galo mandagus: paneša rankinę, atidaro duris, palydi iki pat namų, pasiteirauja ar ko nors nenorėčiau, supažindina su artimaisiais, didžiuodamasis pristato mane savo draugams ir visada pakviečia šokti. Mmm... Šokti. Nuostabus jausmas, kai jautiesi visiškai jo valdoma ir žinai, kad jis niekada tavęs nenuvils, nes jis tai sugeba geriausiai. Kuris visada nori sužinoti ir išklauso mano nuomonę, kuris niekada nesielgia taip, kaip man nepatiktų, kuris leidžia man būti savimi ir skiria laiko pabūti tiesiog vienumoje, su savo mintimis, juk ne daugelis vaikinų supranta tai. Jis niekada nepriekaištauja, niekada nesako, kad blogai atrodau, blogai elgiuosi, kad kažkas ne taip, bet visada perspėja, jei nubėgęs tušas ar išsivėlęs sijonas, jis visada pastebi net patį menkiausią dalyką, pavyzdžiui auskarus, kuriais šiandien esu pasipuošusi.
Jis niekada neklausia dėl ko šiandien tiek laiko stovėjau prie veidrodžio, nes žino, jog dėl jo aš tai darau, galų gale, jis suvelia man plaukus kai dūkstame lyg maži vaikai, bet niekada nesako, kad aš negraži, jam aš pati gražiausia ryte: susivėlusi ir apsivilkusi jo marškinėlius. Jis pats rūpinasi savo išvaizda, todėl visada tvarkingai atrodo. Jis mėgsta puoštis ir išskirtinai atrodyti ir mes visada būname susiderinę, to net neplanuodami. Ir net tada kai jis būna namie, apsirengęs paprasčiausiais rūbais jis sugeba atrodyti toks seksualus ir žavintis. O kur dar jo maivymasis prieš veidrodį ir užpakaliuko kraipymas prieš jį...
Galbūt tai šokiruoja ir juokina, bet merginos (kreipiuosi į tas kurioms tikrai rūpi išvaizda), negi nemalonu, kai vaikinas neburba, kad jūs sugaištate begales laiko rausdamosi po spintą, o iš tiesų pasako, kurie bateliai geriau dera prie sijono, kuris supranta ką reiškia frazės: „neturiu ką apsirengti“, „mačiau akciją batams“ ir kuris mielai padės išsirinkti rankinę, kai senoji jau susidėvi. Ir jis visai nepyksta, kai ant jo nagų išbandomas rožinis nagų lakas. Man gera, kad jis toks, nes jis gali būti ne tik mano vaikinas, bet ir geriausias draugas ar net draugė.
O kas svarbiausia, jis nepabūgo kandžių mano tėvų žodžių ir kantriai laukė kol viskas susitvarkys. Ir kitaip nei kiti, jis sugeba numalšinti pyktį ir supranta, kad kaip bebūtų tai mano tėvai ir geriau palaikyti gerus santykius su jais. Nuostabus jausmas, kai girdi tokius vaikino žodžius: „Aš noriu susipažinti su tavo tėvais. Aš noriu jiems patikti ir aš stengsiuosi.“ Ir aš žinau, jis gali viską, jis tai jau ne kartą man įrodė. Ir vėl gi, apie tą sužadėtuvių žiedą, apie kurį jau buvau užsiminusi. Daugeliui jaunų vaikinų oda pašiurpsta nuo kalbų apie bendrą ateitį, vedybas ir gyvenimą kartu, o manasis pats nori kuo greičiau visiems mane pristatyti kaip savo sužadėtinę. Kadangi aš pati esu už senas tradicijas, man tai yra be galo gražu ir svarbu.
Tiesa, jis galbūt tyliai pavydi mano knygoms ir kompiuteriui, galbūt tyliai tyliai svajoja apie tai, kad duočiau jam kuo daugiau laiko, bet niekada nepriekaištauja dėl to, o leidžia, kad pasidaryčiau viską ko aš noriu ir ko man reikia, jog save realizuočiau ir jaučiausi patenkinta savimi. O žinot, kas mieliausia? Kai mudu būname kartu, jis nuolat būna šalia ir niekada manęs nepaleidžia, net miegant jis ištisą naktį būna prisiglaudęs taip arti, jog man net nesinori pajudėti, jis liečia mane, glosto nugarą, laiko už rankos, kai būna prabudęs, bet niekada manęs nežadina, o kantriai laukia kol pabusiu, tyliai kuždėdamas į ausį gražiausius žodžius...
Tai mano Princas, apie kurį aš taip svajojau.
2012.03.03

Mergina, 2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis, 21:54:32
Viskas prasidėjo kai aš gimiau. Suprantat, mano mama ir jo mama - geros draugės. Taigi, mes - aš ir jis, augome kartu, nerūpestingai, ir draugiškai. Viskas buvo gerai. iki to vakaro, kai jis prisipažino, kad mane myli. Tai įvyko išvykoje su tėvais, gamtoje. Aš tada maniau, kad mirsiu iš nežinomybės. tada maniau, kad myliu jį. Pff... Kokia buvau naivuolė... jis, iš pradžių, manė esąs ponas dievas. Aš, iš tikrųjų, garbinau jį, įsitikinau save, kad jį myliu. Pamažu tėvai pamatė, kad mes abu "susiburkavome".
Praėjo metai, du, man suėjo 14. Per tuos metus mes nemažai pykomės, bet po kelių mėnesių vis susitaikydavome. Paskui, aš atsiguliau į ligoninę. toli nuo namų - jaučiausi vieniša. Susirašinėjau su juo, bet jis mane ignoravo, tarsi aš jam nerūpėčiau. Jis rašė:
"Mūsų meilė neturi prasmės, ir išvis, kam tos meilės reikia, juk mes tokie jauni dar..". ir ką? ir nieko. Nuo tada aš jo neapkenčiau. Kasdien jis skundėsi, kad jam tas blogai, tas ngerai, tas atsitiko, tas nepatiko... manęs nė nebuvo. Aš jam rašydavau: "Labas :* Ką veiki?" jis atrašydavo: "Labas, nieko." Ir jokio klausimo:"O tu?" Taip mes išsiskyrėm, paskui vėl susitaikėm. kai man suėjo 15, jis dar bandė mane prisivilioti. Aš buvau juo susižavėjusi, bet tai nebuvo ta "pirmoji meilė". jis buvo ir yra debilas - savanaudis, gailiūga... Taigi, kai buvau 15, jau susiprotėjau, kad su juo nieko gero neišeis. Mes, kaip bebūtų keista, išsiskyrėme telefonu. Aš jam parašiau:
"Aš tavęs nemyliu, ir niekada nemylėjau. Mums reikia išsiskirti galutinai"
"Kai nerasi kito, tokio kaip aš - parašė - negrįžk atgal". Aš pradėjau žvengti ir parašiau melą, pašaipiai:
"Aš jau turiu (tą kitą :D)". Jis nieko neatrašė, ir ačiū dievui. Dabar man šešiolika, ir prisiminusi JĮ, mane nukrato šiurpas. Tokios debiliškos "pirmosios meilės" dar gyvenime nesu mačiusi. :D Be to, dabar JĮ dūhina pusė miesto, todėl aš kartais jo pagailiu, kartais ir aš pastumiu. Velniop tuo žmones, kurie graiuna gyvenimus savo "savęs gailėjimais". Beje, kai mes dar draugavome, jis sakė, kad aš jam per prasta ir esu jam našta. taigi, kodėl turėčiau su juo būti?? :DDDD galėčiau laisvai dabar su juo susitaikyti, bet eina jis na**hui!! LINKIU JUMS, ŽMONĖS, NIEKADA NEBŪTI SU TAIS ŽMONĖMIS, KURIE JUS ŽEMINA, IR GRIAUNA GYVENIMĄ.
P.S: Po šio išsiskyrimo tapau linksmesnė ir galiu laisvai džiaugtis gyvenimu :)) Bus tų bernų :D

Ilona, 2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis, 01:19:46
O viskas prasidėjo atrodo taip paprastai: susitikom ir kvailiojant su drauge gavau tavo numerį. O kaip bijojau tau pirma rašyti, tačiau nugalėjusi visus principus ir mintis, kad gal nereikia, gal neverta . Tos pirmos žinutės tokios nedrąsios , tokios paprastos, bet kartu ir mielos. Bendravau su tavimi taip pat kaip ir su kitais vaikinais, tačiau jau nuo pat pradžių kažkuo skyreisi nuo visų. Tik tavo žinučių laukiu, tik tau parašius nusišypsodavau. Bendraudama su tavimi jaučiausi devintame danguje. ir štai atėjo Valentino diena, kadangi neturėjau vaikino tai nieko ir neplanavau, tačiau po pamoku tu man parašei kad atvažiuoji pas mane su draugu ir jo panele. Sėdėjome lyg bijodami vienas kito, o aš visą ta laiką svajojau apie tavo bučinį. Ir štai tu mane prisitrauki ir pabučiuoji – to bučinio tikriausiai niekada nepamiršiu. Norėjau , kad ta akimirka niekada nesibaigtų, iki dabar dar prisimenu tavo saldžias lūpas ir tą žvilgsnį kaip į mane žiūrėjai.
Tačiau viskas pradėjo keistis tu tapai vis šaltesnis, o galiausiai išvažiavai į užsienį, nors ir žinojau, kad ne ilgam tačiau kiekviena dieną man tavęs trūko vis labiau. Laikiau ir nežinojau ko. Bet laikui bėgant supratau, kad turiu tave pamiršt. Kad man taip bus geriau ir kai jau maniau, kad pamiršau, kai maniau, kad man tavęs nereikia sužinojau, kad tu grįžai. Vengiau susitikimų su tavimi niekur nejau, po mokyklos eidavau iš karto namo, kad tavęs nesutikčiau. Ir vieną vienintelį kartą draugai išsitempė mane iš namų, kad pralinksmėčiau. ir kadangi mūsų draugai bendri ten buvai ir tu. Tylėjau beveik visą vakarą bijojau į tave pažvelgt nenorėjau, kad viskas grįžtų, pati bijojau savo jausmų. Bet tavo tos žalios akys, vis sunkiau atitraukiau akis nuo tavęs.
Po to vakaro vėl prasidėjo bendravimas ir vėl išsiskyrimas, o aš tavęs laukiau kaip kvailė. Kiekvieną diena jaučiau kad tavęs trūksta atėjo vasara, o tavęs nebuvo šalia nors ir bendravom per atstumą, bet negalėjau paslėpt , kad kažko trūksta, tos tuštumos negalėjau niekaip užgydyt. Nei bendravimas su kitais vaikinais niekas nepadėjo. O tau grįžus viskas apskritai nutrūko ir bendravimas ir viskas.
Naktim verkdavau, nesupratau kas su manim vyksta, dar niekad taip nesijaučiau. Dienos slinko taip lėtai. Ir pagaliau sužinojau, kad įstojau laukiau tos dienos, kada išvažiuočiau, kad vaikščiodama po miestą neieškočiau tavęs.
Išvažiavus iš pradžių atrodė , kad viskas gerai. Galbūt net pamiršiu tave. Tačiau kai likdavau viena verkdavau, negalėjau viena būt, nes grauždavau save, kad tai aš kalta, kad aš kažką ne taip padariau. Ir štai praėjo metai po mūsų pažinties. O man kiekvieną diena vis labiau skauda. Kiekvieną naktį kai niekas negirdi verkiu, nes jau nemoku visko laikyt savyje. Nemoku be jo gyvent trūksta jo žinučių, jo akių. Trūksta visko kas susija su juo. Negaliu daugiau taip gyvent bijau, kad daugiau jo nepamatysiu, kad daugiau nenusišypsos man . Visko bijau. Kartais atrodo geriau bučiau jam tada neparašius nebendravus ir dabar nieko nebūtų buvę. O dabar tik bijau jį visam laikui prarast.
Praėjo daugiau nei pusantrų metų, o jis vis dar rūpi man, vis dar naktim verkiu galvodama apie visas tas akimirkas praleistas kartu ir suprantu, kad niekada taip jau nebus. Bet žinau, kad galiu jį pamiršt, kad galiu išmokt gyvent be jo, be žalių akių ir saldžių bučinių. Žinau, kad man reikia tik laiko. Pamiršiu jį, kad ir kiek man tai kainuotų, kad ir kas benutiktų niekada neleisiu sau gryšt atgal ir vėl taip kentėt, kaip kentėjau. Viskas baigta dabar aš stipresnė ir galiu viską iškęst, kad ir kiek man tai kainuos.

egidijus, 2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis, 22:41:15
tai va, viskas prasidejo nuo to pradejome bendrauti internetu aisku kaip ir dauguma .... tada jos (panos ) paprasiau nr ji dave man ji pabendravome telefonu ir kazka pajutau as jai daugiau ... bet atejo laikas kai teko isvykti abiems i Anglija jinai isvyko ketvirtadieni as isvykau penktadieni ant kitos dienos tik ji vienur o as kitur susitarem susisieksim anglijoij bet deja neisejo to padaryti ...nezinojau ka daryti jinai neatrase nei per interneta nei per telefona ....tada klausiau jos draugu ilgai ieskoti neteko man jos po menesio jinai gryzo i lt ir susisieke su manimi ir po savaites ji jau buvo pas mane pabuvo ne ilgai per vasara ... viskas buvo kaip ir gerai isvyko i lt ir tada paliko mane nezinau kdl gal rado kita bet kita vasara jinai sugryzo pas mane ir vel ir taip tesesi tris kartus kol galiausiai atejo tam taskas ir mes issiskyrem su ja dabar jinai yra uk as ir ten pat ji isvaziavo i kita miesta o as begau paskui nes ja labai myliu ir mylesiu tik prarades suprantu ka as blogai dariau ir dabar stengsiuosi kovot del jos ...nes sansas yra kad ja susigrazinsiu skaudu kai prarandi mylima zmogu kuria mylejau lb stipriai č metus ne kart jos neisdaviau ir to negaleciau padaryt o jai pazadejau myleti amzinai tai mylesiu amzinai

Nelė, 2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis, 13:13:56
Ašaros ritasi skruostais, prisiminimai drasko esybę, būties akimirka tirpsta be tavęs. Nebesuvaldau širdies, ji keliauja su tavimi, o tu net nenutuoki... tau tai net nerūpi.
Laikrodžio tiksėjimas, primena tavo širdies plakimą, aš vyliausi, kad tavo širdis plaka tuo pačiu ritmu, kaip manoji. Stebiu dangų..., jame nieko nėra..., nieko, net menkiausios švieselės, kuri suteiktu viltį, nejau aš tokia naivi, žinau, kad niekas nepakeis man tų dienų, tų valandų, akimirkų praleistų su tavimi, o tu... tu tikriausiai, net nesuvoki, kad dienos be tavęs, tai didžiausia kančia. Ta sumauta tiesa mane žudo, degina ir drasko iš vidaus. Aš taip norėčiau viską užbaigti, taip trokštu to nebejausti, nebematyti..., nebegirdėti..., nebetrokšti tavęs. Kad ir kur bebūtum aš svajoju apie tave, nejau ir gyvensiu svajonėse? Ne..., kartais svajonės pildosi, nors ir labai trumpam, tu buvai išpildęs mano visas svajones, tu to net nesužinosi, bet aš buvau su tavimi ir jaučiau tave savo sieloje.
Kambario tyloje girdžiu tavo balsą, sienose regiu tavo veidą, prisispaudžiu prie pagalvės, prisimenu viską, ką patyrėme kartu, ar tu tai pameni. Ar pameni, kaip žiūrėjau į tave..., ar pameni, kaip nieko kito nebepastebėdavau..., ar pameni, kaip laikiau suspaudus tavo ranką, ar tai pameni?
Regėjau tave nuvažiuojanti..., širdis regis, klykė, tartum gulbė prieš mirtį, žvelgiau, kaip tu tolsti horizonte, pakėliau tau ranką ir pamojau, bijojau, kad nebegrįši, negalėjau įsivaizduoti to sumautai, beviltiško jausmo, o būtent dabar tai jaučiu.
Man taip sunku ištarti tavo vardą, jis stringa gerklėje, net pirmoji tavo vardo raidė, mane verčia drebėti. Nebežinau, kas bus, nebežinau ar tave pamatysiu. Žinau, kad turiu būti išdidi ir tavęs atsisakyti, bet nepajėgiu..., neturiu tam jėgų. Kartą tau pasakiau „jei būtinai turi išvažiuoti, važiuok, bet prašau sugrįžk, aš tavęs lauksiu“..., laukiu ir dabar, žinau, kad eilinį kartą, paminsiu savo įsitikinimus, nuvilsiu ir save ir kitus, bet nebemoku, kvėpuoti be tavęs, nebemoku pažvelgti į saulę, viską, ką regiu aplink primena tave, o tu išvažiavai, net nepasakęs „iki“, tuomet dar būčiau turėjusi vilties, kad sugrįši, o dabar..., dabar nežinau ko laukti ir tikėtis, tu žinai, kad sulaukusi tavo skambučio iš karto pakelsiu ragelį ir klausydama tavo balso šypsosiuos, tu žinai, kad vėl visko atsisakysiu ir lėksiu pas tave, nežinodama ar manęs lauksi, tu žinai, kaip man buvo sunku pasakyti „myliu tave“, tu žinai, kad pasakysiu tai dar ir dar kartą, bet aš nežinau... nežinau ar sulauksiu to lemtingo skambučio ir galėsiu pasakyti, kaip tavęs pasiilgau, prieš tai tave apšaukus. Beviltiškas pašymas..., bet paskambink, šnekėk su manimi, parodyk savo abejingumą ir beprotišką meilę, leisk man vėl pakilti ir jei nori pakirpk sparnus, bet pasakyk „labas“ ir leisk man mylėti...

Nelė, 2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis, 13:08:43
Prisiminimai žudo...
Muzikos garsai kambaryje išardo tylą ir suteikia prisiminimams laisvę... laisvę žudyti...
What hurst the moust...
Bijau savęs, bijau laiko ir nevilties. Kuo toliau, tuo labiau panyru į ją. Naktį žvelgdama pro langą, regiu begalę žvaigždžių, įsižiūriu į vieną ir viliuosi... viliuosi, kad tu ją taip pat matai ir tuo pačiu metu mes galvojam vienas apie kitą. Stebiu žvaigždę visą naktį, po truputi ji pranyksta ryto šviesoje, pranyksta... ar pranyks ir mūsų jausmai, ar išvis tokie yra...
Gaila, gaila, kad viskas vyksta per greitai, taip greitai, kad net nespėji susivokti. Aš visada buvau paviršutiniška, ieškodavau to, ko nėra, arba to, ko negalėdavau gauti. Bet dabar, kai likimas, man padovanojo, tai ko, nesitikėjau, esu bejėgė, negaliu to turėti, negaliu... o taip trokštu. Kaip trokštu tavo apsikabinimo ir bučinių, man jų vis negana, jie man tarsi oras, tarsi vanduo žuviai, tarsi smėlis dykumai, tarsi saulė danguje, aš nebegaliu egzistuoti negalvodama apie tave. Kodėl visada viskas taip painu ir sudėtinga, kodėl?
Laikas ir atstumas žudo, žudo viską, kas gražu. Žinau, kad sakei sugrįši, sulauksi ir mes būsim kartu, bet juk man niekada nebūna viskas gerai, kas nors, kur nors, kaip nors turi atsitikti, kad nusivilčiau, tai mano lemtis, prie to baigiu priprasti ir jei viskas būtu gerai, aš nemokėčiau... nemokėčiau su tuo susigyventi. Bijočiau blogiausio, nors bijau ir dabar. Tu per gražus, per geras, per nuostabus, kad būtum vienas. Bet kuri norėtu paskęsti tavo bučinių jūroje ir alpti tavo glėbyje.
Nežinau, kas bus, kaip man viską sudėlioti į vietas, kaip nuspręsti ir pasirinkti, rizikuoti ir būti laimingai ar netekti visko. Ką daryti?
Aš niekada nemokėjau, pasirinkti, tai blogiausia, bet dabar ar turiu pasirinkimą, ne! Neturiu!
Bijau, taip bijau išgirsti tuos tris žodžius, kurie tikriausiai sugriautu, viską, ką galėjau susikurti, dėl šių trijų žodžių pakeisčiau viską, pabėgčiau nuo savo klaidų ir troškimų, nes tuomet vienintelis mano troškimas būtum tu, tuomet man nebereikėtu nieko... visiškai nieko. Tuomet aš būčiau savim ir atsiduočiau tau. Tie trys žodžiai taptu mano pasauliu, pasauliu kuriame būtume mudu.
Aš myliu tave... tik trys žodžiai sugriaunantys visas sienas...
What hurts the most
Was being so close
And havin' so much to say
And watchin' you walk away...

Nelė, 2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis, 12:59:26
Prisiminimai...
Kad ir kur bebūčiau, kad ir ką beveikčiau visur jaučiu tave...
Praeinantys žmonės – tai tu...
Pravažiuojantys traukiniai – tai tu...
Gaivūs kvapai – tai tu...
Mielos dainos – tai tu...
Sidras ant stalo – tai tu...
Parduotuvių vitrinos – tai tu...
Saulė danguje irgi tu, kaip ir žvaigždės naktyje, kaip ir žolė žalia ir vėjas laukuose...
Po velnių eik iš mano galvos, nebeturiu jėgų visur matyti tave, užuosti tavo kvapą ir jausti tave šalia savęs. Žinau, kad padariau klaidą, kad to jau nebeatitaisysi, o gal... aš... nepajėgčiau, jei ir norėčiau... nesvarbu, tai jau nebesvarbu... svarbiausia tai, kad tu – ten, aš – čia... mano laimė pas tave, o tavoji pas mane, o štai mūsų meilė pusiaukelėje...
Mes tapom tik dviem žmonėmis, dar dviem nelaimingais žmonėmis, ant kurių pasauliui susispjaut. Mudu netapsim istorijos monumentais, mūsų netapys dailininkai, neįamžins fotografai, poetai nekurs apie mus eilių, kaip ir rašytojai – romanų, mudu tik du vieniši žmonės, kurie po savęs paliks tik ašarų upelius ir tie išdžius vos saulei patekėjus. Mus pamirš vos mums numirus... bet aš... aš niekada tavęs nepamiršiu, atsiminsiu, kol kraujas tekės gyslomis, kol akys regės žydrą dangų, kol užuosiu kvapus, kol kvėpuosiu, kol širdis plaks aš tavęs nepamiršiu. Per daug, per stipriai, per jausmingai, per aklai tave myliu, kad sugebėčiau išrauti tave, kaip piktžolę iš savo širdies... hmmm... nors ta piktžolė esu aš... Tu turėtum mane išrauti, turėtum pamiršti, nekęsti, palaidoti, sudeginti, paleisti pavėjui tai kas vis dar liko, turėtum tai padaryti. O gal tai jau padarei?... Kaip skaudu galvoti, jog aš nepajėgiu tavęs pamiršti, o tu nebeatsimeni, net mano akių spalvos...
Bet vis dėl to aš šypsaus, verkiu ir šypsaus tuo pačiu metu, prisimerkiu šviečiant saulei, šneku su žmonėmis, myliu ir nekenčiu, džiaugiuosi ir liūdžiu, žvelgiu ir tyliu, liečiu ir nejaučiu ir svarbiausia gyvenu, nors kartais taip noris nuleisti rankas ir būti niekuo šioj žemėj, kuo dabar tapau tau...
Prisiminimai neišnyks, kad ir kaip to trokščiau, bet tie skaudžiai malonūs, iš proto varantys, atodūsius keliantys prisiminimai varo mane pirmyn, o gal... gal eidama į priekį kelyje vėl sutiksiu tave, o tuomet aš vėl įkvėpsiu gaivaus oro ir iš tikro pajusiu, kaip šypsnis nuvalo netikrumo kaukę ir akys žvelgia į gyvenimą laimės kupinu žvilgsniu, ar tai man suteiksi... žinai, kad niekas kitas be tavęs to negali... jei žinai... tai ko lauki, einam...bėgam... susitikim pusiaukelėje... ten kur susipina mūsų likimai... aš ateinu... o tu??? Nelė, nele.sut[eta]gmail.com, 2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis, 13:03:23
193.219.168.137,, naršyklė: Mozilla/5.0 (Windows NT 6.1) AppleWebKit/535.19 (KHTML, like Gecko) Chrome/18.0.1025.142 Safari/535.19
Aš laikiau ranką uždėjusi ant jo krūtinės, ji lėtai kilnojosi. Jis taip saldžiai miegojo, o aš... aš negalėjau, nenorėjau... tiesiog nepajėgiau atitraukti nuo jo savo akių, nužiūrinėjau jį, taip kaip niekada anksčiau, regis mačiau kiaurai jį. Aš jo taip geidžiau, taip troškau būti su juo, troškau to labiau nei gyventi.
Prisiminiau vieną eilėraštį, jis toks gražus, ir taip tinka man, mano situacijai. O gal ten... tai aš?
„Jis valkata, jis paskutinis“, o dabar jis miega mano guolyje, mėgaujasi mano meile ir aistra, tenkinasi mano kūnų ir siela. „Šaukia žmonės, o aš vos gyva“, ...gyva...? hm aš regis tokia niekada ir nebuvau, o gal buvau, na nesvarbu, nepamenu. „Nuo jo žvilgsnio man dega krūtinė“, kaip gera jausti jo rankas ant savo krūtų, gera tikėti, kad šiandien aš ta pirma ir gera viltis, kad šiąnakt jis miegos greta. „Nuo jo žodžių man svaigsta galva“ tarsi narkotikų pavartojus po jo šnabždesių nebesugebu nei paeiti, jaučiuosi tarsi kitoje erdvėje, tarsi toje erdvėje laikas... baimė... skausmas... nusivylimas neegzistuoja, atrodo, kad toje erdvėje tik jis ir aš, tik mudu.
Bet juk žinau, aš žinau visą tiesą, tą sumautą žiaurią tiesą, tiesiog maustau save, manydama, kad taip geriausia. Hm... argi ne kvaila, stovėti lauke per smarkiausią lietų ir tikėtis kad liksi sausa? Argi ne buka žiūrėti į saulę plačiai atmerktom akim ir tikėtis, kad neužsimerksi? Galiausiai argi ne naivu šokti prieš važiuojanti traukinį ir tikėtis, kad jis per klaidą sustos?
Kvaili žmonės ir elgiasi kvailai, o aš būtent tokia. Šalia manęs miega nuostabiausias vyras pasaulyje, kuris neseniai mane turėjo, jis mėgavosi manimi, jis jautė, kad aš jo, aš buvau jo, buvau visa jo. Bet ar jis buvo mano? Nemanau, vos atmerkęs akis, jis pažvelgs į laikrodį, suvoks, kad jam jau laikas, kad ir taip per ilgai už si buvo, tuomet jis apsirengs, susišukuos plaukus, pasiims raktus ir išeis, išeis, kaip visados. O man liks tik jo kvapas įsiskverbęs į pagalvę ir į mane. Tuomet aš vėl lauksiu, vėl tikėsiuos ir vėl pasitiksiu jį pareinant, nuvilkus jo marškinius, kuriuose tvyro vis kitas moteriškų kvepalų kvapas, bučiuosiu, jo kaklą, ant kurio regėsiu begalę kitų lūpdažių dėmių, ir mylėdamasi su juo jausiu, kaip jis mylisi vis geriau, kaip jis tobulėja. Argi tai ne privalumas?
Ir galiausiai prieš užmiegant aš jam tyliai pašnibždėsiu „dėl tavęs aš ne vien mirt pasirengus, bet gyvent ir nemirt amžinai“.
Salomėja Nėris _ Valkata.

Pergalė, 2012 m. kovo 2 d., penktadienis, 18:37:35
Keistas tas gyvenimas, o dar keistesnė kartais būna meilė,kodel taip manau, ogi todėl, kad mes amžinai įsimylime žmonės,kurių mums mylėti negalima arba tiesiog jie nemyli mūsų. O stengdamiesi įtikti žmonėms kurie niekada mūsų nepamils mes parašciausiai prarandame tuos, kurie iš tiesų mus myli tokius kokie esame, jie myli mus už mūsų kvailystes, uz amžinai juokingas ir beprasmiškas isterijas uz kvailą norą patikti kitiems, jie tyliai mus saugo pritaria viskam ka mes sugalvojam ir mums nepavykus, visada bus šalia,kad galėtu nubraukti ašarą nuo skruostų, o tuo pat metu jie jaučia begalinį skausmą širdį, tačiau niekada nepasako to garsiai jie stengiasi suteikti mums stiprybės ir jėgų kovoti toliau, nors kartais būtų daug parasčiau jai tiesiog pasakytu,kad MYLI, taČiau nenorėdami pasirodyti silpni arba tiesiog nenorėdami sugriauti draugystės jie pasirenka amžiną tylą,kad galėtu,bent trumpam būti šalia ir galėtu vadintis draugais, nors širdyje dega begaline meilės ugnimi,o gal jie taip elgiasi todėl kad mato ir mano jog mes niekada ju nepamilsime,nes amžinai siekiame tu kurie is tiesu mums nereikalingi,o taip elgdamiesi prarandame daugybe laiko ir jėgų kol galiausiai suvokiame, jog norėjome ne to, o kai suvokiame padarę klaidą dažniausiai jau būna per vėlu ka nors pakeisti...

Neris, 2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis, 11:33:51
Sutekėsiu į Tave,
tik neskubėki,
būk ramus ir lėtas kaip karalius Nemunas
o aš ta Neris,
kurios gyvenimas
nešti savo vandenis į ten,
kur Nemunas
skrodžia tylą ir formuoja vagą, kryptį, viziją... ir seka pasakas
tyliai ir lengvai, tiesiog rimuodamas
groja savo ilgesingą dainą,
apie tai, kad jau nauji laikai ateina,
skaidrūs, šviesūs ir pilni švelnumo...

2011 m. spalio 8 d., šeštadienis, 21:28:53
kaartais net nezinai kas taves laukia bet visa laika zinai kad svajones tai ko labiausiai tu troksti,nueiti a svajone ten kur tu nebuvau tos svajoniu nikstukas giveva pas kiekviena, pasinerti i ta pasaku pasauli nukeliauti i svajiu sali.uzmerk akis pasinerk i ta nepazistama erdve.su ta svajove kaip su banga pareinancia i kranta rasi save papludini [ten tu ,,,,,,,,

skaiwaaa..., 2011 m. liepos 7 d., ketvirtadienis, 18:13:54
Susipazinimas, meile, kancia ir....

Pirma karta mes susitikome pas mano drauge pas ja ivyko tas pirmas susizavejimas...
As atejau pas drauge ir ji man pasake jog pas ja ateis draugai tvarkyti kompiuterio...
Mano pirma mintis buvo kas per draugai???-nors to garsiai nesakiau laikiau liezuvi uz dantu nors labai knidejo paklausti kas jie?kaip jie atrodo?is kur jie?....praejo valanda,dvi mano drauge pradejo nerimauti ji paskambino vienam is vaikinu ir paklause ar jus ateinat?... jie atsake kad labai atsipraso jog veluoja bei jog ateina...iejes jis....pro duris pagalvojau jog kiek jam metu????....jis buvo tikrai grazus bet is isvaizdos atrode daug vyresnis nei as....jis manes pirmas paklause kiek man metu.... as atsakiau jog man 14 ir jis nuziurejo mane tokiu zvilgsniu kiek??????????na 14 atsakiau bet tu tikrai 14 neatrodai.... 18 tikrai turi ...jis net mano draugiu paklause kiek man metu jos atsake jog tikrai 14 nors jis dar vis negalejo patiketi as tiesiog nusisukau ir pajutau kaip visas demesys jo tiesiog isblysko ir viena is mano draugiu ji kabino... nors man tada tikrai nerupejo jis atrode susimastes bet nieko pagalvojau.... zinojau jog jis jokiu budu budamas 18 nenores tureti paneles kuriai 14 tas vakaras taip ir baigesi....mazdaug po metu....per faceboka jis mane pakviete i vakareli (Kaledini vakareli) pas ji namuose rase labai mandagiai bei graziai...skambejo kaskas panasaus (gal noretum pas mane i vakareli?beja mes turime tema..Vakaro tema Paneles su suknelem Vaikinai su kostiumais labai prasau jaigu gali ateik su suknele)...
Na praejo 1 savaite atejo laikas ruostis pradejau ruostis ir atejo mano sesuo (kuri nori zinoti daugiau negu bet kas)-paklause... Na ruosiesi? Ji buvo atsiremusi i siena bei laike rankas susuktas i kumuleli bei ziurejo lyg pro saules akinius i mane.... kitas klausimas skambejo visai kitaip...tai kelinta tavo vaikinas atvaziuos taves pasimti?....kabinsi?....
Ka???????!!!!!-atsakiau verciau eitum kaskuo uzsiimti negu atsistojus cia avarijas kalbetum...
Taip,Taip,Taip.....pasizejo i mane sakydama ir pratese zodzius lipdama laiptais...
Taigi atvaziavo jis zinoma as dar stovejau prie veidrodzio ir nervavausi kai isgirdau masinos garsa bei tuk tuk i mano duris.... greitai pasiemiau salika bei rankinuka ir atidariusi duris ...islekiau pro jas negalejau nesisypsoti eidama iki masinos..... tiesiog tai buvo man neimanoma nes tikrai labai jaudinausi visa drebejau mano mintys galvoje turejo skambeti lyg (kaip fainai ir vel ji pamatysiu) ta karta jau ji norejau pamatyti nes buvau maciusi tik pries metus ir jis man tikrai patiko norejau per tuos metus ji sutikti bet deja nebuvo sansu nebuvo kaip ji pamatyti nes nezinojau kur gyvena,nieko daug apie ji nezinojau net nebuciau zinojus apie ka su juo kalbeti....taigi ilipusi i masina pamaciusi ji mano sirdis plake 10x greiciau bei stipriau mano veide sypsenos ir juoko pasirode daug.... jis i mane ziurejo zydromis akimis su labai miela sypsena mane tai zude nes bijojau jog jis nustos i mane taip ziureti kai pamatys kokia kita panelea nes jis buvo isgarsejas kaip mergisius.... na mes atvaziavome i vakareli jis paprase jog dar palauktume nes jis vaziuoja pajimti kitu paneliu i kita miesta....as iejusi i jo namus pamaciau viena panelea ir man galvoje iskilo labai didelis klaustukas?... tada mano drauge paprase jog su ja pabuciau kol ji parukys...gerai atsakiau na nuejome i lauka bei jos paklausiau kas ta panelea is kur ji???...ji negrazi...!!!
Ji atsake jog ji buvusi to vaikino panelea kuris mus atveze jo vardas(arnas) ka??????ji atsakiau dar karta pakartojau ji tikrai negrazi!!!!mano drauge man pritare...
iejusi i vidu mes jau mateme ji gryzusi bei ziurinti i ja!!!!!!!!!!!!kas ta ji????(ta panelea kuri labai grazi ir ji pirma kuri atitrauke jo demesi nuo manes).....ta vakara as ja uzmusti norejau nes jis mane taip trauke o ji viska man gadino galbut ji ir grazi bet turbut pas ja smegenu maziau nei pas mane supykusi pasakiau.... jis isejas i lauka vienas parukyti pamate mane bei paklause tau salta????
spekit ka atsakiau......(zinoma jog atsakiau taip kur as dingsiu pagalvojau kai jis mane apkabins tiesiog pasimegausiu jo draugija)-pagalvojau na jis mane apkabino bei jo ex pamate ji su manim supyko tai jis mane paleido nuejo jai kaska pasakyti bei gryzes toliau kabino ta blondine Latve... na ka pagalvojau....tada mano nuotaika dingo ir nenorejau nieko visa vakara jie svaiginosi,soko linksminosi o as sedejau vienam kambari ir vis galvojau kodel tai yra???kodel as negaliu jam patikti???ir asara istrysko iejas vienas i kambari jis mane pamate ar tau viskas gerai?... paklause jis... as zinoma jog atsakiau taip jis mane apkabino ir isejo nes ji kaskas is draugu pakviete...visa likusi vakare sedejau bei nieko nedariau...
Isejau namo kaip visi atsisveikinom su arnu zinoma pas ji ta ''grazuole'' pasiliko pagalvojau kur gi nepasiliks abu p****s nori gi.... na ka taip ir viskas isejo praejus maziau nei dviem savaitem as ji ir vel sustikau draugu rate nes mano drauge pakviete kad as varyciau su ja na pamaciusi ji.....
Viska uzmirsau.... kai ji pamaciau vel norejau jog jis mane apkabintu...
As stovejau sale visu mes buvome parke ten buvo salta nes buvo vakaras...taigi jis vel manes paklause salta???-biski atsakiau.... jis priejo prie manes bei apkabino as visa drebejau ir drebejau turbut ne del to kad salta o is tos laimes ...tada mes vaiksciojome jis mano rankos nepaleido o drauge pazvelge i mane tokiu zvilgsniu kas cia vyksta???...man lygiai toks pat klausimas sukosi galvoje nes zinojau jog jis su ta blodine draugauja bet nesupratau kodel tada jis lenda prie manes ...klaustukas sukosi ir sukosi mano galvoji bet buvo nerealiai gera!!!!!!!!!!!!!!atejo vakaras mes sedejome masinoj jis mane pabuciavo bet ne taip kaip as isivaizdavau mano bei jo bucini....
jis i mane ziurejo ir ziurejau pradejau justi jog jis nori mane pabuciuoti (mes buvome atsikabine)...jis priejo arciau... musu lupos tik pradejo liestis ir jis mane atstume as sunerimau pradejau tikrai panikuoti bei pasake ''as to negaliu daryti jug as draugauju su ~~~~~...... as negaliu atsake...'' as pasimeciau sakau na taip as tave suprantu atsakiau to neturetu buti .....sakydama buti nespejau istarti viso zodzio jis mane pabuciavo ir pasake jog as ji labai traukiu mano lupos atrodo per daug saldzios....ta vakara as buvau labai laiminga gryzusi namo tik apie ji ir galvojau ejo kita diena mes vis pradejom susitikineti kas keisciausia buvo jis man kiekviena karta susitikus sakydavo'' neisimilek manes''as sakydavau ''aisku kad neisimilesiu'' nors galvojau visiskai priesingai o gal jau buvau ji isimilejusi saves paklausiau kita diena jis vaziavo pas ja...iki jis man... ok atia sakau...ir pradejau eiti su draugais i kita puse jis susuko mano varda bei pasake ateik... jis mane prisitraukes prie masinos lango labai aistringai pabuciavo!!!....na eidama turejau tokiu minciu jog jis galetu mane pabuciuoti kol neisvaziavo pas ja!!!!galbut buvau slyksti tuom kad as naudojausi ta akimirka kai buvau su juo ir apie ta varkse panelea net nepagalvodavau... dabar istikruju tas akimirkas prisiminus nesijauciu labia gerai nes visdelto del savo noru skaudinau kaska kas apie tai net nenutuoke ...taigi jis isvaziavo o as visa nakti masciau kodel taip darau?gi tai negerai...kodel jis tai daro?kas bus toliau?kuri bus ismesta is meiles rato...o gal mesa bi ir jims ieskoti trecia....jauciausi durnai bet tuo paciu ir nejaukiai bijojau kas bus toliau...kaip viskas pasisuks....kita ryta jis man parase sms (labutis ka darai?gal susitikim?:*)na ka as iskart jam paskambinau sutareme susitikti po 10 minuciu bet as vietoje stovejau ir laukiau jau po 5 minuciu lauke lijo taigi i masina ilipau tikrai slapia....na ka jis pasiziurejo i mane pradziai nusisypsojo tada pabuciavo ir pasake (as su ja issiskyriau) mintyse as tikejau kad jis su ja issiskirs nes jis buvo sakes jog jam ju santykiai nepatinka per daug nuobodus bei kaskas jiems nesutinka.... na ka as nusisypsojau ir zinoma as apsidziaugiau visdelto kiekviena panelea mano vietoje butu to norejusi...?????kas noretu kad vienas vaikinas bendrautu su dviem ?a...na ka mes jau kaip ir draugavome taigi ta diena nuvaziavome i kina paziurejome filma bei pasivaiksciojome veliau jis manes paklause gal nori ateiti pas manea???as sutikau bet visdelto sutrikau nes gi ten ir jo mama bus to labiausiai bijojau nes man 15 o jam 18 gal jo mamai tai nepatiks????na ka nuvaziavome pas ji pastebejau jog jo mama mane pamaciusi nusisypsojo maloniai bendravo buvo tikrai maloni tada apie 8h vel ejau namo kita diena mano vaikinas sake jog jo mamai tikrai patikau kas man labiausiai is jos mamos zodziu patiko tai kai ji pasiule man kavos beipasake bet viena marti gali isgerti su manim kavos ne taip kaip paskutine kuri kiekviena diena sedejo savo kambari ir gere tik arbata bei pridure jau verciau ji gertu vandeni vistiek jokio skonio(bei nusijuoke)as graziai bei maloniai pazvergiau bei taipat nusijuokiau...na ka mes taip prabuvome kartu gal savaite ar dvi viena is tu savaiciu as miegojau pas ji mes buciavomes nezinau kaip bet jis mane nurenge nors as nepasidaviau as to nenorejau kaskas lyg buvo kusdejas jog dar nelaikas na ka atejo valentine diena xD as atejau pas ji su dovana (visdelto tai buvo valentine diena=) as jam padovanojau meskuti bei saldaini ;)))) atejo vakaras mes “ziurejome filma” na parasiau kabutese todel jog tai tikrai buvo tipo mes buciavomes pradejau jausti kaip jis ateina pas mane vis arciau ir arciau,greiciau bei greiciau,aistringiau ir aistringiau bet staiga jis sustojo ir manes paklause(tu to nori?) is pradziu as tilejau isvis nieko nesakiau tiesiog buvo nepatogu jis tai suprato lyg ne!!! Na jis toliau su manim svelniai elgesi bei dziaugesi lyg turedamas kaska labia naujo bei grazaus as sustabdziau ji ir priverciau kad jis pakartotu ta sakini... labia svelniai... seip ne taip as pasistengiau istarti taip!!! nors tai buvo sunkiau negu galejau isivaizduoti....jis mane pradejo liesti visa drebejau nes labai bijojau jog mane vel nuoga pamatys ar kaska ne taip kaip pira karta padarysiu....man skaudejo... jis ziurejo i mane ir klause skauda?darau ka blogai?as nieko nesakiau tiesiog spaudziau sale saves vis stipriau ir stipriau man tikrai skaudejo bet jo ranku prisiletimas mane silde lyg karciausiais lauzas pagaliau viskas baigesi nuo to laiko mes buvome labai atviri vienas kitam prasiau jo jog manes niekada neskaudinti jog man viska pasakytu nes zinojau jog melavimo neistversiu....jis man tai prizadejo jis prase manes to paties as zinojau jog niekada jam nemeluosiu jutausi per daug isimilejusi....praejau daugiau negu 3 menesiai as jauciausi labai laiminga tik bijojau jog jam neatsibosciau mes praleisdavome kiekviena diena kartu nors jis sake jog jam kiekviena minute su manim brangi.... jis buvo rimtas pas mane niekada neusaukdavo ar nesakydavo nieko to kas mane galetu iskaudinti apie rankos pakelima net nekalbu kaip jis sako tokius uzmusti (mergina yra visu graziausias tverinys zemeje ir niekam nedera ju musti mergina gi neapsigins stipriasniam vaikinui ji tiek jegu gi neturi tai tikrai baisu)zodi baisu jis visada labai pabrezdavo....na ka mes kalbejome rupinomes vienu kita zinoma buvo kart air intriga su sms zinute jis parase tai blondinei sms (labas kaip tu?ka darai?zinai as pagalvojau kaip as galejau palikti tokia grazia panelea?gal kada susitiktume?)na mano geriause drauge apie tai suzinojo ir man pasake na mane tai zude visa kelia iki jo eidama nervavausi nebuvo labai gera nezinojau kaip jo paklausti apie tai?ar jis atsakys tiesa?todel nusprendziau eiti su drauge mes iejome i jo namus jis piese as jo paklausiau ar rase tai blondinei?graziai jo paklausiau nerekiau,nesinervavau...jis atsake taip rasiau zinoma ir jam pasake viska kaip ir buvo visdelto jis man buvo pazadejas jog man sakys tiesa...jjis mane nuramino sake jog jis rase nes norejo suzinoti kaip ji....jis girdejo kad ji jautesi blogai kai jie issiskyre nors ji to taipat norejo....na ka as jam nesakiau kad neberasyk jai ar dar kaska tiesiog pasakiau jai rasysi bent man pranesk kad jokiu intrigu nevyktu aplink mus... jis atsake gerai as prizadu;***
na mes vel vienas i kita ziurejome su pasitikejimu mus kartu buvo gera turejome daug linksmo laiko kartu...praejus menesiui ivyko tai ko nesitikejau bet visu blogiausia nebuvo...nes...
na ka as atsikelau sestadienio ryta ir jauciausi gerai bet mano nuotaika labai linko i bloga puse lyg kaska jauciau...pradejau klausytis letos muzikos net apsiverkiau be priezasties....nesupratau kas vyksta....praejus valandai nuejau pas drauge nusprendziau jog nunesiu savo eilerasti kuri sukuriau musu pirmo bucinio vardu...tai turejo pamatyti mano drauge bei mano vaikinas...
as nuejau pas ja jai paskaiciau ta eilerasti jai jis patiko sake jog grazu!!!jis man parase zinute jog iskilo problemu ar galiu ateiti be buckio be nieko todel nusprendziau jog tai tikrai negerai nes jis visada ka beparasydavo buvavo su bucinuku todel tikrai isigandau...as pas ji tiesiog nubegau...kai jis atidare duris jauciau kaska labai blogo jis mane pabuciavo ir paprase jog nueitume pas ji i kambari...na mes nuejome pas ji i kambari ir jis sako ce del musu draugystes....liudnu veidu...as iskart pradejau panikuoti pradejo Kristi asaros pradejo darytis silpna visas musu laikas kartu tiesiog prabego pro mano akis pro sirdi nenorejau gyventi be jo buvo labai sunku pagalvoti jog busiu be jo...as jo paklausiau ka padariau blogai?????????nieko jis man atsake kaip nieko jai tai del musu draugystes????paklausiau....supranti tau 15 man 18 mes netinkame vienas kitam tu per jauna man,mesi kluba negalime kartu mes negalime gyventi kartu...tu nepagalvok jog tai del kokios nors paneles tai ne del to....jis verke tai sakydamas jis sake jog gali mane vadinti kaip nori man tai nesvarbu...mes apsikabinome vienas kit air as pasakiau jog tikrai jo net neisdrysciau jo tai pavadinti....MAN SKAUDEJO,MAN LABAI SKAUDEJO...tuo metu nieko nejutau viska perste lyg buciau primusta...kai durys jo namu uzsitrenke pajutau jog viska,viska ka iki siol turejau praradau ejau gatve galva sukosi maniau kad greit nukrisiu kur saligatvi ir daugiau niekas manes nebepamatys nuejau atgal pas drauge bijojau buti viena bijojau iskresti ka nors baisaus...ka nors kas galetu numalsinti ta skausma kuris buvo lyg...kas butu tavo sildi isproves is krutines ir pjaustes,pjaustes o as buvau ta kuri negalejo tu likuciu surinkti ir sudeti viska i viena man perse viska net dabar tai prisiminus ta jausma prisimenu ir tikrai tai nemalonus jausmas...puse dienos daug verkiau vaiksciojau su drauge ir jos vaikinu stengiausi tai uzmirsti bet nesistengiau apie tai negalvoti mano drauge kalbejo su manim o as tylejau sededama jauciau lyg ji butu kalbejusi su manim bet jos balsas buvo lyg is tunelio is garsas atsimusantis nuo sienu girdejau tik kas antra jos zodi....mano mintys pradejo sunktis i labai bloga krypti pradejau Kristi lyg i manija norejau pasimeikti to tikrai nebijojau tai man atrode taip lengva bei greita lyg narkomanei...mano drauge pasake jog siandien miegosiu pas ja jog as per silpna buti viena jog galiu prisigalvoti to ko man dabar maziausiai reikia....Prie parduotuves ismeciau telefona nes zinojau jog tik per ten mes galim susisiekti daug draugu as neturejau todel niekas man nerasydavo isskyrus jis todel as nusprendziau ismesti telefona ta minute jauciausi gerai jauciausi lyg nuo jo pabegus 2 sekundem bet tik 2....veliau nuejau i parka is savo galines kisenes istraukiau laiskuti ta eilerasti kuri buvau parasiusi as ji perskaiciau visa norejau bet viena eilute prisiminti bet neisejo laiskeli supleciau jutau lyg buciau pleciusi musu prisiminimus asaros tuo metu laisko likucius vijosi....mes nuejome pas mano drauge jegu tikrai nebuvo todel nusprendziau atsigulti pbet tik uzmigus as sapnavau ji ir jo buvusia panele as prabudau nes mano drauge pradejo sakyti jog rekiau (as pradejau verkti lyg 5 metuku mergyte prisiminus ta sapna man buvo baisu)praejo diena praejo dvi ...as jauciausi ne per puikiausiai bet jam rasiau jis man atrasydavo nemaloniai nesakau kad zodziai zinuteje buvo nemalonus bet matesi jog nori jog as jam nerasyciau....as galvojau kaip tau taip px kaip???as pusvalandi pikau labai pikau rasiau nesamones pusvalnadi labai atsiprasinejau tiesiog buvau lyg vaikas kuris nezinojo ka daryti kad ji susigrazinti....veliau prasiau kad susitiktume kad jam diskus paduociau kuriu nepadaviau zinoma (tai buvo prietekstas susitikti)jis laika tempe tempe ir tempe bet as jam paskambinau ir pasakiau (tu manes bijau?ar kas tau?) jis nusprende susitikti kai jis atvaziavo as buvau tokia lyg mes net nebutume niekada draugave tiesiog apkabinau kaip visi draugai daro padaviau diska jis bei paklausiau ar gali mane parvesrti iki namu....jis sutiko beja pasake jog labai graziai atrodau as buvau visa rozine su sijonu bei bliuskute atrode lyg bytu suknele kartu sudeta jam ji patiko beja jis pridure jog as taip neatrodydavau kai draugavau su juo...as nusisypsojau ir pasakiau jog norejau siandiena idekti...jis mane veze namo....ir staiga pasake nepadaryk klaidos daugiau tokios...kokios? Paklausiau...na tu vaikinus renkiesi vyresnius uz save...Taip priduriau bet ka as galiu padaryti kad man tik tokie patinka...jis sako na bet as nenoriu kad vel tu nudegtum....beja prisiminiau kaip jis man rase jog jis nenori buti su manim del kitos paneles visiskai ne del tos blodines bet pacios pirmos jis sake jog nori sukurti su ja seima...bei pagalvojau kad jis tais sms mane norejo tik kuo daugiau iskaudinti kad nerasyciau!!! Tada jis mane atveze ir apsiverke pasake jog jis nenori manes prarasti jog tai neturejo atsitikti jog jam sios savaites labai sunkios as ji supratau nes tikrai bedu jis turejo labai daug jo mociute ligoninej,nera darbo,grasina nuzudyti vienas zmogus kuris tikrai nesugera reputacija....as ji supratau jis sake jog nezino ko nori ka jis zinojo kad myli mane ir nieko kito nemyles taip kaip myli mane as nusisypsojau pabuciavau ji ir priduriau jog jam reikia sprensti kas geriau o kas nea...jis pridure kad tik taipsaldziai buciuotis galiu as ir toliau verke mes pabuvome kartu dar kelias minutes veliau jis paprase kad as palaukciau pora savaiciu jog jis turi viska apsvarstyti...as linktelejau galva ir isejau kita diena gryzau is mokyklos nuejau vel pas drauge buvau linksma kaskas kuzdejo jog jis sugrys tuo labai labai dziaugiausi atrode lyg pasaulis ir vel pradejo suktis greiciau,dangus paryskejo ir vel gryzo ta pati linksma ir “juokutis” panelea...uz 5 minuciu isgirdau kaip barskinasi kaskas i duris mano drauge jas atidare pamaciau ji buvau nerealiai laiminga buvo labai faina jis man pasake garsiai (MAN NIEKAS NERUPI TIK TU)as tiesiog pameciau galva jis visdelto nuostabus toks koki ji isivaizdavau visados...jis manes atsiprase kad mane tikrai skaudziai iskaudino n air mes dabar vel leidziame laika kartu bei mylime vienas kita dar karsciau!!!!....(PYKCIAI KARTAIS PAMOKO BEI SUSTIPRINA VIENAS KITO JAUSMUS...)

Mažoji:*, 2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis, 14:30:12
Nemegstu pasakoti apie save, bet manau tai padės nusiraminti. Istorija nėra trumpa, iškarto dėkoju, kad skaitėt.
Viskas prasidėjo pernai metų pavasarį, kažkur balandžio mėnesį. Susipažinau su juo per pusbrolį. Kadangi man pusbrolis daug buvo papasakojąs apie jį. buvau nekokios nuomonės apie jį, bet laikui bėgant ji pasikeitė. Supratau, kad jis nuoširdus, mielas ir draugiškas vaikinas. Taigi jis vardu Andrius. Mūsų draugystės pradžioje jau įsiplieskė jausmai jam, bet buvau per drovi, kad pasakyčiau tai. Kentėjau tyliai kol mano gyvenime pasirodė kitas fainas žmogutis. Vėliau jis susirado panelę, bet aš vis tiek tylėjau ir viską laikiau savyje. Bandžiau gyventi be jo. Tad Andrių pradėjau laikyti kaip draugą ir to pakako. Jam taip pat. Mes kartas nuo karto susikambindavome ar parašydavom vienas kitam(..)
Rudenį mano teta šventė savo jubiliejų ir pakvietė mano šeimą. Tai kas jame įvyko pakeitė mano ir jo gyvenimą amžiams. Tuo metu kai buvome su draugais jis mane pabučiavo. Iš pradžių maniau, kad tai paprastas bučinys ir jis man nieko nereiškia, bet klydau.. Grįžusi namo, į savo kasdieninį gyvenimą aš supratau, kad daugiau tylėti negaliu. Praėjus mėnesiui nuo mūsų pirmo susitikimo ir mūsų pirmo bučinio prisipažinau jam, kad daugiau tylėti negaliu. Man reikia jo. Iš jo elgesio ir taip kaip jis man pasiūlė draugauti jis irgi ilgą laiką tylėjo ir norėjo būti kartu, bet nepasiryžo. Tie žodžiai, kuriuos aš išgirdau pokalbio metu kai jis man pasiūlė draugauti sustiprino mano jausmus jam. Diena po dienos, savaitė po savaitės ir galiausiai mėnesis po mėnesio..-taip mes kartu išbuvome 6 mėnesius. Visi tie susitikimai ir bučiniai buvimą kartu pavertė laime. Galiausiai pasidavėm laiko srovei ir nebeskaičiavom nei dienų, nei valandų. Jis buvo mano, o aš jo. Aš tai žinojau. Nors retkarčiais susipykdavom, bet visada rasdavom išeitį. Sakoma nėra namų be dūmų, taip pat ir čia. Visi mus palaikė. Net ir tėvai mano, kurie draugystės pradžioje nepritarė tam, susitaikė su tuo ir tik ramindavo. Likus savaitei iki tos lemtingos dienos Gegužės 24. Turėjo sueiti 7 mėnesiai kaip kartu;((( mes stipriai susipykom. Nuo tada nebegaliu šypsotis, vakarais verkiu. Slepiuosi nuo visų. Nesuprantu ar mes kartu ar jau viskas baigta. Kas kart kai kas nors parašo vis viliuosi, kad sms bus nuo jo. Bet....
P.S Andriau jei skaitai šį laiškelį, prašau parašyk, dar yra daug klausimų į kuriuos neatsakei.

Baby G, 2011 m. balandžio 26 d., antradienis, 21:15:59
Pradžia visuomet būna kupina naujų patyrimų, jaudulio, romantikos, drovumo... Manau, kad supratot kuria linkme suku. Papasakosiu jums apie draugystės pradžią. Apie vaikino ir merginos meile. Gal net derėtų sakyti apie merginos meilę. Na taip, vaikimas ją gal ir mylėjo pradžioje draugystės. Nors ką gali žinoti. Jis sukėlė tiek skausmo, tiek ašarų, kad net nepanašu, jog jis žino kas yra meilė.
O atrodo viskas prasidėjo visai paprastai... Merginai krito į akį dailus vaikinas. Jis ją tiesiog užkerėjo. Ji pradėjo jį "kabinti"... Taip ir prasideda visos meilės istorijos...
Manoji istorija rašė tais pačiais rašmenimis. Viskas buvo taip tobula. Taip miela. Kiekvieną dieną buvau laiminga bent jau per atstumą matydama jį... Begalo mylėjau jį. Nors, atvirai pasakius, tebemyliu jį.
Išsiskyrėme prieš savaitę. Tiksliau jis mane paliko. Pasake, kad manes nebemyli. Dar iki dabar šie žodžiai skamba mano galvoje... Kiekviena naktis neapseina be ašarų. Ir dar ilgai neapseis. Dievinu jį. Nors ir jis buvo siabingas vaikimas man, stengiuosi prisiminti tik gerus dalykus... Smagias akimirkas, kurias kartočiau ir kartočiau... Beproto ilgiuosi jo. Ir žinot kas yra skaudžiausia? Kad jam visa tai nerūpi. Jam aš nereikalinga. Jis net pasakė, kad jam manes negaila. Net neįsivaizduojate, kaip skaudu, kai žmogus be kurio saves neįsivaizduoji sudaužo tau širdį paberdamas pačius skaudžiausius žodžius, kai galų gale lieki isiškai sutrypta jis nenustoja kankint. Drebia tai į veidą, kad jam taves nei kiek negaila ir dar pradeda šnekėti apie kitas ir kitus. Nelinkėčiau nei pačiam didžiausiam priešui šios kančios. Tačiau bumerangas grįžta... Jis grįžta ir atlygina su kaupu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jam to neteks patirti...
Jau septinta diena kaip šluostausi ašaras, o jos vis nenurimsta. Septinta naktį skaičiuoju besimelsdama dievui, prašydama jo sugražinti man ji. Sugražinti jo saldų kvapą, meilę, šiltą ir saugų glėbį. Bet ką atiduočiau už jo meilę man. Kad ir kaip jis atstumenčiai elgėsi su manimi ilgiuosi jo... Noriu jį susigražinti. Ir vėl noriu jam priklausyti. Mirčiau jai jį pamatyčiau su kita. Nusižudyčiau...

A.K., 2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienis, 22:13:33
Susipažinom mes vieno draugo dėka... Tiesa,jam nutiko didelė nelaimė, dėl kurios,mes,jo draugai organizavome didelį renginį,kad padėtume surinkti pinigus laukiančiai operacijai.
Renginio diena išaušo visai nešalta,nors buvo ruduo. Y koncertą nusprendėme eiti tryse : aš ir dvi mano geros draugės. Nuėjom,pasiėmem alaus,atsisėdom prie stalelio ir klausėm muzikos,bendravom ir t.t. Kai koncertas įpusėjo nusprendėm nueiti prie scenos, "na ko gi mes čia sėdim vienos,einam prie draugų" pagalvojom. Ir nuėjom. Kas stovėjo,kas ant žolės sukritę sėdėjo. Stovėdama pajaučiau,kad kažkas man koją lyg pakuteno,galvojau,kad pasivaideno,bet ir vėl tą patį pajutau. Atsisukus pamačiau kelis vyrukus sėdinčius ant žolės ir alutį begurkšnojančius. Persmeigiau piktu žvilgsniu ir prisėdau ant suolelio. Mano draugės tuo metu išbėgo į tualetą. Na sėdžiu sau viena ir matau,kad vienas iš tų vaikinu jau prie manęs keliauja. "Nu taip,idiotas koks girtas prisikabins,reiks maut iš čia" pagalvojau. Prisedo jis šalia manęs ir tyli. "Dar ir mėmė pasirodo" mintis atėjo. Na ir tada jis mane užkalbino:
-Labas.
-Labas labas.
-Gal panelės nori mašina be stogo pavažinėt?
-Ot stebuklas,pas mane kieme tokia stovi.
-Aaa,matau nenustebinsi čia jūsų.
-Eik tu,bėda tau.
-Gal alučiu pavaišint galima?
-Nu jei nori prašau.
O ką aš,prašau,statyk kiek patinka,taip ir reikia su bernais elgtis. Na ir susibendravom mes. Ta vakarą pabuvom dar kartu,pabendravom. Išsiaiskinom,kad mūsų šeimos artimai bendravo,šventes kartu švesdavom,kai aš dar visai mažučiukė buvau. Na,išsiprašė jis mano numerio ir kažkur išvažiavo. Gryžusi namo dar sulaukiau poros sms nuo jo ir nuėjau miegoti. Na taip ir prasidėjo... Kitą dieną vėl susitikom. Ponas Ledas (taip aš vadinau jį nes kažkodėl jis save laikė mūsų miesto "elitu") šiek tiek išgėręs sumąstė mane su dviračiu pavežėt. Nežinau kaip,bet išdrįsau užlipti,pradėjom važiuot ir žinoma labai gražiai abu nukritom. Vėliau vis dažniau susitikdavom,susipažinau su jo draugais,visada kartu eidavom linksmintis,na kaip ir tapom pora. Įsimylėjau. Žiauriai. Pati nesupratau kas man yra,buvau laiminga.
Vėliau pastebėjau,kad jis kažkoks užsidaręs tapo,bendravom nebe taip,kaip anksčiau. Kai susitikom tiesiai šviesiai paklausiau:
-Sakyk kas tau darosi?
-Tiesa sakyt?
-Tai ne,meluok.
Na tada jis man viska ir išdėjo.. papasakojo apie savo buvusią merginą,su kuria išsiskyrė prieš kelis mėnesius,bet jie vis bendravo ir adejėo rudenį vėl būti kartu,o čia dabar atsiradau aš ir jis nežino kaip elgtis. Žinoma,aš išvadinau jį idiotu,nesupratau kam reikejo būti su manim,jeigu buvo kita. Tada ir nutrūko mūsų bendravimas. Kelioms dienoms. Gavau sms,kad tikrai su ja nesitaikys,kad aš šimtą kartų geresnė ir t.t. Patikėjau,atleidau. Vėl gerai buvo. Kol negavau sms "Aš susitaikiau su ja. Prašau nepyk". Vėl ašaros akyse,vėl pasijaučiau visiška kvaile. Atrašiau "Sėkmės,tik daugiau neparbėk pas mane,kai susipyksi." Po kiek laiko ėjau švęsti draugės gimtadienio,pažėjau į telefoną žiūriu,kad du sms gavau. Net nustebau. Vienas buvo nuo jo,kitas nuo jos. Jis: "Tikriausiai beproto ant manęs pyksti,nenori manęs nei matyt,nei girdėt. Bet atsiprašau. Aš su ja visiems laikams užrišau.Supratau,kad tu esi ta,su kuria noriu būt,bet manau,kad tu jau turi žmogų,kuris mane pakeičia,arba šiaip nesugėbesi atleist." Ji: "Labas,čia Rūta. Norėjau pasakyt,kad pasiimk tu jį sau,jeigu tau jo reikia,man ne. Būkit laimingi,daugiau nesikišiu." Perskaičius šiuos sms man buvo šokas. Nesupratau,kaip žmonės taip gali. Vienas tiek įžūlumo taip įskaudint ir prašyt,kad atleisčiau,o kita žmogų kaip daiktą "atidavinėt". Bet... netyčia kavineje susitikom.. Pasišnekėjom ir po kiek laiko vėl pradėjom gražiai bendrauti. Kažkodėl nuleidau savo principus ir atleidau,nors niekada taip nesielgdavau. Tik artėjant jo išskridimo dienai (jis išvažiavo į Airiją) vėl jutau,kad kažkas ne taip.. Nesimatėm dvi savaites,klausiau kas yra,pasakė,kad nereikia mums bendrauti ir dingo.. Vėl jaučiausi baisiai. Kai buvo rengiamos jo išleistuvės,pakviet mane. Per tą renginį nespėjau net pabendrauti. Jis grojo,o aš akių nuo jo nuleist negalėjau. Iš principo,nenuėjau prie jo,tikėjausi,kad jis ateis. O pasirodo jis to pačio tikėjosi iš manęs. Galiausiai nusprendžiau ičeit. Ejau ir negalejau patiket,kad daugiau nebepamatysiu jo. Jo isvykimo diena nusiunciau sms "Sekmes ;* ". Tik tada,kai jis jau buvo Airijoje gavau nuo jo žinutę. Susirašinėjom ilgai. Pagaliau viską pasakė man. Kad jis bijojo su manim atsisveikint,todėl likus nedaug laiko iki išskridimo nustojo bendrauti,galvojo bus lengviau atsisveikint,bet kai pamatė mane negalėjo net prieiti..Dabar jau 4mėnesiai kaip jo nematau,bendraujam kiekvieną dieną. Ir visgi, beproto laukiu jo sugrįžtant,nes žinau,kad dabar bus viskas kitaip.. Dabar žinau,kad jis mane myli...

Elzbieta., 2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis, 17:11:35
Nežinau, kas gali žmogui nutikti geriau nei meilė.
Tai ko gero pirmas žmogus kurį taip smarkiai pamilau, vien galvojant apie jį mano širdis ima plakti dideliu tempu, kai jis ištaria mano vardą, per kūną nueina didelis virpuliukas.
Mes klasiokai.
Į naujai suformuotą klasę jis atėjo šį rugsėjį kur ir susipažinome, vien jau stovint šventėje ir jam atėjus jis man iškart krito į akį... Bėgo mėnesiai, pasisveikinimas po pasisveikinimo ir imu pastebėti,kaip aš jį įsimyliu...
Aš to nerodau, bet matau,kad ir aš jam patinku, nes jis ką nors pasakoja visiems, tai žiūri tik į mane ir laukia mano reakcijos apie jo pasakojimą... Mes daug kartu juokiamės.
Imu pastebėti jog ryšys tarp mūsų ima stiprėti ir matau,kad mes patinkame vienas kitam...Vakar gavau jo telefono numerį ir ėmiau su juo susirašinėti, bet kaip pasakyti ar paklausti,ar jam aš patinku?
Nenoriu laukti, nes nenoriu jo prarasti.

Saulė, 2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis, 00:29:46
Oro uostas. Nerimastingas žvilgsnis. Žvilgsnis ieškantis taip gerai pažįstamo ir pasiilgto veido. To veido, į kurį žiūrėta tiek naktų... aplink tiek daug džiugaus juoko ir švelnių apkabinimų... na, kur gi Tu? Paskutinės minutės laukimo- tokios sunkios, nekantrios. Tas noras pagaliau vėl pajusti Tave šalia savęs toks begalinis. Ir vėl žvilgsnis į laikrodį... tas keletas valandų prieš kurias skambinai ir pasakei tą taip lauktą frazę: „Grįžtu pas tave, mažute“ slinko dar ilgiau, nei tie trys mėnesiai praleisti be Tavęs. Bet štai salėje naujas antplūdis žmonių ir aš pamatau Tave. Net neįsivaizduoji kaip iš laimės suspurdėjo mano širdelė. Juk vėl galiu Tave apkabinti, bučiuoti ir kartoti kaip Tave myliu. Neįmanoma palyginti mano būsenos mūsų atsisveikinimo vakarą ir dabar, kai Tu sugrįžai. Žinau, trys mėnesiai nėra ilgas laiko tarpas, bet kai kažką tikrai myli, o tenka išsiskirti, tai tampa ilgomis laukimo ir vienatvės jausmo valandomis. Man taip gera, jog vėl galime jausti vienas kito širdies plakimą, galim kartu gulėti paskendę savo aistroje... Vėl galiu priglusti prie Tavo tvirtos krūtinės ir jaustis saugia. Tas jausmas toks lyg trapią ir blaškomą vėjo gėlelę kažkas uždengtų savais delnais. Tavo delnai, Tavo rankų prisilietimai tokie raminantys. Man patinka jausti tą saugumą ir Tavo meilę, Tavo kvėpavimą, kiekvieną Tavo kūno virpesį... ėjau iš proto ilgėdamasi ir kiekvieną vakarą užmigdama su mintimi apie Tave, ir kiekvieną rytą prabusdama su ta pačia mintimi. Tau išskridus verkė ne tik mano širdis ir akys, verkė ir dangus, aplink viskas apsiniaukė ir tapo niūru. Laukimas ir baimė tapo mano kiekvienos dienos palydovais.
Laikrodis... Ir vėl žvilgsnis į jį...mintis: kaip greitai praėjo tos dvi savaitės nuo Tavo grįžimo ir dabar vėl teks gyventi laukime. Ak, kaip būtų gera, jei dabar laikas sustotų...liktume tik aš ir Tu šioje trapioje akimirkoje...žinau kas dabar manęs laukia: ir vėl ilgos vienatvės valandos, minutės ir sekundės. Kiekvienoje jų aš matysiu Tavo veidą, akis, jausiu Tavo apkabinimus, rankų švelnumą...kiekvienoje minutėje prabėgs tūkstančiai prisiminimų ir išgyvenimų. Tavo atsisveikinimo bučinys dar ilgai man kvepės aistra ir meile. Ech, kaip aš ilgėsiuosi Tavęs...bet žinau, kad mano meilė lauks kiek reikės, lauks pasakos pabaigos, kai princesė ištaria „taip“ ir princas ją pabučiuoja, o jų gyvenimas tęsiasi ilgai ir laimingai...

Ina, 2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis, 01:46:00
Net nežinau nuo pradėti pasakoti.
Draugavau su vyresniu vaikinu, man tada buvo gal 15m. jam apie 20m. Aš mokiausi mokykloje(miestelyje) jis jau studijavo Universitete.Susitikdavome kartą į savaitę. Mano meilė jam atrodo buvo begalinė, bet turbūt ir vaikiška. Aš mylėjau jis ne. Išdavė.Įskaudino. Verkdavau apsikabinusi jo nuotrauką ir nieko nereikėjo. Kol galiausiai supratau, kad taip gyventi negaliu. Į viską pradėjau žiūrėti kitaip. Po metų sutikau jį (Deividą). Nauja meilė,jo pažadai kad niekada neįskaudins, padarys laimingą ir pan. O ko moterims daugiau gali reikėti.Dabar man jau 21m. Deividui greit 23m. Meilė tikra,abipuse,didelė ir nuoširdi. Tačiau ir didžiausiai meilei ateina "galas". Draugams ir artimiesiems atrodėm ideali pora,bet ištikrųjų tokia nelabai buvom. Aišku stengėmės būti pavyzdys draugams ir pažįstamiems. Viskas atrodė lyg pasakoje, nuo "Bjauriujo Anšiuko" man jis virto idealiu. Draugės pavydėjo jo ir pati negalėjau patikėti,kad galiausiai esu laiminga. Norėjosi visą likusį gyventi jo glėbyje,pabusti kiekvieną rytą kartu su juo. Bet tai nelemta išsipildyti. Jis viską sugriovė. Beveik po 5 metu draugystės, nebegaliu būti su žmogumi, kuris pasirodo apie ateitį negalvoja, kuriam svarbiau draugai, o iš visų svarbiausia alkoholis. Negalėdavai pakęsti, kai girtas sėsdavo už vairo ir nieko padaryti negalėdavau,būdavau bejėgė. Skaudžiausia, kai priekaištų sulaukdavau aš dėl nieko.Atidaviau jam visą savo laiką, savo meilę ir viską ką tik galėjau, o galiausiai atsako gavau skaudžiai ir už ką? Už tai, kad mylėjau? Kad norėjau būti mylima, kaip ir dauguma? Tas mano naivumas, mane žudo. Viską pradėjo suprasti, tik tada kai nori viską baigti.Naudodavosi mano gerumu, nes žinojo,kad visada atleisiu. Tačiau atėjo ta diena, kai jis mane "pragėrė", mano meilę, taip kaip pragėrė savo teises. Sugriovė visas svajones ir norus.Ar galima tokiam žmogui suteikti dar vilčių?

Dovilė, 2010 m. lapkričio 6 d., šeštadienis, 00:11:28
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jauna, 2010 m. balandžio 1 d., ketvirtadienis, 18:03:27
Susipažinau su daug vyresniu vaikinu kuris iš pirmo žvilgsnio man nepatiko, nei aš jam. Kai susitikome antrą kartą viskas buvo kitaip jis pradėjo rodyti dėmesį, tai atrodė labai miela ir draugiška. Po kiek laiko mes ėmėme bendrauti artimiau ir jis pasiūlė būti pora, aš sutikau. Tai buvo labai graži draugystė. Bet supratau, kad pradedu eit iš proto dėl jo. Stengiausi atitolti nuo jo bet nelabai pavyko. Jis po 2mėn. mūsų draugystės išvažiavo dirbti į kitą šalį taip ir baigėsi mūsų bendravimas. Man skaudėjo, bet kartu buvo ir ramu, kad neteks plėšyti širdies iš meilės jam.

Eglė, 2010 m. sausio 29 d., penktadienis, 17:31:50
EDELVEISAS
(Kiekvienam iš mūsų pagal gimimo datą yra priskiriama gėlė, kadangi mano Edelveisas, parašiau istoriją, kuriai labai tiko sulyginimas su šia gėle:))
Vieną gražią dieną, aukštai kalnuose pražydo nuostabi gėlė- Edelveisas. Ji žavėjosi visu pasauliu, negalėjo atsidžiaugti kiekviena akimirka šioje žemėje. Jos širdis buvo kupina noro gyventi. Tada ji nežinojo, kas yra meilė. Visą pasaulį jai atstojo mėlynas dangus ir jūra. Drauges ji stebino savo žvalumu, energija ir grožiu. Visi buvo jos draugai.
Nors ir buvo ji viena, iš aukšto kalno galėjo stebėti kas dedasi ten- žemai. Ir kartą ji pamatė drugelį, kuris savo liaunais sparneliais skrido prieš vėją į kalną. Vėjas jį bloškė atgal, negailestingai ir atšiauriai. Lietus kiaurai permerkė jo sparnelius. Po ilgos kelionės ir vargų, drugelis pasiekė norimą gėlę. Gyventi jam buvo likusios tik kelios akimirkos. Jis negalėjo atsigrožėti ir atsidžiaugti gėlele. Iki pat paskutinės gyvenimo sekundės, jie buvo drauge. Ir kai jį pasiekė mirties bučinys, jis neliūdėjo. Tvirčiau prigludo prie savo mylimosios ir užmigo...Visą savo laiką jis paaukojo gėlei. Tą dieną Edelveisas suprato, kas yra meilė.
Išaušo rytas, dar gražesnis nei paprastai. Saulė linksmai švietė, jūra kerėjo nuostabiu grožiu, o danguje nebuvo nei vieno debesėlio. „Ko liūdi?“ paklausė Edelveiso draugės. „Kas tau nutiko?“ Gėlė ir pati gerai nežinojo kas jai nutiko. Kažko trūko, jautė tuštumą. „Kokia prasmė žydėti, jei neturi kam žydytė? „ Kilo mintis Edelveisui-nuostabiausiai gėlei kalnuose. Ir tada ji pamatė drugelį... Ji tarsi pametė galvą, jautėsi nepaprastai gerai. Kiekvieną rytą ji prabusdavo dar nepatekėjus saulei ir laukė pasirodančio drugelio. Ji tikėjo-„vieną dieną jis atskris pas mane.“ Pūtė žvarbus vėjas, audra nusiaubė visą apylinkę, bet Edelveisas išgyveno. Vienintelė prasmė buvo likti dėl jo, nepalūžti ir sulaukti savojo drugelio.
Jis skraidžiojo netoliese, bet nei karto nenutūpė ant jos žiedo, nors trūkdavo tiek nedaug. Ir kiekvienąkart jai vis labiau suplazdėdavo širdis jį išvydus. Aplink skraidžiojo gausybė nuostabių drugelių, bet gėlelei tai buvo nei motais. „Ko vis lauki, Edelveise?“ klausinėjo draugės, „pažiūrėk, koks žavus drugelis! Nelauk, būk jo.“ Gėlė nekreipė dėmesio ir tikėjo-jis atskris. Tik staiga ji pajuto-daugiau laukti nebegali. Galbūt jis išsirinko kitą gėlę, lengviau pasiekiamą, jam net nereikės kilti į kalno papėdę. Aplinkui daug gėlių, kurios spalvotos, dideliais žiedais. Be abejonės, jis neatskris, nebent aš jį pakviestų. Sukaupusi visą savo ryžtą ji ištarė drugeliui:
-Man reikia tavęs.
-Nepyk, aš negaliu būti su tavimi,-ir nuplasnojo tolyn.
Tądien mirė jos širdis. Jis sutrypė visą gėlelės meilę be jokio gailesčio. Saulė jos nebešildė, dangus neviliojo savo platybėmis, o jūra nekerėjo užburiančiomis bangomis. Net vėjas jos nepalaužė, audros jos neįveikė. O štai čia-vienas dailus drugelis įveikė begalinę jėgą, kurią dar kai kas vadina meile. Draugės guodė Edelveisą, ji darėsi vis linksmesnė, ar bent jau kiti taip manė. Ir štai drugelis lyg niekur nieko priskrido prie jos, nesuprasdamas ką padarė.
Gėlelė nepastebimai kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol pasiekė kalno viršūnę. „Dabar manęs niekas negalės pasiekti“ tarė Edelveisas- mažutė gėlė auganti aukštai kalnuose. Jos nuskinti aukštai į kalnus eina tik labai įsimylėjęs ir drąsus žmogus.

Aivaras, 2009 m. spalio 12 d., pirmadienis, 13:24:38
Istorija su pakeistais vardais. Apie Rimantą ir Samantą.
... Kaip ir kekvieną rytą, pabudęs Rimantas visiškai nenori keltis, net ir pamatęs kaip lauke viskas spindi..
Tačiau, ši diena kitokia, tai ypatinga diena...
Rimantas šiaip ne taip, išsiropščia iš savo lovos ir nupėdina į dušą. Kaip visada išvystą tą patį nuvargusį veidą ir suveltus plaukus.
Rimantas - Na, ką gi, niekas nesikeičia.
Tada nusišypso ir numetęs į šalį apatinį trikotažą įlipa į vonią.
Rimantas - Kokia atgaiva.. Tikiuosi ši diena bus nuostabi, tik galėtų šiurpuliukai bėgantys po visą kūną palikti mane ramybėje. Na,
bet juk tai įprasta, kai jaudiniesi dėl to kas nutiks.
Išlipęs iš vonios jis susitvarko plaukus su žėlės pagalba.
Rimantas - Dabar jau geriau. Jau panašesnis į žmogų!
Antras dalykas po dušo be abejonės yra šaldytuvo apžiūra. Bevalgant kasdienį maista (dešreles), jis niekaip negali išmesti minčių iš
savo galvos.
Rimantas - O, Samanta.. Kaip aš tavęs pasiilgau.. Džiugu, jog šiandieną pagaliau galėsiu su tavimi praleisti šiek tiek laiko. Ir kaip tu man taip susukai galvą?..
Neišmesdamas Samantos iš savo minčių jis baigia valgyti ir nueina prie kompiuterio, kad truputį "prastumtų" laiką iki susitikimo su Samanta..
Rimantas - Ką čia veikti.. Na ką, ir vel Lineage'as..
Bėgant minutėms, jaudulys vis stiprėjo, nes artėja minutė kai reikės eiti į stoti pasitikti savo širdžiai artimo žmogaus, Samantos.. Staiga Rimantas gauna žinutę,
iškart čiumpa už telefono ir perskaito : - Sveikas, brangusis :)* Na aš jau tuoj pajudėsiu tavęs link. Ar lauki? :)
Rimantas net nesusimąstęs atrašė: - Sveika, meile :)* Žinoma, laukiu :)) Labai, labai.
Išsiuntęs žinutę, per keletą minučių sulaukė atsakymo: - Gerai, parašysiu, kai būsiu netoli mūsų susitikimo vietos. Iki. ;)
Rimantas nusišypsojo ir nebegalėjo nuslėpti švytinčio veido... Atėjo laikas eiti į stotį pasitikti savo merginos. Išjudėjus iš namų jo širdis pradėjo plakti daugybę
kartų stipriau.
Rimantas - širdele, nurimk. Juk jau tuoj pamatysiu savo džiaugsmą.
Atėjus į stotį, Rimantas pasižiūrėjo į laikrodį.
Rimantas - Be 15 keturios.. Hmm, per anksti atėjau. Vat ką daro tas noras greičiau susitikti. Visai pamečiau galvą. Laikas susiimti. Kaip aš atrodau stovėdamas su
šypsena iki ausų. Na susikaupsiu.
Staiga pasrodo autobusas ir Rimanto kūnas sustingsta.. Autobusas sustoja. Išlipa keletas merginų, moteriškių ir jaunuolių. Visus juos pasitinka draugai ar šeimos nariai.
Rimantas - O kur gi ji?...
Po kiek laiko išlipa ir ji, Samanta.. Jų žvilgsniams susitikus, abu trumpam sustingo ir jų akys pradėjo vytėti lyg išvydus stebuklą. Taipogi jų veidus nutvieskė šypsena.
Nieko nelauke jie priėjo vienas prie kito ir Samanta puolė į išsiilgusį Rimanto glėbį. Ta akimirka, verta daugiau nei bet kokie pasaulio malonumai. Ta akimirka, stebuklinga..
Ji pažvelgė Rimantui į veidą ir iš lėto pabučiavo.. Tos kelios sekundės kol jos lūpos lietė Rimanto lūpas atrodė lyg ištisos valandos ir viskas aplink išnyko. Liko tik Rimantas, Samanta ir jų bučinys.
...Rimantas čiupo jos lagaminą ir švelniai paėmęs ją už rankos vedėsi ją namų link.
Samanta negalėjo atitraukti nuo jo akių, o jis stengėsi slėpti savo vidinę būseną, nors velniškai norėjo jai visą dieną kartoti "Aš tave myliu, mano Saule". Tas vyriškas užsispyrimas.
Bekalbėdami apie laiką kol jie nesimatė, priėjo ir Rimanto namus. Viduje juos sutiko geroji Rimanto mama. Po ilgų pašnekesių ir keleto taurelių šampano, Rimantas paklojo lovą ir laukė iš dušo grįštančios
Samantos. Atsigulęs į lovą, įjungė televizorių. Sulaukęs Samantos, pasiūlė jei pažiūrėti filmą ir bežiūrint Samanta užmigo jo glėbyje..
Rimantas - Kas gali būti geriau už mylimą merginą savo glėbyje..
Samanta pramerkusi vieną akį tarė:
Samanta - Kažką sakei brangusis?
Rimantas - Ne, Saule, miegok.
Samanta - Apkabink mane tvirčiau..
... Rimantas gulėjo žiūrėdamas į Samantą ir galvojo apie ryta, kai jau reikės keltis ir paleisti ją atgal į darba.. Jo vėl laukė keletas savaičių vienatvės ir nerimo..
Išaušo rytas.
Samanta - Labas rytas.
Rimantas - Labas rytas, mergyt.
Rimantas pabučiao Samantą ir pakilo iš lovos. Samanta nesupratusi prabilo:
- Kur eini? Pagulėk dar su manimi..
Rimantas - Einu padarysiu mums pusryčius ir tuoj pat grįšiu, nesijaudink.
Grįžęs Rimantas rado Samantą vėl miegančią.. Prisėdo šalia ir glostydamas jos plaukus, laukė kol ji prabus.
Prabudus Samantai, Rimantas tarė:
- Brangioji, pusryčiai atšalo.
Samanta - Nepyk, užmigau.
Rimantas - Nieko tokio, pavalgykime...
Baigę pusryčiauti abu suprato, jog jau tuoj teks kuriam laikui išsiskirti.. Šypsenos ir žodžiai baigėsi, o Rimantas apkabino Samantą.. Truputį patylėjęs pasakė:
- Nenoriu, kad išvažiuotum...
Samanta - Aš irgi... Juk žinai.. Bet darbas, yra darbas.
Rimantas - Žinau, mergyt...
Atėjo akimirka, kai abu susiruošė ir išėjo į stotį.
Jie stengėsi palaikyti pokalbį ir juokauti, kad neišlįstų tikra vidinė būsena ir ašaros..
Galiausiai priėjus stotį jie laukė autobuso, o viduje visiškai nenorėjo, kad jis atvažiuotų...
Iš toliau pasimatė autobusas ir jau nebebuvo kur trauktis. Rimantas pakštelėjo Samantai į lūpas ir atsisveikinęs nuėjo namų link...
Rimantas visiškai nusiminė ir negalėjo galvoti apie nieką kitą tik, kad greičiau Samanta vėl grįštų ir jo liūdesiui ateitų galas...
Rimantas - Greičiau grįšk brangioji... Aš tavęs laukiu ir visada lauksiu...

....., 2009 m. spalio 7 d., trečiadienis, 19:44:26
Prisimenu kai kas nakt rašydavai myliu, labanakt katyte,kai buvom tik dviese kai vaikščiojom susikibe viskas buvo mum įmanoma, bet sugrove mūsų meile savo melu jau antra karta tikrai nebetikėsiu tavim. Aivaras, Syndrome[eta]one.lt, 2009 m. spalio 12 d., pirmadienis, 13:24:38
193.219.150.195,, naršyklė: Mozilla/5.0 (Windows; U; Windows NT 5.1; en-US; rv:1.9.0.14) Gecko/2009082707 Firefox/3.0.14 (.NET CLR 3.5.30729)
Istorija su pakeistais vardais. Apie Rimantą ir Samantą.
... Kaip ir kekvieną rytą, pabudęs Rimantas visiškai nenori keltis, net ir pamatęs kaip lauke viskas spindi..
Tačiau, ši diena kitokia, tai ypatinga diena...
Rimantas šiaip ne taip, išsiropščia iš savo lovos ir nupėdina į dušą. Kaip visada išvystą tą patį nuvargusį veidą ir suveltus plaukus.
Rimantas - Na, ką gi, niekas nesikeičia.
Tada nusišypso ir numetęs į šalį apatinį trikotažą įlipa į vonią.
Rimantas - Kokia atgaiva.. Tikiuosi ši diena bus nuostabi, tik galėtų šiurpuliukai bėgantys po visą kūną palikti mane ramybėje. Na,
bet juk tai įprasta, kai jaudiniesi dėl to kas nutiks.
Išlipęs iš vonios jis susitvarko plaukus su žėlės pagalba.
Rimantas - Dabar jau geriau. Jau panašesnis į žmogų!
Antras dalykas po dušo be abejonės yra šaldytuvo apžiūra. Bevalgant kasdienį maista (dešreles), jis niekaip negali išmesti minčių iš
savo galvos.
Rimantas - O, Samanta.. Kaip aš tavęs pasiilgau.. Džiugu, jog šiandieną pagaliau galėsiu su tavimi praleisti šiek tiek laiko. Ir kaip tu man taip susukai galvą?..
Neišmesdamas Samantos iš savo minčių jis baigia valgyti ir nueina prie kompiuterio, kad truputį "prastumtų" laiką iki susitikimo su Samanta..
Rimantas - Ką čia veikti.. Na ką, ir vel Lineage'as..
Bėgant minutėms, jaudulys vis stiprėjo, nes artėja minutė kai reikės eiti į stoti pasitikti savo širdžiai artimo žmogaus, Samantos.. Staiga Rimantas gauna žinutę,
iškart čiumpa už telefono ir perskaito : - Sveikas, brangusis :)* Na aš jau tuoj pajudėsiu tavęs link. Ar lauki? :)
Rimantas net nesusimąstęs atrašė: - Sveika, meile :)* Žinoma, laukiu :)) Labai, labai.
Išsiuntęs žinutę, per keletą minučių sulaukė atsakymo: - Gerai, parašysiu, kai būsiu netoli mūsų susitikimo vietos. Iki. ;)
Rimantas nusišypsojo ir nebegalėjo nuslėpti švytinčio veido... Atėjo laikas eiti į stotį pasitikti savo merginos. Išjudėjus iš namų jo širdis pradėjo plakti daugybę
kartų stipriau.
Rimantas - širdele, nurimk. Juk jau tuoj pamatysiu savo džiaugsmą.
Atėjus į stotį, Rimantas pasižiūrėjo į laikrodį.
Rimantas - Be 15 keturios.. Hmm, per anksti atėjau. Vat ką daro tas noras greičiau susitikti. Visai pamečiau galvą. Laikas susiimti. Kaip aš atrodau stovėdamas su
šypsena iki ausų. Na susikaupsiu.
Staiga pasrodo autobusas ir Rimanto kūnas sustingsta.. Autobusas sustoja. Išlipa keletas merginų, moteriškių ir jaunuolių. Visus juos pasitinka draugai ar šeimos nariai.
Rimantas - O kur gi ji?...
Po kiek laiko išlipa ir ji, Samanta.. Jų žvilgsniams susitikus, abu trumpam sustingo ir jų akys pradėjo vytėti lyg išvydus stebuklą. Taipogi jų veidus nutvieskė šypsena.
Nieko nelauke jie priėjo vienas prie kito ir Samanta puolė į išsiilgusį Rimanto glėbį. Ta akimirka, verta daugiau nei bet kokie pasaulio malonumai. Ta akimirka, stebuklinga..
Ji pažvelgė Rimantui į veidą ir iš lėto pabučiavo.. Tos kelios sekundės kol jos lūpos lietė Rimanto lūpas atrodė lyg ištisos valandos ir viskas aplink išnyko. Liko tik Rimantas, Samanta ir jų bučinys.
...Rimantas čiupo jos lagaminą ir švelniai paėmęs ją už rankos vedėsi ją namų link.
Samanta negalėjo atitraukti nuo jo akių, o jis stengėsi slėpti savo vidinę būseną, nors velniškai norėjo jai visą dieną kartoti "Aš tave myliu, mano Saule". Tas vyriškas užsispyrimas.
Bekalbėdami apie laiką kol jie nesimatė, priėjo ir Rimanto namus. Viduje juos sutiko geroji Rimanto mama. Po ilgų pašnekesių ir keleto taurelių šampano, Rimantas paklojo lovą ir laukė iš dušo grįštančios
Samantos. Atsigulęs į lovą, įjungė televizorių. Sulaukęs Samantos, pasiūlė jei pažiūrėti filmą ir bežiūrint Samanta užmigo jo glėbyje..
Rimantas - Kas gali būti geriau už mylimą merginą savo glėbyje..
Samanta pramerkusi vieną akį tarė:
Samanta - Kažką sakei brangusis?
Rimantas - Ne, Saule, miegok.
Samanta - Apkabink mane tvirčiau..
... Rimantas gulėjo žiūrėdamas į Samantą ir galvojo apie ryta, kai jau reikės keltis ir paleisti ją atgal į darba.. Jo vėl laukė keletas savaičių vienatvės ir nerimo..
Išaušo rytas.
Samanta - Labas rytas.
Rimantas - Labas rytas, mergyt.
Rimantas pabučiao Samantą ir pakilo iš lovos. Samanta nesupratusi prabilo:
- Kur eini? Pagulėk dar su manimi..
Rimantas - Einu padarysiu mums pusryčius ir tuoj pat grįšiu, nesijaudink.
Grįžęs Rimantas rado Samantą vėl miegančią.. Prisėdo šalia ir glostydamas jos plaukus, laukė kol ji prabus.
Prabudus Samantai, Rimantas tarė:
- Brangioji, pusryčiai atšalo.
Samanta - Nepyk, užmigau.
Rimantas - Nieko tokio, pavalgykime...
Baigę pusryčiauti abu suprato, jog jau tuoj teks kuriam laikui išsiskirti.. Šypsenos ir žodžiai baigėsi, o Rimantas apkabino Samantą.. Truputį patylėjęs pasakė:
- Nenoriu, kad išvažiuotum...
Samanta - Aš irgi... Juk žinai.. Bet darbas, yra darbas.
Rimantas - Žinau, mergyt...
Atėjo akimirka, kai abu susiruošė ir išėjo į stotį.
Jie stengėsi palaikyti pokalbį ir juokauti, kad neišlįstų tikra vidinė būsena ir ašaros..
Galiausiai priėjus stotį jie laukė autobuso, o viduje visiškai nenorėjo, kad jis atvažiuotų...
Iš toliau pasimatė autobusas ir jau nebebuvo kur trauktis. Rimantas pakštelėjo Samantai į lūpas ir atsisveikinęs nuėjo namų link...
Rimantas visiškai nusiminė ir negalėjo galvoti apie nieką kitą tik, kad greičiau Samanta vėl grįštų ir jo liūdesiui ateitų galas...
Rimantas - Greičiau grįšk brangioji... Aš tavęs laukiu ir visada lauksiu...

*Anonimus*, 2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis, 00:07:43
Sveiki, noriu papasakoti jums vieną istoriją iš mano gyvenimo. Pabaiga kaip ir visų nuostabių istorijų skaudi... Taigi vardu nerašysiu tiesiog jis ir aš. ;)
Viskas prasidėjo daugiau nei prieš pusę metų, jis yra metais už mane vyresnis. Mes esame iš tos pačios mokyklos. Niekada nebuvau atkreipus į jį dėmesio iki tada... Viskas prasidėjo labai kvailai aš jam užkliuvau mokykloje, net pati nežinau kuo. Vienam interneto portale jis rado mane ir pradėjo rašinėti. Visada mokykloje šaukdavo mane "Višta" ;DD Ir internete taip pat. Galiausiai pasakiau jam kad nustotų mane įžeidinėti nes man jau nebejuokinga. Tada pradėjom bendrauti normaliai, daugiau vienas apie kitą sužinojom... galvojau jog jis kalbės nesamones ir toliau tatčiau jis pasirodė gan ydomus vaikinas. Tuo metu jis draugavo su kita. Ištirkūjų tai simpatijų aš jam jokių ir nejaučiau. Pabendravus pora mėnesių labai susidraugavom. Kiekvieną dieną susirašydavom per skype, pokalbiai visuomet pasibaigdavo sms žinutėmis. Viena vakarą kaip ir visuomet susirašinėjom ir susipykom, o susikivirčijom tiesiog dėl nieko, nes aš nelaiku pajuokavau. Ir jis man parašė gražia frazę : pi** n*. Mano atsakymas buvo toks: Ačiū. Nebendravome gal mėnesį mokykloje net nežiūrėjau į jo pusę. KArtą gryžusi po mokyklos prisijungiau prie portalo, per kurį mes susipažinom. Jis man parašė liudną smile, paklausiau kas yra. Jis parašė jog pasiilgo mūsų susirašinėjimų, mano draugystės ir pnš. Parašiau čia jau suprast kaip atsiprašyma jis pasakė taip. NA aš aišku atleidau. Po to taip gražiai nebendravom dar kelias savaites. Vėliau viskas gryžo į savo vėžias tiesa per tą laiką jis išsiskyrė su savo panele. Kurį laiką buvom tik draugai. Vėliau jis pasiūlė susitikti, ištirkųjų buvo labai keista, nes jis atėjo su mano kaimynu, kuris yra jo klasiokas ;DD kai pradėjome bendrauti vasara jau buvo prasidėjus. Vėliau vėl nustojom bendrauti. Jis sportavo aš buvau su savo draugais važinėjau pas gimines ir t.t. Galiausiai neiškentęs jis man parašė pasiūlė vėl susitikti. Aš buvau namie ir sutikau. Buvo vėlus vakaras. Sėdėjom netoli mano namų kalbėjom, ir jis mane pabučiavo. Nors toks ten ir bučinys buvo. VAikiškas pakšt. Pradėjom susitikinėt kas dien, apie viską žinojo visis jo draugai. Aš niekam to nepasakojau nes nedėjau jokių vilčių į tuos santykius. Kol neišaušo 26 rugpjūčio. Ir sulaukiau iš jo sms : Aš tave Myliu. Nežinojau nei kaip toliau bedndrauti nei ką atrašyti. Prašiau duoti man laiko. Būti draugais. Bet santykiai nepakito. Susitikinėjom, bučiavomies, buvom kartu. Gaudauvau iš jo pasakiškus sms. Tokių gražių žodžių nesu girdėjusi nei išvieno žmogaus savo gyvenime. Ir būdama kvaila jais tikėjau. Štai pradėjome eiti į mokyklą. Pradėjo keistis bendravimas, galiausiai kai pradėjau aš kalbėti apie savo jausmus. Jis pasakė kad pakvietė žaisti jį į kitą komandą. Jog nebeturės laiko panelei. 3 dienas ir naktis liejau ašaras kaip išprotėjus. Iki to jis buvo matęs kai verkiu tik 1 syk. O tada... verkiau vos tik jį pamatydavau. Tatčiau kažką rašyt net nemaniau. Vėl parašė jis. KAd nori bendravimo tokio pat kai draugavo su savo ex. Aš vėl sutikau. Jis pasakė jog mano vis dar mylįs ją. Ir nežino kaip ją susigražinti. Išvadinau jį melagiu, veidmainiu ir visokiais kitais bjauriais žodžiais. Jis apsimetė jog nieko nesupranta kol galiausiai nustojo vaidinti. Pradėjo nebepaisyti ką aš sakau... Žodžiu visa draugystė išširo. Papasakojau savo geriausiai draugei viską tada kai jis mane ysimylėjo. Ji guodė mane kai verkdavau dėl jo. Verkiu dar ir dabar, nes šiandien mano draugė parašė jam, jog atsikabintų nuo manęs jog skaudina mane. Nes manes jis negirdėdavo. . . Žodžiais to neparašysi ką išgyvenau. Viskas buvo nuostabu, kol galiausiai jis pradėjo elgtis kaip mažvaikis. Šiandien viskas baigta, bet aš viliuosi... Jog viskas buvs gerai... Myliu jį dabar tikrai tai galiu ištarti garsiai. TAtčiau jau pervėlu... ;**
P.S. Sorry už klaidas.

Norah, 2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis, 23:47:44
Jo vardo gerai nepamenu. Jis - Italas. Susikalbėti negalėjome niekaip - vos linktelėjimai ir galvos purtymai.
Visa kompanija - jie du, ir merginos, mes, keturios...
Jis bučiuoja man kaklą, masažuoją nugarą, o aš turiu atsakinėti į kvailus tada vykstančio "žaidimo" klausimus...
Mane jau krečia virpuliukai.
Kas svarbiausia, jis nei gražus, nei idealus... tačiau tą naktis buvo mūsų...
2val. nakties. Barbakanas. Šviečianti miesto panorama. Aš su savuoju, ir draugė su jo draugu išvejame kitas merginas, o pačios liekame ant pledo- Šąla kojos. Šlapia, nes rasa. Giliai alsuoju. Man atsimerkus virš savęs matau žvaigždes. Giedra. Glamonės. Bučiniai.
Ir taip iki 5val. ryto. Deja, draugei pareiškiu, kad nebejaučiu pėdų. Pradedame kilti laiptais. Susikibę. Pirmas ir paskutinis kartas kartu. Jie mus palydi iki namų. Vos atsisveikiname. Paskutinis bučinys ir aš visa virpanti parlekiu namo.
Buvo gera. Vienintelis kartas su juo. Ir paskutinis.

Kate, 2009 m. rugsėjo 4 d., penktadienis, 23:23:20
Atrode tai buvo jaunystes klailyste,galbut didelis susizavejimas..Bet tas susizavejimas peraugo i meile,i begaline skaudzia meile. Jo balsas ir tos akys , kuriu daugiau jau neikad taip is arti nebepamatysiu.Jo rankos ,kurios dabar liecia kita,jo lupos kurios kazkada buciavo mane ,dabar buciuoja kita..Jo kvapas iki siol isliko atmintyje.. Nesuprantu ka blogai padariau gyvnime,kad mes nesam kartu ,gal as jam per jauna tuo metu buvau.. Negaliu jo pamirsti jau 3metus. Sapnuoju ji,diena nakti mintys tik apie ji..ka jis veikia ,kdl mes nesam kartu .Plysta sirdis is skaudo, atrodo kad sprogs.. Niekas jau nebesugrazins tu graziu akimirku praleistu kartu ..Lieka tik grazus prisiminimai..Nebeturiu jokiu vilciu i ji ,nes yra kliutis.. Dabar jis laimingas su kita ,myli ja ,o ne mane.. Nors kazkada sake myli mane.. tas zodis myliu man nieko nebereiskia , man meiles nebera ,nes neturio jo ,savo gyvenimo dziaugsmo. Noriu tik tyliai numirti,kad nebereiketu kenteti...pavargau nuo visko..

Sandra, 2009 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis, 10:45:34
Tai ne romantiška istorija. Turbūt taip turėjo nutikti. Arba jam arba man turėjo skaudėti. Skauda man....
Tas skausmas prabilo mano širdyje po paskutinio pokalbio su juo... Jis tikrai nebuvo sėkmingas. Tereikėjo gal tik penkių žodžių, kad aš nebegalėčiau klausyt, kad apsisukčiau ir nueičiau. Aš ėjau, kojos linko bet ėjau. Nemačiau kur einu, akyse buvo tik klanas permatomo skausmo. Ėjau ir jutau, kad jis eina man iš nugaros, bet nesugebėjau atsisukt, tada valdė principai ir skausmas. Aš nusisukau į savo kiemą atsisėdau ant supuoklės ir matau jis praeina. Mano gyvenimas išeina ir išsineša mano laimingas valandas, minutes ir sekundes, palikdamas tik abejones skausma ir neviltį. Aš atsistojau bendau eiti, vytis ji, ir bent kažka pasakyti,kad tik jis neišsineštų mano sielos. Toli nenuėjau. Kojos susviro, nebepajėgiau eiti toliau ir nukritau ant to šalto, aštraus kelio. Matau jis dar eina ir net neatsisuka, o aš verkiu ir negaliu ištarti nė žodžio. Pasijutau kaip nebilys. Tada nieko kito nesugebėjau kaip tik verkti ir stebėti kaip mano gyvenimas išeina. Jaučiausi kaip akmuo kiekviena diena mindomas, jaučiau ta sunkumą ant savo sielos, kad nepasakiau nuoširdaus MYliu. Jaučiau ta skausma, kai žmonės raižo medžius. Per mano širdy tada nusibrėžė pats giliausias randas Kuris neišdils niekada. O to žmogaus niekada neužmiršiu. Jis pasiliks mano Širdyje, piešiniuose, ir eilėse...

gitana, 2009 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis, 13:29:45
as sapnavau vaikina savo, kad jis su manim buvo atejo panele kita ir pasake mano vaikinas kad jis renkasi ja, o as tada apsiverkiau ir lekiau pas jo broli as jam pasakiau kad mes isiskirem ir jis bus su kita jis i mane nekreipe demesio negirdejo ka sakiau as jam S BET BUVAU SApne vistiek su jo jo ta kita merga slojo kambary o jis glejo ant savo lovos ir mane vadino grazeis zodziais bet ta mergina neko nesake as jo prasau kad sugristu pas mane bet jis patylejo ir po kiek laiko pasake aj sakau ko tu bijai garsiai pasakiau kad girdetu ji sakau pasakik man i ausi o as jai viska pasakisiu bet jis tai neko nesake as kiek pamenu isejau is jo ir einu prie savo namo sulinio pamatau juos o ta merga ziuri i mane sakau ko ziuri k ji paeme nusisuko ir to metu pabuvau bet tas sapnas buvo skaudus

Eva, 2009 m. liepos 27 d., pirmadienis, 23:01:30
Viskas prasidėjo tą puikų savaitgalį. Buvo ,,baikerių" šou. Stovėjau šalia savo draugės. Prie jos stovėjau mielas berniukas. ;) toks simpatiškas. . . Šiaip netaip jis manęs paklausė, kur draugė ta, tada jai paskambinom, ir sakė jos palaukt. Ji ateis. Nuėjome prie ežero. Pasedėjome. . . Pakalbėjome. . . Po kelių valandų jis išvažiavo namo. ;/ gavau jo numerį. Kitą dieną, susitarėme, kad vėl susitiksim. Jis atvažiavo. Visą dieną fliurtavome. . . Žodžiu buvo labai smagu. ;p
gera. . . Mes patinkam vienas kitam, ir tai abu žinome.:*
pamylau jį. Labai. Tikiuosi, kad greit būsime kartu.;)

Rasa, 2009 m. liepos 5 d., sekmadienis, 21:01:00
Siulau pasiziureti filma''I walk to remember''arba''Keith''tai lyg atspindys mano gyvenimo,kurio prasme dar maciau pries 8menesius.Esu 21m.mergina,bet jau pajutau tai,ka kiti pajaucia po 20 ar 30m. bendro gyvenimo.galbut jums si istorija pasirodys banali,bet turiu islieti mintis visam pasauliui.draugavau su vaikinu 3metus,beprotiskai mylejom vienas kita.nors visko pasitaikydavo,pykciu ir t.t..Taigi,meile buvo abipuse,buvom kaip vienas,suprasdavau ji ka galvoja vien paziurejus i jo melynas akis.laikas ejo,atejo metas ir vestuvems.planai buvo dideli:po vestuviu ir vaikelis,myliu tuos mazus zmones.ivyko viskas ne taip kaip turejo buti,isejo atvirksciai.jau turiu 3men dukryte,ji labai panasi i teti;)!tuokiausi budama nescia,bet tai nesutrukde linksmybems,dar visiskai nesimate,todel ir atsokom linksmai.kas ryta nestumas vare i toleta-pykindavo.bet keisciausia,kad ne mane viena,bet ir mano vyra,neitarem nieko blogo,net juokaudavomes jog abu(istikro)ir laukiames.bet tai ilgai testis negalejo,todel sunerimusi liepiau nueiti pas daktarus.atejo pati baisiausia mano gyvenimo diena.Jam konstatuotas vezys.Stengemes gyventi likusi laika kaip paskutine diena.negaisdavom ne vienos minutes veltui,jau zinojom ir koki varda duosim vaikeliui jei berniukas-Kajus,mergaite-Gabriele.jis rinko varda mergaitei,as berniukui,mat dar nezinojom ka turesim. Laidotuves buvo grazios, bet tai toli grazu nepaguode manes ir visu artimuju. Prisiminsiu tave mano Angele amzinai. Mylesim..Gabyte ir Rasa

teta rasa, 2009 m. birželio 15 d., pirmadienis, 09:30:30
o ar savo kitos merginos jis ir neskaudina-mergeles mergeles...kas dave tau ta antra varda toki grazu?AR NEAPSIRIKO:...Atstok tu nuo jo ir geriau pradek mokytis

, 2009 m. birželio 8 d., pirmadienis, 20:30:53
Marija , net neziurek i jo puse. Praeis kazkiek laiko ir suprasi koks is tikro jis tau svetimas . Jei nusigertum , nusirukytum , ir nusivalkiotum - laikinai tu jam patiktum . O po to vistiek mestu . Ieskok padoraus vaikino ir gerbk save.

viktorija, 2009 m. birželio 5 d., penktadienis, 10:18:19
vaina kata aš sutikau toki berniuka andresa .man jisai patiko iš pirmo žvilksmio .bet viena karta į mūsų univeriteta atė jo gabija .aš buvau pirmūne oji atėme mano visus draugus drauge ir andresa .jie labai gaug laiko ledžia kartu.taip aš ir netekau savo givenimo meilės

Paulius, 2009 m. birželio 2 d., antradienis, 11:32:39
Tai atsitiko vasarą Juodkrantėj prieš maždaug 14 metų. Poilsiavom keturi vaikinai ir dvi merginos. Gyvenom taip sakant draugiškai, tiesa viena mergina ir vienas vaikinas prieš tai lyg ir buvo pora, bet tada jau nebe, o aš bandžiau kabinti kitą, tiesa nesėkmingai, matyt trūko patirties, bet pasakojimas ne apie tai. Pliaže žaisdavom „bulvę“ - atmušinėjom sustoję ratu kamuolį. Smagiausia tai buvo daryti įsibridus į jūrą. Kaip tyčia vanduo buvo šaltas kaip ledas tad, kad būtų didesnis atmuštų kamuolių procentas sumastėme, kad tas kas neatmuš gerai paduoto kamuolio turi pasinerti į vandenį. Tai buvo netik smagu, bet ir davė teigiamų rezultatų - atmuštų kamuolių procentas gerokai išaugo. Bet vanduo staiga atšilo ir vėl visi pradėjo „tinginiauti“. Mūsų pamėgtoje pliažo dalyje, kuri dabar Juodkrantėje laikoma nudistų pliažu, tuo metu pradėjo atsirasti žmonių, daugiausia merginų ir moterų, kurios pageidavo lygiai gražiai nudegti visą kūną t. y. degindavosi ir maudydavosi nuogos. Dvi tokios labai simpatiškos merginos kartu su mama, kaip tik degindavosi netoli mūsų. Vienas draugelis net kvietė jas kartu pažaisti, bet jos kažkodėl nepasirašė, matyt visgi gėdijosi iš arti mums rodyti savo grožybes. Taigi kažkas pasiūlė naujas taisykles - neatmušus tam tikro skaičiaus „gerai paduotų“ kamuolių reikėtų nebe pūkštelti į vandenį kas atšilus vandeniui tapo visai malonu, o nusimauti paskutinius rūbelius. Buvo sutarta, kad tas skaičius bus -3, tačiau kadangi mergaitės buvo su vientisais maudymukais, kurie iš kart dengia abi, paprastai tik išrinktiesiems rodomas jų seksualiausias kūno vietas, jos išsiderėjo, kad joms būtų privalu apsinuoginti neatmušus dvigubai daugiau kamuolių t. y. šešis. Tiesa su tuo sutikome su sąlygą, kad vėl apsimauti „sportinę aprangą“ merginos galės irgi atmušus dvigubai daugiau ypač sudėtingai paduotų kamuolių nei mes t. y. - 6. Jos pasišnybždėjusios su tuo nesiginčydamos sutiko. Pirmasis gavo „nuobaudą“ draugelis, kuris ir taip, tiesa šalia nesant merginų, kartais maudydavosi nuogas, tad matėsi, kad jam nusimauti trausus nebuvo problemų juolab, kad visi į tai reagavo labai linksmai. Tad kai ir man reikėjo juos mautis nebuvo labai jau nesmagu. Ketvirtasis draugelis pasirodė esas tikras drovuolis tad nėrėsi iš kailio atmušinėdamas kamuolius ir vis nenorėjo sutikti, kad paskutinis praleistas kamuolys yra neatmuštas dėl jo kaltės, todėl vieną kartą neapsikentę ir padedami merginų, kurios pačios mielai numovė jam glaudes, įvykdėm teisingumą. Su merginom buvo dar sunkiau jų atmušimo procentas ne ką pagėrėjo, bet jos su moteriškumu atkalumu sugebėdavo įrodyti, kad jos dėl to nekaltos atsiet blogai buvo paduotas kamuolys. Tačiau, kai „krito“ t. y. liko be trausų paskutinis atkakliausias vyriškos kompanijos narys, mes jau nebuvom linkę nusileisti ir merginų neatmuštų kamuolių rezervas ėmė sparčiai tirpti. Tačiau,kai joms abiems liko po vieną neatmuštą kamuolį ir mes jau pradėjom varvinti seiles, tiesa aš stengiausi valdyti savo vaizduotę, kurioje mano simpatija jau nusimetinėjo paskutinį drabužėlį, nes mano laisvai esimataruojantis „draugelis“ grasinosi „išduoti“ mano mintis, todėl iš visų jėgų stengiausi susigražinti teisę apsimauti glaudes, mūsų merginos susimirksėjusios staiga pareiškė, kad viena jų atsiet tik dabar prisiminė, kad yra prižadėjusi sutartu laiku paskambinti mamai, tad joms skubiai reikia į miestą (mobiliakai Lietuvoje dar tik buvo pasirodę, tad mes būdami pirmo/antro kurso studenčiokai aišku jų neturėjom). Su tuo mes žinoma kategoriškai nenorėjom sutikti ir net pabandėm jėga jas nurengti, vis tiek jos realiai buvo neatmušusios daugiau kamuolių nei 6,vieną jų net buvom beveik nurengę, bet maudymukus pasirodo ne taip lengva numauti ypač kai jas vilkintys subjektai spiegia, spardosi ir kandžiojasi, o aplinkui pilna svetimų žmonių, kurie gali nesuprasti, kad tai tik žaidimas. Tad teko nusileisti, tiesa jos prižadėjo, kad rytoj žaidimas bus tęsiamas. Kitą dieną žinoma joms nebuvo nuotaikos su mumis eiti pliažą, o vėliau pradėjo lyti. Tad mes likom ant ledo. Dabar manau, kad jos dar prieš pradedant šį žaidimą buvo sutarusios, kai šnibždėjosi dėl sąlygų, kad mus išdurs.

Marija, 2009 m. gegužės 3 d., sekmadienis, 01:10:12
Nezinau kaip pradeti, ka pasakoti... Manau papasakosiu kas tiek slegia sirdi...
Tai visai neromantiska istorija, bet man reikia, kad kasnors paskaitytu. As Marija (tai mano antrasis vardas) gyvenu Klaipedoje, man yra 15 metu. Papasakosiu apie vaikina, kurio elgesio neimanoma pateisinti. Su juo susipazinau praejusia vasara, jis neisvaisdus 17-metis turintis galinga motocikla. As ji pamilau, nors jis ruko ir geria, as nedarau nei vieno, nei kito, jis man labai patiko... O jam rupejo tik sexas ir jo motas. Susitikau su juo per drauge (dabar didziausia priese), po keliu susitikimu jis pasiule pas ji pagerti, as sutikau. Atejau su drauge ir ju buvo 3. Buvom jo garaze... Jis nusigere ir pradejo nusisneket, tada mes isejom ir daugiau as jo nesutikau. Rasinejomes tik SMS as juokais pasiuliau jam pasimylet, o jis mylejo kita mergina Grazvile, jis man parase, kad noretu, bet as net nenorejau. Pasakiau jam, kad 'sexas be meiles nedomina'. Jis ant manes uzsirove...
Taip praejo vasara, vis svajojau apie ji... Rugsejo 1d. Nauja mokykla, visi ten pazinojo ta vaikina, su Grazvile tapom klasiokes. Suzinojau kad Ta mergina su juo draugauja... Buvo skaudu... Praejo puse metu... Pries keles dienas pradejau vaiksciot su Grazvile ir jo chebra. Viskas buvo gerai, nors ir maciau kaip jie buciavos. Vakar jis nusigere ir pradejo mane erzìnti, lysti, dauzytis ir gnaibytis. Jis kartais mane paerzindavo, bet ne iki tokio lygio... Gryzau namo, nusivilkau striuke ir pamaciau didziules melynes ant ranku Taip tai Nerijaus darbas. Esu ten tik del to kad ji matyciau...
O jis nesiliauja vaidint pries savo mergina skaudindamas mane. Ka man daryt?

Daiva, 2009 m. balandžio 21 d., antradienis, 19:10:36
Laba diena, netiketai atradau si Jusu kluba... truputi susimasciau paskaitynejusi ir nusprendziau galbut atejo laikas ir manosioms kazkada i balta popieriaus lapa sudetoms mintyms isvysti dienos sviesa.... Nors prabego jau laabai daug laiko, bet be emociju, saltai ir abejingai savo sudetu zodziu perskaityti dar negaliu...
Su pagarba Daiva!
2004 m. vasario 13 d.

Mylimasis,
Šiandiena pragariška diena. Nežinau kas darosi su manimi? Aš jaučiu tai, ką jaučia ne kiekvienas žmogus. Žmogus, kuriame nebėra nieko, kuris viska prarado, nieko nebeturi, ir nebežino dėl ko vertėtu vaikščioti šia žeme. Kur tik dairausi matau laimingus vaikštančius žmones, kurie turi gyvenimo prasmę, žino kur eina, ką daro, kas juos myli, dėl ko verta gyventi, ir kas yra jausmai. O aš, visiška priešingybė, kuri neturi nieko. Atrodo vakar aš buvau tokia pat kaip ir visi tie, šalia vaikštantys..

Taip, tu puikiai supranti apie ką aš ir kas kaltininkas viso to ką aš dabar turiu išgyventi viena savyje..
Kodėl mums reikėjo kažko daugiau, nei būti tik gerais draugais. Tai sužlugdė mane. Kodėl tu man žadėjai duoti laimę, meilę kurios neturėjai man. Man skirta tavo meile- džiaugiasi kita, kuri net nenumano, kad tą patį žadėjai ir man.

Kaip yra sunku suvokti tai, kad kažkada mylėjai ir jauteisi mylima, o iš tikro tai buvo tik dar vienas žiaurus, tavo iškrėstas pokštas man..
Tu nesuvoki to, kad kažką pražudei ir kažkam tai buvo ne žaidimas, bet nesijaudink, tu niekada nesužinosi to ką aš dabar jaučiu. Aš neleisiu, kad tu mėgautumeisi mano skausmu. Tu jo nematysi.
Kažkada tavo, Daiva

Deimante, 2009 m. balandžio 12 d., sekmadienis, 21:07:24
Nu krc...Einu susitikti su draugu..As jam patinku..Tik sataiga galvoju, o jeigu jis nores laizeko..? As tai nemoku laizytis..ka daryti... nu krc nuejau susitikau su juo..pabendravom paprikolinom ir staiga jis mete laizeka... Galvojau bus sudetinga bet tikrai ne..buvo labai lenga..tik reikia isijausti ir viskas.. reikia savo liezuvi judinti pagal vaikino ir viskas bus gerai...paskui turejome atsiskirti.. jis pasake kad jam neuzilggo reikes eiti...taigi jis mane pabuciavo apsikabinome ir nuejome savais keliais...

Kristina..., 2009 m. vasario 1 d., sekmadienis, 23:17:37
Vaiksciodavo jie abu susikibe uz ranku...Vakarais ziuredavo i krentancias zvaigzdes ir galvodavo savo norus,kaip jie laimingi bus amzinai...Laimingi kartu...Visi mane,kad jie ideali pora! Bet idealiu nebuna...Deja...
Mergaite labai mylejo ta vaikinuka zaliomis akimis,pazvelgusi i jas matydavo laiminga besisypsanti,kartu vejavaikiska pazadau...Mylejo jy...O jis...Jam buvo gera laikyti ja uz rankos,priglausti jos karsta kuna prie savo stiprios krutines...Girdeti jos karsta alsavima...Jis...Jis nezinojo,ar nori buti visada su ja,nezinojo ar myli ja...Tad..
Sauliai leidziantis jie susitiko savo megstamoje vietoje,prie upes...Kur tyliai sruvena,ir snibzda neissakyta pasaka vanduo...
Sykar jis atskubejo sunerimes...Kodel?...To niekas tikriausiai nesuzinos...Jis atejas jos neapkabino,nepriglaude,tik istare..."Mums reikai pakalbeti apie mano jausmus Tau..."
Mergaite is vidaus pradejo plakti prakaitas,sirdis spurdeti...
Taip...Tai nutiko...Jis nesuprato,akd ja myli,jis nesuprato,kad jinai jam reikalinga....Jis pasiklydo savo jausmuose...Jis....
Ji...Ta mergaite skaisciuosmis vaikiskomis akimis...Liko iskaudinta...Kodel ?! Vis sis zodis sruveno jos mintyse,kodel?! Kodel ji pazino jy,kodel jis ja laike uz rankos?Kodel buciavo?Ir meluodamas kar nuo karto susnybzdedavo"myliu"...Kodel?!
Siandien jos nebera...Kodel?...Ji viena tezino...Dabar anapylin ziuredama i savo zaliakio sypsena cia ...Zemeje...
Ji jam atleido..Tikrai...Atleido...Ji laiminga....Laiminga matydama po ilgo laiko jy sypsantis...Nors jis ir nesuprato,ka reiskia zodis is sirdie gelmes....Myliu...
Istorija skiriu A.B uz tai,kad Jis buvo cia...Mano sirdyje...

Wėjunė, 2009 m. vasario 2 d., pirmadienis, 19:18:39
Ruduo. Lyja. Vakaras. O aš einu apšviesta gave i pasymatima. Vaikinas 4metais vyresnis, išvaizdus iškarto vienas kitam patikom. Pradėjom susitikinėti keletas kartu i savaite, jis man sakė:
-Esi begalo miela, ir man patinki.
Aišku aš atsakydavau ta pati. Tarp mūsų buvo viskas labai gerai, matėmes dažnai...Per naujuosius metus man paskambino ir paklausė:
-Sveika, tu kur?...gal namo palydėt???
Na atrodė, kad greitai mes draugausime. Praėjo 4 mėnesei. Aš pasakiau, kad girdėjau apie mus kalbas(pliotkes). Ir tuomet jis man parašė:
-Nepyk, kol taves nepažinojau nebuvo jokiu apkalbu, o atsiradai tu ir viskas pasikeitė. Ate.
Taip ir baigėsi mūsų ''MEILĖ''...Tuomet puoliau i nevilti, susiradau jam pamaina. O tas vaikinas man pasakė:
-Permiegok su manimi ir mes draugausime.Aišku aš atsisakiau. Na tada kuri laika buvau viena, praėjo jau dar vienas mėnuo. Ir mano parašė mano Buvusios Meilės geriausias draugas, jam patikau jau labai senei, bet išpagarbos savo draugui jis man to nesakė. Ir dabar jau praėjo 4 metai kaip draugauju su Buvusios Meilės draugu. Esame begalo laimingi...Kai esu su juo visada pagalvoju, kad verta buvo 5 mėnesius savo gyvenimo praleisti veltui...

Treite, 2009 m. vasario 9 d., pirmadienis, 22:37:58
7 mėnesiai nuostabios ir audringos draugystės pabaiga.Turbūt kiekvienas supranta,kaip tada būna sunku.Taip buvo ir man.Todėl atsiradus Jam,galėjau tik atsiremti į jo petį ir niekšiškai pasinaudot. Taip,pasinaudojau juo,kad galėčiau savąjį pamiršt, tačiau mano širdis net nenujautė, kad jis man greit taps pats artimiausias žmogutis pasaulyje.
***
Bet viskas nuo pradžių.Bendravimo pradžia greitai įsivažiavo ir greit prasidėjo šilti jausmai.Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių dažnai pykdavomės,ginčydavomės,o tai kėlė didelius rūpesčius mūsų tolesniam bendravimui.Mano keletas paerzinimų ir galiausiai draugės gimtadienis per kurį nebuvo ryšio ir negalėjau Jam atrašyt padarė savo.Susipykom kaip niekada.Ne tik,kad ant kito ryto reikėjo būt su giminėm prie ežero su didelėmis pagiriomis,bet dar ir pyktis su juo.Du viename, kas gali būt blogiau?Man niekas..
Nutrūksta bendravimas.Nors buvau jam po to parašius keletą žinučių,sveikinau su gimtadieniu ir pan.
***
Vasara.Draugės gimtadienis.Vaikinai.Gėrimai.Pokalbiai,kurių dėka tenka išsiaiškinti,jog vienas iš tų vaikinų Jo klasiokas.Bravo!To man ir bereikėjo.Mes visą naktį kartu.Nežinau dabar ar su juo buvau dėl pačio vaikino ar dėl Jo.Abu variantai man priimtini.
Aš jau namie.Neištveriu ir parašau Jam,tai ką girdėjau apie Jį iš jo klasioko.Jis matosi,jog susierzina dėl klasioko kalbų.O kalba toliau nueina taip:
-Prašau,nieko jam nedaryk.
-Kodėl turėčiau?bent įsimylėjai?
Supykstu ir noriu išrėkt kaip aš jį myliu,bet žinau jis nepatikės manim.
-Ne,gerai laižosi.
-Tai ir toliau laižykis!
***
Per visą tą laiką vaikinų aplink daug.Nenoriu nė vieno.Reikia tik Jo.Ir kvaila mintis gimsta mano mintyse.Tuo pačiu įrodysiu,jog mes galim bendraut ir be pykčių.
Parašau pusseserei iš pajūrio kraštų, dailiai merginai, dirbančiai modeliu ir pan.,jog ar galėčiau kurį laiką ja apsimesti.Ji nesutinka,tačiau po kurio laiko įkalbu.
Naujas numeris.Iš naujo mūsų bendravimo pradžia.Viskas tobula.Pradeda reikštis šilti jausmai,jau ir eina kalba apie susitikimą.Tačiau man tai reiškia galą viso šito žaidimo.Po velnių,atsikeliu vieną rytą ir nusprendžiu,jog užteks šitų visų nesąmonių,ankščiau ar vėliau tiesa išaiškėja.Ir taip atėjus vakarui pasakau tiesą, pradžioje Jis mano,jog juokauju, tačiau vėliau patiki.Visa naktis bemiegė,ilgai su juo bendravom, Jis kentėjo,aš kentėjau.. Pasakė,jog viskas baigta.Taikiausi.Kentėjau.Nors teko iš pusseserės išgirst, jog Jis jai sakė,kad galbūt po kokių kelių mėnesių,nes dabar jis apie tai negali galvot. Turėjau viltį, kad ir mažą,tačiau ji man leido toliau stengtis ir laukt rytojaus.
Kai jau viltis atrodė žuvusi,vakare, sulaukiu Jo žinutės: ,, Labas.Ką veiki? Norėjau paklaust ar norėtum kokią dieną susitikt?" negalėjau patikėti savo pavasario akimis,kad Jis taip parašė.Atrodė pasaulis nusidažė kitomis spalvomis.Tačiau trumpam.Ilgai iš Jo jokių žinių,todėl neišvėrusi Jam parašau.Serga.Gaila.Ne bėda,palauksiu.Tačiau nesulaukiu.Vėl rašau.Su sąlyga,jog šiandien viską išsiaiškinsiu vieną ir paskutinį kartą.nežinau tai gerai ar ne,tačiau sužinau,jog Jam nebėra noro kažką bandyt.ir plius negali paaiškint kodėl. Nusiviliu.Atrodo žemė slysta iš po kojų,tačiau griebiuosi šiaudo su pasakymu: ,,Jis ne pirmas ir ne paskutinis". Tačiau jau daugiau kaip pus antrų metų nuo mūsų bendravimo pradžios,o Jo vietos kitas užimt negali.Paradoksas.Jaučiu,kaip man Jo reikia.Jaučiu,kad galiu būt su juo laiminga ir Jį padaryt laimingą.Visi,juk padarom klaidų.Už jas ir užmokam,o aš jau ,manau,užmokėjau.Tai gal kada ir man laimė nusišypsos?
***
Taip.Buvo dar keletas žinučių iš mano pusės.Sveikinau su Šventomis Kalėdomis ir pan.
Tačiau paskutinis susirašinėjimas su juo vėl manyje paliko daug klausimų į kuriuos atsakymų aš nežinau..
O ir aplink esantys Jo artimi žmonės supa mane.Keblu.Sunku.
Bet aš tikiu,kad vieną dieną mus ir vėl suves, kaip pirmą kartą kai matėmės ir nesvarbu,kad tai buvo tik akimirką..
***
Linkiu visiems saugot,vertinti ir branginti,tai ką turite,o ne tada,kai prarandate..
...Ir ,Pauliau, man vaikinai ne žaislai..

ypatynga, 2009 m. sausio 15 d., ketvirtadienis, 22:08:19
Ta mergaite buvo alergiska pavasariui...
Bet ne visada. Jis ismoke ja vazinetis dviraciu. Raudonu. Jis padovanojo daina, kuri taip niekada ir nenutilo... Jis pirma karta jai dave paragaut alaus, jis pirma karta pabuciavo... O viskas buvo taip nekalta, ant grazios obels... O aplink zydejo geles... Ir kvepejo pavasariu. Kas galejo pagalvoti, kad ateis laikai juodesni uz pasauli... Kas galejo pagalvoti, kad jis kris kas diena... i paleistuviu lovas, i alkoholio liuna, i nesibaigiancias sventes, narkotiku, vagiu pavojus... O ka daryti tai mergaitei? Kai sako visi - nevertas nevertas, jis nieko nevertas... O ka daryt mergaitei, kuri jam save pazadejo, kuri ji taip beprotiskai mylejo... [sirdis subyrejo i tukstancius mazu ledo gabaliuku, kliju neturiu]

Tomas, 2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis, 17:17:33
„TITANAS“
Šiuolaikiniai laivai yra neskestantys.Bet karai nesibaigiantys. Taigi noriu jums papasakoti kito didesnio laivo už Titaniką istoriją.

Viskas prasidėjo 2004 metais.Buvo pastatytas milžiniškas laivas-„Titanas“ galbūt primena „Titaniko“ vardą kuris nuskendo 1912 metas.Bet ši istorija neturi nieko bendro su „Titaniku“.Laivas išplaukė su 2400 žmonių.Laive buvo 120 gelbėjimosi valčių.Išplaukė 2004 metas birželio 24 dieną.Pradedu tikrajį pasakojimą.

Buwo tokia moteris vardu Nicole. Ji buvo laivo statytojo dukra. Nicole irgi plauke“Titanu“. Ir buvo vyras vardu Jack. Jis buwo neturtingas žmogus išlošęs bilietą pokeryje. Laivas plaukė į Ameriką. Toliau pasakoja Nicole. Išlipau iš mašinos ir pamačiau milžinišką laivą ant jo šono buvo parašyta „TITAN“.Šiuo laivu labai bijojau plaukti. Bet mano šeima mane vertė.-Laivas šiuolaikinis jis negali nuskesti,-kalbejo mama. Taigi įlipau į laivą. Nuėjau iki kajutės. Ir įėjusi į ją pamačiau patį prabangiausia kambarį kokį tik buwau mačiusi. Laivas pajudėjo iš uosto. Išėjau pasivaikščioti po denį. Ir pamačiau keista žmogų vis žiūrintį į mane. Vėliau nuėjau į kajutę ir galwojau apie žmogų laive. Norėjau susipažinti. Vakare nuėjau žemyn bet jo ten nebuvo. Tad man kilo mintis pažiurėti gal jis kur nors laiwo gale. Ir netyčia paslydau ant kempinės. Ir jis mane pamatė. Ir išgelbėjo.Taip mes susipažinome. Susitikome kitą dieną ir aš jį isimylėjau. Bet buwo per vėlu. Į laivą pataikė 3 torpedos laivas lūžo i keturias dalis. Visi supanikavo Todėl laivo darbuotojai atnešė gelbejimosi lemenes. Net valtys nepadėjo . Mes su Džiaku nuplaukėme iki vienos valties kuri nenuskendo. Srowės mus nunešė iki saugios vietos. Gavę signalą kad laivas dingo pradėjo jo ieškoti surado mus. Mes išsigelbėjome. Abu.
Uoste likome kartu. Štai ką mums papasakojo Nicole.

P.S. Istorija netikra.

Saulute, 2005 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis, 22:19:30
Esu dar labai jauna bet gyvenime esu patyrus tiek salto tiek silto dabar man gera nes yra zmogutis, kuris mane be galo myli:)) as ji taip pat be galo myliu bet buvo kitas zmogus kuri tai pat labai mylejau taciau buwo pernelyg didelis metu skirtumas norejau tai jau seniai pabaigti bet negalejau jo iskaudinti pagaliau pakeiciau telefono numeri ir viskas baigesi dabar galiu laisvai myleti sawo mazuti:))

Xiuke, 2005 m. balandžio 27 d., trečiadienis, 16:22:37
Karta mergaite wardu Brigita isimilejo berniuka wardu Skotas. Ji labai ji mylejo, bet skotas jei neatsake tuo paciu.todel Brigita zenge pirma zingzny. Karta parase jam SMS ir prisipazino meileja tada ir jis parase kad ja myli, bet pasake kad ju meijle neimanoma nes jis iswaziuoja i uzsieni! Brigita ilgai werke ... bet skotas nezinojo to. Jis nenorejo iswaziuoti jis norejo pasilikti su Brigita! todel welai wakare jis atejo prie Brigitos lango ir pasiule jei pabegti kartu! sake turi pinigu jiems nieko netruks ir pan. Bet Brigita abejojo! Ji nezinojo ka jei daryti... bet ji sutiko abu susikrowe daiktus ir pabego dabar ji man paraso SMS, kad jei wiskas gerai, kad nieko netruksta, kad jie gywena pas viena Skoto draugo pusbrolio dede jo wasarnamyje! ir sake, kad jiem laabai gerai, todel jis man prizadejo, kad sia wasara jie gryz pasimatyti su artimaisiais ir jei tewai jiems uzdraaus draugauti ar kur kaip nors kitaip isskirs! jie ir wel pabegs! dabar turbut matote iki kur atweda meile! kam galima ryztis del meiles! :* Bet pries apsispresdami gerai pagalwokite ka prarandate ir ko ne!

Irutė, 2005 m. sausio 12 d., trečiadienis, 12:17:45
Ankstyvas pavasaris. Dabar, žiūrint per tą griovį bespalvių dienų, atsimenu, kad tai buvo kovo pabaiga. Bet esmės tai nekeičia - neatsimenu nei balandžio, nei gegužės, nei jokių kitų „pabaigų“. O pradžia? Vien dievas žino (o gal tik velnias), kur viso to pradžia.
Žiūriu į žvaigždėtą dangų, nesimiega. Keistas jausmas, kai esi kažkam reikalinga, visai pamirštas, o gal visai nepatirtas...- atėjo į galvą vakar vakare, kai jis išvažiavo. Stebėjau naktinį dangų ir mąsčiau apie jo žodžius - kaip jis džiaugiasi, kad turi antrą pusę, t.y. mane. Taip gimė ši žinutė. Ir tai buvo pirmas jam išsakytas jausmas...
Susitikdavom beveik kasdien, nėjom net į paskaitas, kad tik pabūt kartu nors akimirka ilgiau...
Taip, tai buvo 2002-ieji, nes tais metais, spalio mėnesį, gavau atsakymą į mano laišką su eilėraščiais, kurį siunčiau į Lenkiją. Tai buvo kvietimas dalyvauti šiemetiniame poetų susitikime.

Tuščiu, abejingu žvilgsniu stebėjau veidrodyje savo veidą, kuris atrodė nekaip po dviejų naktų, pilnų alkoholio...
Grįžau namo apie vidurdienį. Gavau kaip reikiant. „ Nuo grandinės nutrukai! O aš galvojau, kad tu jau suaugai!”...
Neatsakiau. Neturėjau nei noro, nei jėgų. (...)
Išgėriau 50 g degtinės. Pakartojau. Nerimas išnyko. Pasijutau geriau, net šypsena grįžo. O paskui kažkas sprogo vidaus gelmėse ir pasipylė ašarų lietus. O juk savęs gailėjimasis - egoizmo apraiška. Bet aš verkiau. (...)
Kupina pykčio, neaiškios kilmės skausmo, vėl pildžiau tuščius dienoraščio lapus.
Suaugusiųjų gyvenimas yra...neįdomus? O ko tu, mergyt, laukei? - Linksmybių? „Tusų“? - Kaip kažkada - gėrimo iki paryčių be susimąstymo apie ateinančią dieną? Taip. Čia viskas yra kitaip - labiau sutvarkyta, labiau...monotoniška? Čia kasdienybė plaukia pro tave, pasiklysti pats savyje, tapdamas labiau monotoniškas už ją. Prarandi bet kokią - bet kokį spontaniškumą ir, matyt, tampi daltoniku, nepriklausomai, ar vyru, ar moterim esi. Be spalvos pilkos, gali dar įžvelgt turbūt kad tik spalvą juodą...Ir svarbiausia, kad viskas nėra nei bloga, nei juoda, pasaulis aplink ir žmonės yra paprasčiausiai monotoniški, permirkę kiaurai kasdienybė bei tais pačiais, iki skausmo pažįstamais, veiksmais. Ir nesikeičia niekas. Nei į geresnę, nei į blogesnę pusę.
Esu suaugusi. Kaip gi kvailai tai skamba! (...)
Akimirka sustojo ir galėjau pajaust jos skonį. Trumpam. Ir vėl šokau į įsisiautėjusią žodžių krūvą. Ne, ne mano. Jų buvo daug - reikalingų ir nelabai. Kalbėjo visa šeima. Kaltinimai, priekaištai, įžeidžiantys žodžiai, galų gale ir ašaros. Kas gi išjungė tą prakeiktą šviesą? Man tamsu kvėpuot...
Niekados nemėgau mėtos kvapo ir skonio, o Volokordinas man tik mėtą ir primindavo.
Atsimenu, kaip greitosios pagalbos gydytojas barė, kad savavališkai su širdies vaistais žaist negalima. Juokiaus po geros raminamųjų dozės. Skubiai atlikta kardiograma nieko neparodė. Širdį pasirodo turiu vis dėl to sveiką. Dar dvi dienas pragulėjau namie, vieta, į kurią buvo suleisti vaistai, skaudėjo kaip reikiant.
- Sakot, sąmonės netekimo priepuoliai dar buvo. Aha, reik didint vaistų dozę. - kaip ir ana kart užsirašinėdama visą mano pasakojimą, tarė gydytoja.
- Ačiū. Viso gero. - sakau atsikeldama nuo kėdės.
Ačiū. Nelabai žinau už ką bet tiek to. Krūvos dalykų nesuprantu, gal nemoku ar nenoriu - koks skirtumas. Koks aplamai skirtumas, ką jaučiu. Viskas, ką turiu yra mano. O ką aš iš tikrųjų turiu??
Kelias nuo Antakalnio iki Meno Gimnazijos atrodė ant tiek trumpas, kad nespėjau suprast, kokios mintys blaškosi mano galvoj. Trokščiau užmigt. Ir matyt nepabust. Tik tada aš to taip ryškiai nesupratau.
O juk viskas puiku. Mylimas žmogus šalia. Ko gi dar norėt beprotiškame sapne called realybė?
Viskam suteikti vardai ir viskas turi būt suprantama. Tokia jau mūsų prigimtis. Taip paprasčiau, ne taip baisu. Nežinomybė gąsdina ir slegia. Taip. Tačiau šiuo atveju nežinomybės lyg ir nebėr. Lyg ir...Kažin, ar eilinį kart neklystu. Žvelgiu į save tarsi iš šalies, vienu metu matydama savo praeitį, dabartį ir ateitį. Viskas vyksta, yra. Aplink. Su manim. Tačiau manęs nebėr.
Kažkur tarp sapnų ir bedugnės egzistuoja mažytis manasis „aš“. Išsigandęs, išsiblaškęs, pamirštas. Manim taip pat. Tačiau jisai yra ir turiu tą suprast, kad vis dar esu ir turiu būti. Viskas gi turi prasmę, galbūt neakivaizdžią, nesuprantamą dažnai. Juk giliai savy žinau tai, juk žinau...(...)
Ir vėl išaušo nauja diena. Iš tikrųjų - nauja. Net keista pasidarė, kad tai pastebėjau. Buvo turbūt pirma birželio dekada, pastebėjau ir tai, kad pro langą nesiliaujamai veržasi šilti saulės spinduliai.
Kaip įprasta darbo dienomis, kai suskamba žadintuvas, kupina pykčio keliuosi ir žygiuoju į savo miniatiūrinę virtuvėlę kavos. O, taip, tuoj patogiai įsitaisysiu ir užsitrauksiu gardų dūmą. Mintyse jaučiu cigaretės kvapą, susimaišantį su kavos aromatu ir pradedu jaust skonį. Greičiau, greičiau. Bandau išjudint save iš miego būsenos, kurioje išlieku praktiškai iki darbo durų.
Pagaliau skęstu malonume - trumpoj kavos gėrimo akimirkoj. Svarbiausia, kad tokiu ankstyvu metu niekas negali sudrumsti mano ramybės. Ir štai, prasideda eilinė darbo diena...(...)
Saulės spinduliai beldžiasi į langą - girdžiu. Po galais aš girdžiu! Matau tą akinančią šviesą. Taip, šviesą...
Jis žiūri į mane primerktom akim. Laukia. Kol pabusiu matyt. Jis šypsosi. Jis - mano vyras...
Tiesiog nuostabu! Atveriu duris - ramybės vėjelis švelniai liečia skruostus, kedena plaukus...Atsimerkiu. Nuostabi gamta, žaliuojantis peizažas. Žengiu pirmą žingsnį. Jaučiu, kaip žole kutena mano pėdas. Einu basa, kaskart jausdama tą švelnų žolės prisilietimą, ramybės dvelksmą...Kažkur toli čiulba paukščiai, girdžiu vandenį. Turbūt krioklys - vandens garsas stiprėja. Prieinu arčiau. Taip, tai didelis, šėlstantis, nesutramdomas krioklys. Ak, kaip norisi pamiršt viską (tuo pačiu ir savo vandens baimę) ir šokt. Nušokt nuo skardžio žemyn. Ir krist. Krist ir jaust, kaip laisvė apima visa kūną - jis dreba iš smalsumo pažint tą jausmą...Šoku. Krentu žemyn į šėlstantį vandenį...Aš laisva...
Pabudau su šypsena. Pirmą kart pabudau su šypsena. Taip neapsakomai gera viduje, taip ramu...hmm...vis dar jaučiu tą laisvės kvapą, vis dar jaučiu...Kava! - Jos aromatas išžadina mane iš saldaus miego, tačiau keltis iš šiltos lovos nesinori. Tiek jau to. Svajodama apie gardų cigaretės dūmą bei kavą, kuri jau laukia manęs ant stalo, keliuosi. Labas rytas, nauja to paties mano gyvenimo diena...(...)
Ruduo. Jau ruduo. Ruduo jau baigia pasibaigt. Sustingęs žvilgsnis pro langą. Vakarienė paruošta ant stalo. Laukiu pargrįžtant iš darbo...savo vyro.(...)
Žiemos alsavimą jaučiu. Rudens pėdsakai dingsta po švelniu sniego sluoksniu. Saulutė beldžiąs į langą, žadina iš saldaus miego. Nusišypsau. Šalia jis...Jis - mano vyras...

Giedrė, 2004 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis, 18:40:24
Net sunku pradeti rasyti...bet man to reikia, tam kad nors kiek nusiraminciu, bent jau trumpam pajusciau ramybe iki vel tolimesnes minties.Gal kam si istorija pasirodis vaikiska, gal kas patyre ta pati...o gal kas perskaitis ir nusijuoks, bet kaip ten bebutu man bus ramiau, nes pasidalinsiu savo skausmu su jumis.
Metus draugavau, gyvenau su vienu zmogumi, jis be galo mane mylejo ir myli-ga as ir esu ta jo didzioji gyvenimo mele...Ypatingai megau pazintis, jis nuolat kartodavo: "o je tu rasi geresni"...as is to tik pasijuokdavau...geresniu nera yra tik tokie kurie labiau mus atitinka ir yra artimesni musu sielai..taip ir nutiko radau toki zmogu..laikas bego..as ji pamylau is karto, nesu is tu zmoniu kurie verstu kita buti "antrarusiu"...nenorejau jo apgaudineti(buvusio vaikino)palikau ji, jis nenorejo manes paleisti, man buvo taip pat sunku..visu pirma prisirisimas, visu antra materealus dalykai, kuriais siuo metu sliksciuosi...jis manes nepaliko ramybeje ir as su naujuoju draugu nutarem su juo pasneketi...ir tai baigesi tuom, kad mano najasis draugas jam paskambino ir pasake, kad pasitraukia...iki siol nesulaukiu jokiu ziniu, einu is proto, su buvusiu nesiruosiu taikytis vien is gailescio, kuris ir leme mano meiles pabaiga su naujuoju zmoguciu...kodel taip nutiko? uz ka? juk mums taip puikiai sekes kurti meile...ka man daryti????

Aistukas, 2004 m. rugsėjo 24 d., penktadienis, 20:21:27
Ar sunku mylėti be atsako?
Naktis... Dangaus skliautuos žėri žvaigždės. O aš stoviu ant jūros kranto ir verkiu.
Visas mano kūnas virpa nuo prisiminimų. Nuo žavių akimirkų, kurios daugiau nebesugrįš...
Aš stovėjau, žiūrėjau į melsvą tolį ir laukiau. Laukiau savo meilės aušros. Žvarbus vėjas glostė mano plaukus ir staiga...
Mano mintyse iškilo keistas klausimas - kas yra meilė?
Vėliau bandžiau atskirti kuo skiriasi meilė nuo meilės be atsako.Atrodo, jog tai vienas ir tas pats dalykas, jausmas, tos pačios mintys.
Bet kai pradėjau analizuoti, atradau įdomių dalykų:
Meilė - tai gyvenimo prasmė. Jei jos nebūtų, tai sunyktų visas pasaulis, visas grožis ir visa, kas gyva. Tik šį kartą analizuoju ne apie meilę gamtai, paukščiams, gyvūnams ar daiktams.Aš mąstau apie meilę žmogui.Apie tą nepakartojamą jausmą, kuris visus pakilėja iki dangaus.
Tikroji meilė yra abipusė. Jos neišreikši žodžiais, nes ji išreiškiama jausmais.
Meilė... Tai jausmai, tai mintys, poezija, dainos, romantika. Juk visa tai nuostabu...
Bet nenukrypkim nuo temos! Ar sunku mylėti be atsako?
Ką tai reiškia - be atsako? Tai yra vienpusė meilė. Kai tu myli, bet į tavo jausmus neatsako.O tai yra be galo skaudu. Kiek reikia ašarų išlieti, o kiek bemiegių naktų ir tuščių, beprasmių svajonių? Kaip savo širdžiai pasakyti, kad ji nemylėtų jai neskirto žmogaus? Kaip galima šypsotis, kai viduje jausmų sumaištis?
Laikrodžio rodyklės vis slenka į priekį. Laikas nestovi vietoje. Naktis keičia dieną, saulė keičia mėnuliuką, o mano mintys vis tos pačios. Dienos praslenka tuščiai ir nykiai. Akys vis apsipylusios ašaromis, kurios nenori nustoti riedėti. Širdis, rodos, tuoj, tuoj išlėks iš krūtinės, bet tai nieko nepakeis.
Aš tyliai ant jūros kranto stebiu žvaigždes, širdis nerimastingai plaka, nes tu užvaldei mane... Bet tai tik aš, mano jausmai ir mintys... O kaip gi žmogus, kurį aš myliu, ir kurio man taip trūksta? Kaip gera būtų jei jis dabar sėdėtų šalia ir priglaustų mane prie savęs. Jis yra, tikrai yra kažkur, tik ne su manimi.
Aš jaučiuosi tokia vieniša... Dažnai kinta nuotaika. Vieną akimirką šypsausi, o kitą jau lieju ašaras dėl žmogaus, kuris nevertas nei manęs, nei mano tyrų jausmų...
Tikiu jog anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris bus vertas to nepakartojamo jausmo - mano meilės. Mano akutės apsunko ir lėtai, lėtai užsimerkė. Aš nugrimzdau į ramų miegą. Ryte nubudus aš nusišypsojau. Juk aš esu gyva! O tai reiškia, jog pasaulyje dar yra mylinčių, mylimų ir norinčių mylėti širdžių.
Nubudus aš supratau, kad tai buvo tik tikroviškas sapnas. Tai ir buvo meilė be atsako, kuri vos išaušus rytui išgaravo ir, galbūt, daugiau nebesugrįš...

Ingrida, 2000 m. birželio 14 d., trečiadienis, 18:24:06
Romantika yra labai nuostabus dalykas, kurio internetikai kaip
as labai sunku aprasyti ir papasakoti. Romantyka tesiok labai saunu!!!

Marla, 2000 m. birželio 7 d., trečiadienis, 12:33:39
Tai atsitiko siu metu vasari. Tyleris (vardai sugalvoti musu paciu naudojimui i-nete) buvo vienas is retu zmoniu, su kuriais nesiverziau bendrauti kai musu lektuvas nusileido Londone. Bet greit aplinkybes priverte susidraugaut... Gyvenom pavojingoje miesto dalyje, kur temstant eiti gatve nepatartina. Musu vadove, nerimaudama del saugumo, apgyvendino mane su drauge (tebunie jos vardas Sammy) ir ji su draugu toje paioje gatveje ir liepe laikytis kartu. Is pradziu tarpusavyje snekejomes tik tiek kiek butina, nesutardavome ir gincydavomes, bet jau pirma diena supratom, kad esam vieni kitiems reikalingi: mes nenorejom vaiksciot vienos, o jie be musu nezinojo,kaip patekti namo...
Ta vakara, kol mes keleta kartu nesekmingai bandem rasti savo gatve, Sam isivele i arsia diskusija apie muzika su Tylerio draugu. Pastarasis prisigretino prie manes ir uzmezge pokalbi (net nezinau apie ka!)
kita ryta mes jau bendravom gan draugiskai. supazindinau vaikinus su kita savo drauge (tebunie jos vardas Lily). Puiki kompanija, puikus miestas, kas gali buti geriau? Ir viskas buvo nuostabu, kol...
LAUKITE TESINIO....

Ozas, 2000 m. balandžio 12 d., trečiadienis, 12:21:17
Mergaites pirmas kartas
Tai Tavo pirmasis kartas. Atsigulusi sutrauki
visus savo raumenis. Prasai Jo palaukti murmedama pirma pasitaikusia ant liezuvio priezasty, bet Jis beatodairiskai siekia taves toliau. Paklausta, ar bijai, tu drasiai kratai galva. Jis turi daug daugiau patirties, bet tai pirmas kartas, kai Jo pirshtai atsiduria reikiamoje vietoje. Jis tyrineja tave giliai - drebina siurpuliukai ir kunas visas isitempia, bet jis elgiasi svelniai kaip ir pazadejo. Pazvelges giliai tau i akis papraso pasitiketi - juk Jis tai dares daugybe kartu anksciau. Jo saltakraujiska sypsena atpalaiduoja tave ir Tu jam duodi daugiau vietos savyje. Tu pradedi prasyti ir netgi maldauti, kad viskas vyktu greiciau, bet Jis neskuba noredamas sukelti kiek imanoma maziau skausmo. Kai Jis prisiglaudzia arciau smelkdamasis giliau ir giliau, tu skruostu pajauti karsta ora.
Atrodo, jog skausmas plinta po visa tavo kuna ir tu jauti nezymu kraujo sruvenima kai Jis tesia. Jis uzjaucianciai ir idemiai pazvelgia i tave klausdamas ar tai pernelyg skausminga. Tavo akys pilnos asaru, bet Tu svelnia papurtai galva, tuo prahydama ji testi. Su igudimu jis pradeda judeti pirmyn ir atgal, bet tu pernelyg sustingusi jausti Ji savyje. Po keliu akimirku tu pajunti kazka trukstant savyje ir Jis tai istraukia. Tavo kvepavimas greitas, jautiesi uzdususi, bet esi laiminga matydama Ji virs saves.
Jis ziuri i tave ir siltai sypsodamasis sako, kad Tu buvai labiausiai uzsispyrusi, bet dabar igijusi patirties ir drasesne.
Tu nusisypsai ir padekoji savo dantistui. Jautiesi patenkinta, juk tai buvo pirmasis istrauktas dantis.

LAIMA, 2000 m. kovo 13 d., pirmadienis, 12:16:23
Tai įvyko 1999 kovo mėnesį per Juozines.
Juozukas paprašė Laimutę pabučiuoti su išlaikymu.Laimutė nesutiko, tuomet Juozukas pareiškė, kad aš tau taip padarysiu, kad tu atsiminsi visą gyvenimą. Ieškau atsakymo, nes tikrai daug pridarė kiaulysčių, bet yra geras posakis:

NETEISK KITŲ NES PATS BŪSI TEISIAMAS.

Vieną gerą mintį iš tūkstančio Juozukas yra pasakęs...
Aš tave prisiminsiu visą gyvenimą ... šita "Meilės" istorija dar nepasibaigė, nepažinojai manęs Juozuk ir nepažinsi. Lauk iš dangaus siurprizų. Tavo auka. Sėkmės tavo draugams budeliams.
LAIMA

wilfried, 2000 m. gegužės 8 d., pirmadienis, 22:10:26
WILFRIED
EIN GUTAUSSEHENDER MANN AUS DEUTSCHLAND
SUCHT EINE SCHLANKE FRAU BIS 39 JAHRE
OHNE KIND: