Interneto romantikai

Romantiškos istorijos

Skaitykite šias romantiškas istorijas:
Ištrūkti iš įkalinimo voratinklio
Edis Raideris ieško žmonos

Kviečiame šiam puslapyje pasidalinti romantiškomis istorijomis. tai gali būti pasakojimai iš Jūsų arba iš Jūsų pažįstamų gyvenimo, nugirsti ar perskaityti pasakojimai, arba tiesiog sukurtos ("išlaužtos iš piršto").

Istorijos nebus iškart talpinamos į WWW puslapį. Prieš "paviešinant" jas perskaitys ir aprobuos HOT.LT redaktorius

       Jūsų vardas: 
El.pašto adresas: 

Jūsų pasakojimai:

Pergalė, 2012 m. kovo 2 d., penktadienis, 18:37:35
Keistas tas gyvenimas, o dar keistesnė kartais būna meilė,kodel taip manau, ogi todėl, kad mes amžinai įsimylime žmonės,kurių mums mylėti negalima arba tiesiog jie nemyli mūsų. O stengdamiesi įtikti žmonėms kurie niekada mūsų nepamils mes parašciausiai prarandame tuos, kurie iš tiesų mus myli tokius kokie esame, jie myli mus už mūsų kvailystes, uz amžinai juokingas ir beprasmiškas isterijas uz kvailą norą patikti kitiems, jie tyliai mus saugo pritaria viskam ka mes sugalvojam ir mums nepavykus, visada bus šalia,kad galėtu nubraukti ašarą nuo skruostų, o tuo pat metu jie jaučia begalinį skausmą širdį, tačiau niekada nepasako to garsiai jie stengiasi suteikti mums stiprybės ir jėgų kovoti toliau, nors kartais būtų daug parasčiau jai tiesiog pasakytu,kad MYLI, taČiau nenorėdami pasirodyti silpni arba tiesiog nenorėdami sugriauti draugystės jie pasirenka amžiną tylą,kad galėtu,bent trumpam būti šalia ir galėtu vadintis draugais, nors širdyje dega begaline meilės ugnimi,o gal jie taip elgiasi todėl kad mato ir mano jog mes niekada ju nepamilsime,nes amžinai siekiame tu kurie is tiesu mums nereikalingi,o taip elgdamiesi prarandame daugybe laiko ir jėgų kol galiausiai suvokiame, jog norėjome ne to, o kai suvokiame padarę klaidą dažniausiai jau būna per vėlu ka nors pakeisti...

Neris, 2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis, 11:33:51
Sutekėsiu į Tave,
tik neskubėki,
būk ramus ir lėtas kaip karalius Nemunas
o aš ta Neris,
kurios gyvenimas
nešti savo vandenis į ten,
kur Nemunas
skrodžia tylą ir formuoja vagą, kryptį, viziją... ir seka pasakas
tyliai ir lengvai, tiesiog rimuodamas
groja savo ilgesingą dainą,
apie tai, kad jau nauji laikai ateina,
skaidrūs, šviesūs ir pilni švelnumo...

2011 m. spalio 8 d., šeštadienis, 21:28:53
kaartais net nezinai kas taves laukia bet visa laika zinai kad svajones tai ko labiausiai tu troksti,nueiti a svajone ten kur tu nebuvau tos svajoniu nikstukas giveva pas kiekviena, pasinerti i ta pasaku pasauli nukeliauti i svajiu sali.uzmerk akis pasinerk i ta nepazistama erdve.su ta svajove kaip su banga pareinancia i kranta rasi save papludini [ten tu ,,,,,,,,

skaiwaaa..., 2011 m. liepos 7 d., ketvirtadienis, 18:13:54
Susipazinimas, meile, kancia ir....

Pirma karta mes susitikome pas mano drauge pas ja ivyko tas pirmas susizavejimas...
As atejau pas drauge ir ji man pasake jog pas ja ateis draugai tvarkyti kompiuterio...
Mano pirma mintis buvo kas per draugai???-nors to garsiai nesakiau laikiau liezuvi uz dantu nors labai knidejo paklausti kas jie?kaip jie atrodo?is kur jie?....praejo valanda,dvi mano drauge pradejo nerimauti ji paskambino vienam is vaikinu ir paklause ar jus ateinat?... jie atsake kad labai atsipraso jog veluoja bei jog ateina...iejes jis....pro duris pagalvojau jog kiek jam metu????....jis buvo tikrai grazus bet is isvaizdos atrode daug vyresnis nei as....jis manes pirmas paklause kiek man metu.... as atsakiau jog man 14 ir jis nuziurejo mane tokiu zvilgsniu kiek??????????na 14 atsakiau bet tu tikrai 14 neatrodai.... 18 tikrai turi ...jis net mano draugiu paklause kiek man metu jos atsake jog tikrai 14 nors jis dar vis negalejo patiketi as tiesiog nusisukau ir pajutau kaip visas demesys jo tiesiog isblysko ir viena is mano draugiu ji kabino... nors man tada tikrai nerupejo jis atrode susimastes bet nieko pagalvojau.... zinojau jog jis jokiu budu budamas 18 nenores tureti paneles kuriai 14 tas vakaras taip ir baigesi....mazdaug po metu....per faceboka jis mane pakviete i vakareli (Kaledini vakareli) pas ji namuose rase labai mandagiai bei graziai...skambejo kaskas panasaus (gal noretum pas mane i vakareli?beja mes turime tema..Vakaro tema Paneles su suknelem Vaikinai su kostiumais labai prasau jaigu gali ateik su suknele)...
Na praejo 1 savaite atejo laikas ruostis pradejau ruostis ir atejo mano sesuo (kuri nori zinoti daugiau negu bet kas)-paklause... Na ruosiesi? Ji buvo atsiremusi i siena bei laike rankas susuktas i kumuleli bei ziurejo lyg pro saules akinius i mane.... kitas klausimas skambejo visai kitaip...tai kelinta tavo vaikinas atvaziuos taves pasimti?....kabinsi?....
Ka???????!!!!!-atsakiau verciau eitum kaskuo uzsiimti negu atsistojus cia avarijas kalbetum...
Taip,Taip,Taip.....pasizejo i mane sakydama ir pratese zodzius lipdama laiptais...
Taigi atvaziavo jis zinoma as dar stovejau prie veidrodzio ir nervavausi kai isgirdau masinos garsa bei tuk tuk i mano duris.... greitai pasiemiau salika bei rankinuka ir atidariusi duris ...islekiau pro jas negalejau nesisypsoti eidama iki masinos..... tiesiog tai buvo man neimanoma nes tikrai labai jaudinausi visa drebejau mano mintys galvoje turejo skambeti lyg (kaip fainai ir vel ji pamatysiu) ta karta jau ji norejau pamatyti nes buvau maciusi tik pries metus ir jis man tikrai patiko norejau per tuos metus ji sutikti bet deja nebuvo sansu nebuvo kaip ji pamatyti nes nezinojau kur gyvena,nieko daug apie ji nezinojau net nebuciau zinojus apie ka su juo kalbeti....taigi ilipusi i masina pamaciusi ji mano sirdis plake 10x greiciau bei stipriau mano veide sypsenos ir juoko pasirode daug.... jis i mane ziurejo zydromis akimis su labai miela sypsena mane tai zude nes bijojau jog jis nustos i mane taip ziureti kai pamatys kokia kita panelea nes jis buvo isgarsejas kaip mergisius.... na mes atvaziavome i vakareli jis paprase jog dar palauktume nes jis vaziuoja pajimti kitu paneliu i kita miesta....as iejusi i jo namus pamaciau viena panelea ir man galvoje iskilo labai didelis klaustukas?... tada mano drauge paprase jog su ja pabuciau kol ji parukys...gerai atsakiau na nuejome i lauka bei jos paklausiau kas ta panelea is kur ji???...ji negrazi...!!!
Ji atsake jog ji buvusi to vaikino panelea kuris mus atveze jo vardas(arnas) ka??????ji atsakiau dar karta pakartojau ji tikrai negrazi!!!!mano drauge man pritare...
iejusi i vidu mes jau mateme ji gryzusi bei ziurinti i ja!!!!!!!!!!!!kas ta ji????(ta panelea kuri labai grazi ir ji pirma kuri atitrauke jo demesi nuo manes).....ta vakara as ja uzmusti norejau nes jis mane taip trauke o ji viska man gadino galbut ji ir grazi bet turbut pas ja smegenu maziau nei pas mane supykusi pasakiau.... jis isejas i lauka vienas parukyti pamate mane bei paklause tau salta????
spekit ka atsakiau......(zinoma jog atsakiau taip kur as dingsiu pagalvojau kai jis mane apkabins tiesiog pasimegausiu jo draugija)-pagalvojau na jis mane apkabino bei jo ex pamate ji su manim supyko tai jis mane paleido nuejo jai kaska pasakyti bei gryzes toliau kabino ta blondine Latve... na ka pagalvojau....tada mano nuotaika dingo ir nenorejau nieko visa vakara jie svaiginosi,soko linksminosi o as sedejau vienam kambari ir vis galvojau kodel tai yra???kodel as negaliu jam patikti???ir asara istrysko iejas vienas i kambari jis mane pamate ar tau viskas gerai?... paklause jis... as zinoma jog atsakiau taip jis mane apkabino ir isejo nes ji kaskas is draugu pakviete...visa likusi vakare sedejau bei nieko nedariau...
Isejau namo kaip visi atsisveikinom su arnu zinoma pas ji ta ''grazuole'' pasiliko pagalvojau kur gi nepasiliks abu p****s nori gi.... na ka taip ir viskas isejo praejus maziau nei dviem savaitem as ji ir vel sustikau draugu rate nes mano drauge pakviete kad as varyciau su ja na pamaciusi ji.....
Viska uzmirsau.... kai ji pamaciau vel norejau jog jis mane apkabintu...
As stovejau sale visu mes buvome parke ten buvo salta nes buvo vakaras...taigi jis vel manes paklause salta???-biski atsakiau.... jis priejo prie manes bei apkabino as visa drebejau ir drebejau turbut ne del to kad salta o is tos laimes ...tada mes vaiksciojome jis mano rankos nepaleido o drauge pazvelge i mane tokiu zvilgsniu kas cia vyksta???...man lygiai toks pat klausimas sukosi galvoje nes zinojau jog jis su ta blodine draugauja bet nesupratau kodel tada jis lenda prie manes ...klaustukas sukosi ir sukosi mano galvoji bet buvo nerealiai gera!!!!!!!!!!!!!!atejo vakaras mes sedejome masinoj jis mane pabuciavo bet ne taip kaip as isivaizdavau mano bei jo bucini....
jis i mane ziurejo ir ziurejau pradejau justi jog jis nori mane pabuciuoti (mes buvome atsikabine)...jis priejo arciau... musu lupos tik pradejo liestis ir jis mane atstume as sunerimau pradejau tikrai panikuoti bei pasake ''as to negaliu daryti jug as draugauju su ~~~~~...... as negaliu atsake...'' as pasimeciau sakau na taip as tave suprantu atsakiau to neturetu buti .....sakydama buti nespejau istarti viso zodzio jis mane pabuciavo ir pasake jog as ji labai traukiu mano lupos atrodo per daug saldzios....ta vakara as buvau labai laiminga gryzusi namo tik apie ji ir galvojau ejo kita diena mes vis pradejom susitikineti kas keisciausia buvo jis man kiekviena karta susitikus sakydavo'' neisimilek manes''as sakydavau ''aisku kad neisimilesiu'' nors galvojau visiskai priesingai o gal jau buvau ji isimilejusi saves paklausiau kita diena jis vaziavo pas ja...iki jis man... ok atia sakau...ir pradejau eiti su draugais i kita puse jis susuko mano varda bei pasake ateik... jis mane prisitraukes prie masinos lango labai aistringai pabuciavo!!!....na eidama turejau tokiu minciu jog jis galetu mane pabuciuoti kol neisvaziavo pas ja!!!!galbut buvau slyksti tuom kad as naudojausi ta akimirka kai buvau su juo ir apie ta varkse panelea net nepagalvodavau... dabar istikruju tas akimirkas prisiminus nesijauciu labia gerai nes visdelto del savo noru skaudinau kaska kas apie tai net nenutuoke ...taigi jis isvaziavo o as visa nakti masciau kodel taip darau?gi tai negerai...kodel jis tai daro?kas bus toliau?kuri bus ismesta is meiles rato...o gal mesa bi ir jims ieskoti trecia....jauciausi durnai bet tuo paciu ir nejaukiai bijojau kas bus toliau...kaip viskas pasisuks....kita ryta jis man parase sms (labutis ka darai?gal susitikim?:*)na ka as iskart jam paskambinau sutareme susitikti po 10 minuciu bet as vietoje stovejau ir laukiau jau po 5 minuciu lauke lijo taigi i masina ilipau tikrai slapia....na ka jis pasiziurejo i mane pradziai nusisypsojo tada pabuciavo ir pasake (as su ja issiskyriau) mintyse as tikejau kad jis su ja issiskirs nes jis buvo sakes jog jam ju santykiai nepatinka per daug nuobodus bei kaskas jiems nesutinka.... na ka as nusisypsojau ir zinoma as apsidziaugiau visdelto kiekviena panelea mano vietoje butu to norejusi...?????kas noretu kad vienas vaikinas bendrautu su dviem ?a...na ka mes jau kaip ir draugavome taigi ta diena nuvaziavome i kina paziurejome filma bei pasivaiksciojome veliau jis manes paklause gal nori ateiti pas manea???as sutikau bet visdelto sutrikau nes gi ten ir jo mama bus to labiausiai bijojau nes man 15 o jam 18 gal jo mamai tai nepatiks????na ka nuvaziavome pas ji pastebejau jog jo mama mane pamaciusi nusisypsojo maloniai bendravo buvo tikrai maloni tada apie 8h vel ejau namo kita diena mano vaikinas sake jog jo mamai tikrai patikau kas man labiausiai is jos mamos zodziu patiko tai kai ji pasiule man kavos beipasake bet viena marti gali isgerti su manim kavos ne taip kaip paskutine kuri kiekviena diena sedejo savo kambari ir gere tik arbata bei pridure jau verciau ji gertu vandeni vistiek jokio skonio(bei nusijuoke)as graziai bei maloniai pazvergiau bei taipat nusijuokiau...na ka mes taip prabuvome kartu gal savaite ar dvi viena is tu savaiciu as miegojau pas ji mes buciavomes nezinau kaip bet jis mane nurenge nors as nepasidaviau as to nenorejau kaskas lyg buvo kusdejas jog dar nelaikas na ka atejo valentine diena xD as atejau pas ji su dovana (visdelto tai buvo valentine diena=) as jam padovanojau meskuti bei saldaini ;)))) atejo vakaras mes “ziurejome filma” na parasiau kabutese todel jog tai tikrai buvo tipo mes buciavomes pradejau jausti kaip jis ateina pas mane vis arciau ir arciau,greiciau bei greiciau,aistringiau ir aistringiau bet staiga jis sustojo ir manes paklause(tu to nori?) is pradziu as tilejau isvis nieko nesakiau tiesiog buvo nepatogu jis tai suprato lyg ne!!! Na jis toliau su manim svelniai elgesi bei dziaugesi lyg turedamas kaska labia naujo bei grazaus as sustabdziau ji ir priverciau kad jis pakartotu ta sakini... labia svelniai... seip ne taip as pasistengiau istarti taip!!! nors tai buvo sunkiau negu galejau isivaizduoti....jis mane pradejo liesti visa drebejau nes labai bijojau jog mane vel nuoga pamatys ar kaska ne taip kaip pira karta padarysiu....man skaudejo... jis ziurejo i mane ir klause skauda?darau ka blogai?as nieko nesakiau tiesiog spaudziau sale saves vis stipriau ir stipriau man tikrai skaudejo bet jo ranku prisiletimas mane silde lyg karciausiais lauzas pagaliau viskas baigesi nuo to laiko mes buvome labai atviri vienas kitam prasiau jo jog manes niekada neskaudinti jog man viska pasakytu nes zinojau jog melavimo neistversiu....jis man tai prizadejo jis prase manes to paties as zinojau jog niekada jam nemeluosiu jutausi per daug isimilejusi....praejau daugiau negu 3 menesiai as jauciausi labai laiminga tik bijojau jog jam neatsibosciau mes praleisdavome kiekviena diena kartu nors jis sake jog jam kiekviena minute su manim brangi.... jis buvo rimtas pas mane niekada neusaukdavo ar nesakydavo nieko to kas mane galetu iskaudinti apie rankos pakelima net nekalbu kaip jis sako tokius uzmusti (mergina yra visu graziausias tverinys zemeje ir niekam nedera ju musti mergina gi neapsigins stipriasniam vaikinui ji tiek jegu gi neturi tai tikrai baisu)zodi baisu jis visada labai pabrezdavo....na ka mes kalbejome rupinomes vienu kita zinoma buvo kart air intriga su sms zinute jis parase tai blondinei sms (labas kaip tu?ka darai?zinai as pagalvojau kaip as galejau palikti tokia grazia panelea?gal kada susitiktume?)na mano geriause drauge apie tai suzinojo ir man pasake na mane tai zude visa kelia iki jo eidama nervavausi nebuvo labai gera nezinojau kaip jo paklausti apie tai?ar jis atsakys tiesa?todel nusprendziau eiti su drauge mes iejome i jo namus jis piese as jo paklausiau ar rase tai blondinei?graziai jo paklausiau nerekiau,nesinervavau...jis atsake taip rasiau zinoma ir jam pasake viska kaip ir buvo visdelto jis man buvo pazadejas jog man sakys tiesa...jjis mane nuramino sake jog jis rase nes norejo suzinoti kaip ji....jis girdejo kad ji jautesi blogai kai jie issiskyre nors ji to taipat norejo....na ka as jam nesakiau kad neberasyk jai ar dar kaska tiesiog pasakiau jai rasysi bent man pranesk kad jokiu intrigu nevyktu aplink mus... jis atsake gerai as prizadu;***
na mes vel vienas i kita ziurejome su pasitikejimu mus kartu buvo gera turejome daug linksmo laiko kartu...praejus menesiui ivyko tai ko nesitikejau bet visu blogiausia nebuvo...nes...
na ka as atsikelau sestadienio ryta ir jauciausi gerai bet mano nuotaika labai linko i bloga puse lyg kaska jauciau...pradejau klausytis letos muzikos net apsiverkiau be priezasties....nesupratau kas vyksta....praejus valandai nuejau pas drauge nusprendziau jog nunesiu savo eilerasti kuri sukuriau musu pirmo bucinio vardu...tai turejo pamatyti mano drauge bei mano vaikinas...
as nuejau pas ja jai paskaiciau ta eilerasti jai jis patiko sake jog grazu!!!jis man parase zinute jog iskilo problemu ar galiu ateiti be buckio be nieko todel nusprendziau jog tai tikrai negerai nes jis visada ka beparasydavo buvavo su bucinuku todel tikrai isigandau...as pas ji tiesiog nubegau...kai jis atidare duris jauciau kaska labai blogo jis mane pabuciavo ir paprase jog nueitume pas ji i kambari...na mes nuejome pas ji i kambari ir jis sako ce del musu draugystes....liudnu veidu...as iskart pradejau panikuoti pradejo Kristi asaros pradejo darytis silpna visas musu laikas kartu tiesiog prabego pro mano akis pro sirdi nenorejau gyventi be jo buvo labai sunku pagalvoti jog busiu be jo...as jo paklausiau ka padariau blogai?????????nieko jis man atsake kaip nieko jai tai del musu draugystes????paklausiau....supranti tau 15 man 18 mes netinkame vienas kitam tu per jauna man,mesi kluba negalime kartu mes negalime gyventi kartu...tu nepagalvok jog tai del kokios nors paneles tai ne del to....jis verke tai sakydamas jis sake jog gali mane vadinti kaip nori man tai nesvarbu...mes apsikabinome vienas kit air as pasakiau jog tikrai jo net neisdrysciau jo tai pavadinti....MAN SKAUDEJO,MAN LABAI SKAUDEJO...tuo metu nieko nejutau viska perste lyg buciau primusta...kai durys jo namu uzsitrenke pajutau jog viska,viska ka iki siol turejau praradau ejau gatve galva sukosi maniau kad greit nukrisiu kur saligatvi ir daugiau niekas manes nebepamatys nuejau atgal pas drauge bijojau buti viena bijojau iskresti ka nors baisaus...ka nors kas galetu numalsinti ta skausma kuris buvo lyg...kas butu tavo sildi isproves is krutines ir pjaustes,pjaustes o as buvau ta kuri negalejo tu likuciu surinkti ir sudeti viska i viena man perse viska net dabar tai prisiminus ta jausma prisimenu ir tikrai tai nemalonus jausmas...puse dienos daug verkiau vaiksciojau su drauge ir jos vaikinu stengiausi tai uzmirsti bet nesistengiau apie tai negalvoti mano drauge kalbejo su manim o as tylejau sededama jauciau lyg ji butu kalbejusi su manim bet jos balsas buvo lyg is tunelio is garsas atsimusantis nuo sienu girdejau tik kas antra jos zodi....mano mintys pradejo sunktis i labai bloga krypti pradejau Kristi lyg i manija norejau pasimeikti to tikrai nebijojau tai man atrode taip lengva bei greita lyg narkomanei...mano drauge pasake jog siandien miegosiu pas ja jog as per silpna buti viena jog galiu prisigalvoti to ko man dabar maziausiai reikia....Prie parduotuves ismeciau telefona nes zinojau jog tik per ten mes galim susisiekti daug draugu as neturejau todel niekas man nerasydavo isskyrus jis todel as nusprendziau ismesti telefona ta minute jauciausi gerai jauciausi lyg nuo jo pabegus 2 sekundem bet tik 2....veliau nuejau i parka is savo galines kisenes istraukiau laiskuti ta eilerasti kuri buvau parasiusi as ji perskaiciau visa norejau bet viena eilute prisiminti bet neisejo laiskeli supleciau jutau lyg buciau pleciusi musu prisiminimus asaros tuo metu laisko likucius vijosi....mes nuejome pas mano drauge jegu tikrai nebuvo todel nusprendziau atsigulti pbet tik uzmigus as sapnavau ji ir jo buvusia panele as prabudau nes mano drauge pradejo sakyti jog rekiau (as pradejau verkti lyg 5 metuku mergyte prisiminus ta sapna man buvo baisu)praejo diena praejo dvi ...as jauciausi ne per puikiausiai bet jam rasiau jis man atrasydavo nemaloniai nesakau kad zodziai zinuteje buvo nemalonus bet matesi jog nori jog as jam nerasyciau....as galvojau kaip tau taip px kaip???as pusvalandi pikau labai pikau rasiau nesamones pusvalnadi labai atsiprasinejau tiesiog buvau lyg vaikas kuris nezinojo ka daryti kad ji susigrazinti....veliau prasiau kad susitiktume kad jam diskus paduociau kuriu nepadaviau zinoma (tai buvo prietekstas susitikti)jis laika tempe tempe ir tempe bet as jam paskambinau ir pasakiau (tu manes bijau?ar kas tau?) jis nusprende susitikti kai jis atvaziavo as buvau tokia lyg mes net nebutume niekada draugave tiesiog apkabinau kaip visi draugai daro padaviau diska jis bei paklausiau ar gali mane parvesrti iki namu....jis sutiko beja pasake jog labai graziai atrodau as buvau visa rozine su sijonu bei bliuskute atrode lyg bytu suknele kartu sudeta jam ji patiko beja jis pridure jog as taip neatrodydavau kai draugavau su juo...as nusisypsojau ir pasakiau jog norejau siandiena idekti...jis mane veze namo....ir staiga pasake nepadaryk klaidos daugiau tokios...kokios? Paklausiau...na tu vaikinus renkiesi vyresnius uz save...Taip priduriau bet ka as galiu padaryti kad man tik tokie patinka...jis sako na bet as nenoriu kad vel tu nudegtum....beja prisiminiau kaip jis man rase jog jis nenori buti su manim del kitos paneles visiskai ne del tos blodines bet pacios pirmos jis sake jog nori sukurti su ja seima...bei pagalvojau kad jis tais sms mane norejo tik kuo daugiau iskaudinti kad nerasyciau!!! Tada jis mane atveze ir apsiverke pasake jog jis nenori manes prarasti jog tai neturejo atsitikti jog jam sios savaites labai sunkios as ji supratau nes tikrai bedu jis turejo labai daug jo mociute ligoninej,nera darbo,grasina nuzudyti vienas zmogus kuris tikrai nesugera reputacija....as ji supratau jis sake jog nezino ko nori ka jis zinojo kad myli mane ir nieko kito nemyles taip kaip myli mane as nusisypsojau pabuciavau ji ir priduriau jog jam reikia sprensti kas geriau o kas nea...jis pridure kad tik taipsaldziai buciuotis galiu as ir toliau verke mes pabuvome kartu dar kelias minutes veliau jis paprase kad as palaukciau pora savaiciu jog jis turi viska apsvarstyti...as linktelejau galva ir isejau kita diena gryzau is mokyklos nuejau vel pas drauge buvau linksma kaskas kuzdejo jog jis sugrys tuo labai labai dziaugiausi atrode lyg pasaulis ir vel pradejo suktis greiciau,dangus paryskejo ir vel gryzo ta pati linksma ir “juokutis” panelea...uz 5 minuciu isgirdau kaip barskinasi kaskas i duris mano drauge jas atidare pamaciau ji buvau nerealiai laiminga buvo labai faina jis man pasake garsiai (MAN NIEKAS NERUPI TIK TU)as tiesiog pameciau galva jis visdelto nuostabus toks koki ji isivaizdavau visados...jis manes atsiprase kad mane tikrai skaudziai iskaudino n air mes dabar vel leidziame laika kartu bei mylime vienas kita dar karsciau!!!!....(PYKCIAI KARTAIS PAMOKO BEI SUSTIPRINA VIENAS KITO JAUSMUS...)

Mažoji:*, 2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis, 14:30:12
Nemegstu pasakoti apie save, bet manau tai padės nusiraminti. Istorija nėra trumpa, iškarto dėkoju, kad skaitėt.
Viskas prasidėjo pernai metų pavasarį, kažkur balandžio mėnesį. Susipažinau su juo per pusbrolį. Kadangi man pusbrolis daug buvo papasakojąs apie jį. buvau nekokios nuomonės apie jį, bet laikui bėgant ji pasikeitė. Supratau, kad jis nuoširdus, mielas ir draugiškas vaikinas. Taigi jis vardu Andrius. Mūsų draugystės pradžioje jau įsiplieskė jausmai jam, bet buvau per drovi, kad pasakyčiau tai. Kentėjau tyliai kol mano gyvenime pasirodė kitas fainas žmogutis. Vėliau jis susirado panelę, bet aš vis tiek tylėjau ir viską laikiau savyje. Bandžiau gyventi be jo. Tad Andrių pradėjau laikyti kaip draugą ir to pakako. Jam taip pat. Mes kartas nuo karto susikambindavome ar parašydavom vienas kitam(..)
Rudenį mano teta šventė savo jubiliejų ir pakvietė mano šeimą. Tai kas jame įvyko pakeitė mano ir jo gyvenimą amžiams. Tuo metu kai buvome su draugais jis mane pabučiavo. Iš pradžių maniau, kad tai paprastas bučinys ir jis man nieko nereiškia, bet klydau.. Grįžusi namo, į savo kasdieninį gyvenimą aš supratau, kad daugiau tylėti negaliu. Praėjus mėnesiui nuo mūsų pirmo susitikimo ir mūsų pirmo bučinio prisipažinau jam, kad daugiau tylėti negaliu. Man reikia jo. Iš jo elgesio ir taip kaip jis man pasiūlė draugauti jis irgi ilgą laiką tylėjo ir norėjo būti kartu, bet nepasiryžo. Tie žodžiai, kuriuos aš išgirdau pokalbio metu kai jis man pasiūlė draugauti sustiprino mano jausmus jam. Diena po dienos, savaitė po savaitės ir galiausiai mėnesis po mėnesio..-taip mes kartu išbuvome 6 mėnesius. Visi tie susitikimai ir bučiniai buvimą kartu pavertė laime. Galiausiai pasidavėm laiko srovei ir nebeskaičiavom nei dienų, nei valandų. Jis buvo mano, o aš jo. Aš tai žinojau. Nors retkarčiais susipykdavom, bet visada rasdavom išeitį. Sakoma nėra namų be dūmų, taip pat ir čia. Visi mus palaikė. Net ir tėvai mano, kurie draugystės pradžioje nepritarė tam, susitaikė su tuo ir tik ramindavo. Likus savaitei iki tos lemtingos dienos Gegužės 24. Turėjo sueiti 7 mėnesiai kaip kartu;((( mes stipriai susipykom. Nuo tada nebegaliu šypsotis, vakarais verkiu. Slepiuosi nuo visų. Nesuprantu ar mes kartu ar jau viskas baigta. Kas kart kai kas nors parašo vis viliuosi, kad sms bus nuo jo. Bet....
P.S Andriau jei skaitai šį laiškelį, prašau parašyk, dar yra daug klausimų į kuriuos neatsakei.

Baby G, 2011 m. balandžio 26 d., antradienis, 21:15:59
Pradžia visuomet būna kupina naujų patyrimų, jaudulio, romantikos, drovumo... Manau, kad supratot kuria linkme suku. Papasakosiu jums apie draugystės pradžią. Apie vaikino ir merginos meile. Gal net derėtų sakyti apie merginos meilę. Na taip, vaikimas ją gal ir mylėjo pradžioje draugystės. Nors ką gali žinoti. Jis sukėlė tiek skausmo, tiek ašarų, kad net nepanašu, jog jis žino kas yra meilė.
O atrodo viskas prasidėjo visai paprastai... Merginai krito į akį dailus vaikinas. Jis ją tiesiog užkerėjo. Ji pradėjo jį "kabinti"... Taip ir prasideda visos meilės istorijos...
Manoji istorija rašė tais pačiais rašmenimis. Viskas buvo taip tobula. Taip miela. Kiekvieną dieną buvau laiminga bent jau per atstumą matydama jį... Begalo mylėjau jį. Nors, atvirai pasakius, tebemyliu jį.
Išsiskyrėme prieš savaitę. Tiksliau jis mane paliko. Pasake, kad manes nebemyli. Dar iki dabar šie žodžiai skamba mano galvoje... Kiekviena naktis neapseina be ašarų. Ir dar ilgai neapseis. Dievinu jį. Nors ir jis buvo siabingas vaikimas man, stengiuosi prisiminti tik gerus dalykus... Smagias akimirkas, kurias kartočiau ir kartočiau... Beproto ilgiuosi jo. Ir žinot kas yra skaudžiausia? Kad jam visa tai nerūpi. Jam aš nereikalinga. Jis net pasakė, kad jam manes negaila. Net neįsivaizduojate, kaip skaudu, kai žmogus be kurio saves neįsivaizduoji sudaužo tau širdį paberdamas pačius skaudžiausius žodžius, kai galų gale lieki isiškai sutrypta jis nenustoja kankint. Drebia tai į veidą, kad jam taves nei kiek negaila ir dar pradeda šnekėti apie kitas ir kitus. Nelinkėčiau nei pačiam didžiausiam priešui šios kančios. Tačiau bumerangas grįžta... Jis grįžta ir atlygina su kaupu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jam to neteks patirti...
Jau septinta diena kaip šluostausi ašaras, o jos vis nenurimsta. Septinta naktį skaičiuoju besimelsdama dievui, prašydama jo sugražinti man ji. Sugražinti jo saldų kvapą, meilę, šiltą ir saugų glėbį. Bet ką atiduočiau už jo meilę man. Kad ir kaip jis atstumenčiai elgėsi su manimi ilgiuosi jo... Noriu jį susigražinti. Ir vėl noriu jam priklausyti. Mirčiau jai jį pamatyčiau su kita. Nusižudyčiau...

A.K., 2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienis, 22:13:33
Susipažinom mes vieno draugo dėka... Tiesa,jam nutiko didelė nelaimė, dėl kurios,mes,jo draugai organizavome didelį renginį,kad padėtume surinkti pinigus laukiančiai operacijai.
Renginio diena išaušo visai nešalta,nors buvo ruduo. Y koncertą nusprendėme eiti tryse : aš ir dvi mano geros draugės. Nuėjom,pasiėmem alaus,atsisėdom prie stalelio ir klausėm muzikos,bendravom ir t.t. Kai koncertas įpusėjo nusprendėm nueiti prie scenos, "na ko gi mes čia sėdim vienos,einam prie draugų" pagalvojom. Ir nuėjom. Kas stovėjo,kas ant žolės sukritę sėdėjo. Stovėdama pajaučiau,kad kažkas man koją lyg pakuteno,galvojau,kad pasivaideno,bet ir vėl tą patį pajutau. Atsisukus pamačiau kelis vyrukus sėdinčius ant žolės ir alutį begurkšnojančius. Persmeigiau piktu žvilgsniu ir prisėdau ant suolelio. Mano draugės tuo metu išbėgo į tualetą. Na sėdžiu sau viena ir matau,kad vienas iš tų vaikinu jau prie manęs keliauja. "Nu taip,idiotas koks girtas prisikabins,reiks maut iš čia" pagalvojau. Prisedo jis šalia manęs ir tyli. "Dar ir mėmė pasirodo" mintis atėjo. Na ir tada jis mane užkalbino:
-Labas.
-Labas labas.
-Gal panelės nori mašina be stogo pavažinėt?
-Ot stebuklas,pas mane kieme tokia stovi.
-Aaa,matau nenustebinsi čia jūsų.
-Eik tu,bėda tau.
-Gal alučiu pavaišint galima?
-Nu jei nori prašau.
O ką aš,prašau,statyk kiek patinka,taip ir reikia su bernais elgtis. Na ir susibendravom mes. Ta vakarą pabuvom dar kartu,pabendravom. Išsiaiskinom,kad mūsų šeimos artimai bendravo,šventes kartu švesdavom,kai aš dar visai mažučiukė buvau. Na,išsiprašė jis mano numerio ir kažkur išvažiavo. Gryžusi namo dar sulaukiau poros sms nuo jo ir nuėjau miegoti. Na taip ir prasidėjo... Kitą dieną vėl susitikom. Ponas Ledas (taip aš vadinau jį nes kažkodėl jis save laikė mūsų miesto "elitu") šiek tiek išgėręs sumąstė mane su dviračiu pavežėt. Nežinau kaip,bet išdrįsau užlipti,pradėjom važiuot ir žinoma labai gražiai abu nukritom. Vėliau vis dažniau susitikdavom,susipažinau su jo draugais,visada kartu eidavom linksmintis,na kaip ir tapom pora. Įsimylėjau. Žiauriai. Pati nesupratau kas man yra,buvau laiminga.
Vėliau pastebėjau,kad jis kažkoks užsidaręs tapo,bendravom nebe taip,kaip anksčiau. Kai susitikom tiesiai šviesiai paklausiau:
-Sakyk kas tau darosi?
-Tiesa sakyt?
-Tai ne,meluok.
Na tada jis man viska ir išdėjo.. papasakojo apie savo buvusią merginą,su kuria išsiskyrė prieš kelis mėnesius,bet jie vis bendravo ir adejėo rudenį vėl būti kartu,o čia dabar atsiradau aš ir jis nežino kaip elgtis. Žinoma,aš išvadinau jį idiotu,nesupratau kam reikejo būti su manim,jeigu buvo kita. Tada ir nutrūko mūsų bendravimas. Kelioms dienoms. Gavau sms,kad tikrai su ja nesitaikys,kad aš šimtą kartų geresnė ir t.t. Patikėjau,atleidau. Vėl gerai buvo. Kol negavau sms "Aš susitaikiau su ja. Prašau nepyk". Vėl ašaros akyse,vėl pasijaučiau visiška kvaile. Atrašiau "Sėkmės,tik daugiau neparbėk pas mane,kai susipyksi." Po kiek laiko ėjau švęsti draugės gimtadienio,pažėjau į telefoną žiūriu,kad du sms gavau. Net nustebau. Vienas buvo nuo jo,kitas nuo jos. Jis: "Tikriausiai beproto ant manęs pyksti,nenori manęs nei matyt,nei girdėt. Bet atsiprašau. Aš su ja visiems laikams užrišau.Supratau,kad tu esi ta,su kuria noriu būt,bet manau,kad tu jau turi žmogų,kuris mane pakeičia,arba šiaip nesugėbesi atleist." Ji: "Labas,čia Rūta. Norėjau pasakyt,kad pasiimk tu jį sau,jeigu tau jo reikia,man ne. Būkit laimingi,daugiau nesikišiu." Perskaičius šiuos sms man buvo šokas. Nesupratau,kaip žmonės taip gali. Vienas tiek įžūlumo taip įskaudint ir prašyt,kad atleisčiau,o kita žmogų kaip daiktą "atidavinėt". Bet... netyčia kavineje susitikom.. Pasišnekėjom ir po kiek laiko vėl pradėjom gražiai bendrauti. Kažkodėl nuleidau savo principus ir atleidau,nors niekada taip nesielgdavau. Tik artėjant jo išskridimo dienai (jis išvažiavo į Airiją) vėl jutau,kad kažkas ne taip.. Nesimatėm dvi savaites,klausiau kas yra,pasakė,kad nereikia mums bendrauti ir dingo.. Vėl jaučiausi baisiai. Kai buvo rengiamos jo išleistuvės,pakviet mane. Per tą renginį nespėjau net pabendrauti. Jis grojo,o aš akių nuo jo nuleist negalėjau. Iš principo,nenuėjau prie jo,tikėjausi,kad jis ateis. O pasirodo jis to pačio tikėjosi iš manęs. Galiausiai nusprendžiau ičeit. Ejau ir negalejau patiket,kad daugiau nebepamatysiu jo. Jo isvykimo diena nusiunciau sms "Sekmes ;* ". Tik tada,kai jis jau buvo Airijoje gavau nuo jo žinutę. Susirašinėjom ilgai. Pagaliau viską pasakė man. Kad jis bijojo su manim atsisveikint,todėl likus nedaug laiko iki išskridimo nustojo bendrauti,galvojo bus lengviau atsisveikint,bet kai pamatė mane negalėjo net prieiti..Dabar jau 4mėnesiai kaip jo nematau,bendraujam kiekvieną dieną. Ir visgi, beproto laukiu jo sugrįžtant,nes žinau,kad dabar bus viskas kitaip.. Dabar žinau,kad jis mane myli...

Elzbieta., 2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis, 17:11:35
Nežinau, kas gali žmogui nutikti geriau nei meilė.
Tai ko gero pirmas žmogus kurį taip smarkiai pamilau, vien galvojant apie jį mano širdis ima plakti dideliu tempu, kai jis ištaria mano vardą, per kūną nueina didelis virpuliukas.
Mes klasiokai.
Į naujai suformuotą klasę jis atėjo šį rugsėjį kur ir susipažinome, vien jau stovint šventėje ir jam atėjus jis man iškart krito į akį... Bėgo mėnesiai, pasisveikinimas po pasisveikinimo ir imu pastebėti,kaip aš jį įsimyliu...
Aš to nerodau, bet matau,kad ir aš jam patinku, nes jis ką nors pasakoja visiems, tai žiūri tik į mane ir laukia mano reakcijos apie jo pasakojimą... Mes daug kartu juokiamės.
Imu pastebėti jog ryšys tarp mūsų ima stiprėti ir matau,kad mes patinkame vienas kitam...Vakar gavau jo telefono numerį ir ėmiau su juo susirašinėti, bet kaip pasakyti ar paklausti,ar jam aš patinku?
Nenoriu laukti, nes nenoriu jo prarasti.

Saulė, 2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis, 00:29:46
Oro uostas. Nerimastingas žvilgsnis. Žvilgsnis ieškantis taip gerai pažįstamo ir pasiilgto veido. To veido, į kurį žiūrėta tiek naktų... aplink tiek daug džiugaus juoko ir švelnių apkabinimų... na, kur gi Tu? Paskutinės minutės laukimo- tokios sunkios, nekantrios. Tas noras pagaliau vėl pajusti Tave šalia savęs toks begalinis. Ir vėl žvilgsnis į laikrodį... tas keletas valandų prieš kurias skambinai ir pasakei tą taip lauktą frazę: „Grįžtu pas tave, mažute“ slinko dar ilgiau, nei tie trys mėnesiai praleisti be Tavęs. Bet štai salėje naujas antplūdis žmonių ir aš pamatau Tave. Net neįsivaizduoji kaip iš laimės suspurdėjo mano širdelė. Juk vėl galiu Tave apkabinti, bučiuoti ir kartoti kaip Tave myliu. Neįmanoma palyginti mano būsenos mūsų atsisveikinimo vakarą ir dabar, kai Tu sugrįžai. Žinau, trys mėnesiai nėra ilgas laiko tarpas, bet kai kažką tikrai myli, o tenka išsiskirti, tai tampa ilgomis laukimo ir vienatvės jausmo valandomis. Man taip gera, jog vėl galime jausti vienas kito širdies plakimą, galim kartu gulėti paskendę savo aistroje... Vėl galiu priglusti prie Tavo tvirtos krūtinės ir jaustis saugia. Tas jausmas toks lyg trapią ir blaškomą vėjo gėlelę kažkas uždengtų savais delnais. Tavo delnai, Tavo rankų prisilietimai tokie raminantys. Man patinka jausti tą saugumą ir Tavo meilę, Tavo kvėpavimą, kiekvieną Tavo kūno virpesį... ėjau iš proto ilgėdamasi ir kiekvieną vakarą užmigdama su mintimi apie Tave, ir kiekvieną rytą prabusdama su ta pačia mintimi. Tau išskridus verkė ne tik mano širdis ir akys, verkė ir dangus, aplink viskas apsiniaukė ir tapo niūru. Laukimas ir baimė tapo mano kiekvienos dienos palydovais.
Laikrodis... Ir vėl žvilgsnis į jį...mintis: kaip greitai praėjo tos dvi savaitės nuo Tavo grįžimo ir dabar vėl teks gyventi laukime. Ak, kaip būtų gera, jei dabar laikas sustotų...liktume tik aš ir Tu šioje trapioje akimirkoje...žinau kas dabar manęs laukia: ir vėl ilgos vienatvės valandos, minutės ir sekundės. Kiekvienoje jų aš matysiu Tavo veidą, akis, jausiu Tavo apkabinimus, rankų švelnumą...kiekvienoje minutėje prabėgs tūkstančiai prisiminimų ir išgyvenimų. Tavo atsisveikinimo bučinys dar ilgai man kvepės aistra ir meile. Ech, kaip aš ilgėsiuosi Tavęs...bet žinau, kad mano meilė lauks kiek reikės, lauks pasakos pabaigos, kai princesė ištaria „taip“ ir princas ją pabučiuoja, o jų gyvenimas tęsiasi ilgai ir laimingai...

Ina, 2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis, 01:46:00
Net nežinau nuo pradėti pasakoti.
Draugavau su vyresniu vaikinu, man tada buvo gal 15m. jam apie 20m. Aš mokiausi mokykloje(miestelyje) jis jau studijavo Universitete.Susitikdavome kartą į savaitę. Mano meilė jam atrodo buvo begalinė, bet turbūt ir vaikiška. Aš mylėjau jis ne. Išdavė.Įskaudino. Verkdavau apsikabinusi jo nuotrauką ir nieko nereikėjo. Kol galiausiai supratau, kad taip gyventi negaliu. Į viską pradėjau žiūrėti kitaip. Po metų sutikau jį (Deividą). Nauja meilė,jo pažadai kad niekada neįskaudins, padarys laimingą ir pan. O ko moterims daugiau gali reikėti.Dabar man jau 21m. Deividui greit 23m. Meilė tikra,abipuse,didelė ir nuoširdi. Tačiau ir didžiausiai meilei ateina "galas". Draugams ir artimiesiems atrodėm ideali pora,bet ištikrųjų tokia nelabai buvom. Aišku stengėmės būti pavyzdys draugams ir pažįstamiems. Viskas atrodė lyg pasakoje, nuo "Bjauriujo Anšiuko" man jis virto idealiu. Draugės pavydėjo jo ir pati negalėjau patikėti,kad galiausiai esu laiminga. Norėjosi visą likusį gyventi jo glėbyje,pabusti kiekvieną rytą kartu su juo. Bet tai nelemta išsipildyti. Jis viską sugriovė. Beveik po 5 metu draugystės, nebegaliu būti su žmogumi, kuris pasirodo apie ateitį negalvoja, kuriam svarbiau draugai, o iš visų svarbiausia alkoholis. Negalėdavai pakęsti, kai girtas sėsdavo už vairo ir nieko padaryti negalėdavau,būdavau bejėgė. Skaudžiausia, kai priekaištų sulaukdavau aš dėl nieko.Atidaviau jam visą savo laiką, savo meilę ir viską ką tik galėjau, o galiausiai atsako gavau skaudžiai ir už ką? Už tai, kad mylėjau? Kad norėjau būti mylima, kaip ir dauguma? Tas mano naivumas, mane žudo. Viską pradėjo suprasti, tik tada kai nori viską baigti.Naudodavosi mano gerumu, nes žinojo,kad visada atleisiu. Tačiau atėjo ta diena, kai jis mane "pragėrė", mano meilę, taip kaip pragėrė savo teises. Sugriovė visas svajones ir norus.Ar galima tokiam žmogui suteikti dar vilčių?

Dovilė, 2010 m. lapkričio 6 d., šeštadienis, 00:11:28
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jauna, 2010 m. balandžio 1 d., ketvirtadienis, 18:03:27
Susipažinau su daug vyresniu vaikinu kuris iš pirmo žvilgsnio man nepatiko, nei aš jam. Kai susitikome antrą kartą viskas buvo kitaip jis pradėjo rodyti dėmesį, tai atrodė labai miela ir draugiška. Po kiek laiko mes ėmėme bendrauti artimiau ir jis pasiūlė būti pora, aš sutikau. Tai buvo labai graži draugystė. Bet supratau, kad pradedu eit iš proto dėl jo. Stengiausi atitolti nuo jo bet nelabai pavyko. Jis po 2mėn. mūsų draugystės išvažiavo dirbti į kitą šalį taip ir baigėsi mūsų bendravimas. Man skaudėjo, bet kartu buvo ir ramu, kad neteks plėšyti širdies iš meilės jam.

Eglė, 2010 m. sausio 29 d., penktadienis, 17:31:50
EDELVEISAS
(Kiekvienam iš mūsų pagal gimimo datą yra priskiriama gėlė, kadangi mano Edelveisas, parašiau istoriją, kuriai labai tiko sulyginimas su šia gėle:))
Vieną gražią dieną, aukštai kalnuose pražydo nuostabi gėlė- Edelveisas. Ji žavėjosi visu pasauliu, negalėjo atsidžiaugti kiekviena akimirka šioje žemėje. Jos širdis buvo kupina noro gyventi. Tada ji nežinojo, kas yra meilė. Visą pasaulį jai atstojo mėlynas dangus ir jūra. Drauges ji stebino savo žvalumu, energija ir grožiu. Visi buvo jos draugai.
Nors ir buvo ji viena, iš aukšto kalno galėjo stebėti kas dedasi ten- žemai. Ir kartą ji pamatė drugelį, kuris savo liaunais sparneliais skrido prieš vėją į kalną. Vėjas jį bloškė atgal, negailestingai ir atšiauriai. Lietus kiaurai permerkė jo sparnelius. Po ilgos kelionės ir vargų, drugelis pasiekė norimą gėlę. Gyventi jam buvo likusios tik kelios akimirkos. Jis negalėjo atsigrožėti ir atsidžiaugti gėlele. Iki pat paskutinės gyvenimo sekundės, jie buvo drauge. Ir kai jį pasiekė mirties bučinys, jis neliūdėjo. Tvirčiau prigludo prie savo mylimosios ir užmigo...Visą savo laiką jis paaukojo gėlei. Tą dieną Edelveisas suprato, kas yra meilė.
Išaušo rytas, dar gražesnis nei paprastai. Saulė linksmai švietė, jūra kerėjo nuostabiu grožiu, o danguje nebuvo nei vieno debesėlio. „Ko liūdi?“ paklausė Edelveiso draugės. „Kas tau nutiko?“ Gėlė ir pati gerai nežinojo kas jai nutiko. Kažko trūko, jautė tuštumą. „Kokia prasmė žydėti, jei neturi kam žydytė? „ Kilo mintis Edelveisui-nuostabiausiai gėlei kalnuose. Ir tada ji pamatė drugelį... Ji tarsi pametė galvą, jautėsi nepaprastai gerai. Kiekvieną rytą ji prabusdavo dar nepatekėjus saulei ir laukė pasirodančio drugelio. Ji tikėjo-„vieną dieną jis atskris pas mane.“ Pūtė žvarbus vėjas, audra nusiaubė visą apylinkę, bet Edelveisas išgyveno. Vienintelė prasmė buvo likti dėl jo, nepalūžti ir sulaukti savojo drugelio.
Jis skraidžiojo netoliese, bet nei karto nenutūpė ant jos žiedo, nors trūkdavo tiek nedaug. Ir kiekvienąkart jai vis labiau suplazdėdavo širdis jį išvydus. Aplink skraidžiojo gausybė nuostabių drugelių, bet gėlelei tai buvo nei motais. „Ko vis lauki, Edelveise?“ klausinėjo draugės, „pažiūrėk, koks žavus drugelis! Nelauk, būk jo.“ Gėlė nekreipė dėmesio ir tikėjo-jis atskris. Tik staiga ji pajuto-daugiau laukti nebegali. Galbūt jis išsirinko kitą gėlę, lengviau pasiekiamą, jam net nereikės kilti į kalno papėdę. Aplinkui daug gėlių, kurios spalvotos, dideliais žiedais. Be abejonės, jis neatskris, nebent aš jį pakviestų. Sukaupusi visą savo ryžtą ji ištarė drugeliui:
-Man reikia tavęs.
-Nepyk, aš negaliu būti su tavimi,-ir nuplasnojo tolyn.
Tądien mirė jos širdis. Jis sutrypė visą gėlelės meilę be jokio gailesčio. Saulė jos nebešildė, dangus neviliojo savo platybėmis, o jūra nekerėjo užburiančiomis bangomis. Net vėjas jos nepalaužė, audros jos neįveikė. O štai čia-vienas dailus drugelis įveikė begalinę jėgą, kurią dar kai kas vadina meile. Draugės guodė Edelveisą, ji darėsi vis linksmesnė, ar bent jau kiti taip manė. Ir štai drugelis lyg niekur nieko priskrido prie jos, nesuprasdamas ką padarė.
Gėlelė nepastebimai kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol pasiekė kalno viršūnę. „Dabar manęs niekas negalės pasiekti“ tarė Edelveisas- mažutė gėlė auganti aukštai kalnuose. Jos nuskinti aukštai į kalnus eina tik labai įsimylėjęs ir drąsus žmogus.

Aivaras, 2009 m. spalio 12 d., pirmadienis, 13:24:38
Istorija su pakeistais vardais. Apie Rimantą ir Samantą.
... Kaip ir kekvieną rytą, pabudęs Rimantas visiškai nenori keltis, net ir pamatęs kaip lauke viskas spindi..
Tačiau, ši diena kitokia, tai ypatinga diena...
Rimantas šiaip ne taip, išsiropščia iš savo lovos ir nupėdina į dušą. Kaip visada išvystą tą patį nuvargusį veidą ir suveltus plaukus.
Rimantas - Na, ką gi, niekas nesikeičia.
Tada nusišypso ir numetęs į šalį apatinį trikotažą įlipa į vonią.
Rimantas - Kokia atgaiva.. Tikiuosi ši diena bus nuostabi, tik galėtų šiurpuliukai bėgantys po visą kūną palikti mane ramybėje. Na,
bet juk tai įprasta, kai jaudiniesi dėl to kas nutiks.
Išlipęs iš vonios jis susitvarko plaukus su žėlės pagalba.
Rimantas - Dabar jau geriau. Jau panašesnis į žmogų!
Antras dalykas po dušo be abejonės yra šaldytuvo apžiūra. Bevalgant kasdienį maista (dešreles), jis niekaip negali išmesti minčių iš
savo galvos.
Rimantas - O, Samanta.. Kaip aš tavęs pasiilgau.. Džiugu, jog šiandieną pagaliau galėsiu su tavimi praleisti šiek tiek laiko. Ir kaip tu man taip susukai galvą?..
Neišmesdamas Samantos iš savo minčių jis baigia valgyti ir nueina prie kompiuterio, kad truputį "prastumtų" laiką iki susitikimo su Samanta..
Rimantas - Ką čia veikti.. Na ką, ir vel Lineage'as..
Bėgant minutėms, jaudulys vis stiprėjo, nes artėja minutė kai reikės eiti į stoti pasitikti savo širdžiai artimo žmogaus, Samantos.. Staiga Rimantas gauna žinutę,
iškart čiumpa už telefono ir perskaito : - Sveikas, brangusis :)* Na aš jau tuoj pajudėsiu tavęs link. Ar lauki? :)
Rimantas net nesusimąstęs atrašė: - Sveika, meile :)* Žinoma, laukiu :)) Labai, labai.
Išsiuntęs žinutę, per keletą minučių sulaukė atsakymo: - Gerai, parašysiu, kai būsiu netoli mūsų susitikimo vietos. Iki. ;)
Rimantas nusišypsojo ir nebegalėjo nuslėpti švytinčio veido... Atėjo laikas eiti į stotį pasitikti savo merginos. Išjudėjus iš namų jo širdis pradėjo plakti daugybę
kartų stipriau.
Rimantas - širdele, nurimk. Juk jau tuoj pamatysiu savo džiaugsmą.
Atėjus į stotį, Rimantas pasižiūrėjo į laikrodį.
Rimantas - Be 15 keturios.. Hmm, per anksti atėjau. Vat ką daro tas noras greičiau susitikti. Visai pamečiau galvą. Laikas susiimti. Kaip aš atrodau stovėdamas su
šypsena iki ausų. Na susikaupsiu.
Staiga pasrodo autobusas ir Rimanto kūnas sustingsta.. Autobusas sustoja. Išlipa keletas merginų, moteriškių ir jaunuolių. Visus juos pasitinka draugai ar šeimos nariai.
Rimantas - O kur gi ji?...
Po kiek laiko išlipa ir ji, Samanta.. Jų žvilgsniams susitikus, abu trumpam sustingo ir jų akys pradėjo vytėti lyg išvydus stebuklą. Taipogi jų veidus nutvieskė šypsena.
Nieko nelauke jie priėjo vienas prie kito ir Samanta puolė į išsiilgusį Rimanto glėbį. Ta akimirka, verta daugiau nei bet kokie pasaulio malonumai. Ta akimirka, stebuklinga..
Ji pažvelgė Rimantui į veidą ir iš lėto pabučiavo.. Tos kelios sekundės kol jos lūpos lietė Rimanto lūpas atrodė lyg ištisos valandos ir viskas aplink išnyko. Liko tik Rimantas, Samanta ir jų bučinys.
...Rimantas čiupo jos lagaminą ir švelniai paėmęs ją už rankos vedėsi ją namų link.
Samanta negalėjo atitraukti nuo jo akių, o jis stengėsi slėpti savo vidinę būseną, nors velniškai norėjo jai visą dieną kartoti "Aš tave myliu, mano Saule". Tas vyriškas užsispyrimas.
Bekalbėdami apie laiką kol jie nesimatė, priėjo ir Rimanto namus. Viduje juos sutiko geroji Rimanto mama. Po ilgų pašnekesių ir keleto taurelių šampano, Rimantas paklojo lovą ir laukė iš dušo grįštančios
Samantos. Atsigulęs į lovą, įjungė televizorių. Sulaukęs Samantos, pasiūlė jei pažiūrėti filmą ir bežiūrint Samanta užmigo jo glėbyje..
Rimantas - Kas gali būti geriau už mylimą merginą savo glėbyje..
Samanta pramerkusi vieną akį tarė:
Samanta - Kažką sakei brangusis?
Rimantas - Ne, Saule, miegok.
Samanta - Apkabink mane tvirčiau..
... Rimantas gulėjo žiūrėdamas į Samantą ir galvojo apie ryta, kai jau reikės keltis ir paleisti ją atgal į darba.. Jo vėl laukė keletas savaičių vienatvės ir nerimo..
Išaušo rytas.
Samanta - Labas rytas.
Rimantas - Labas rytas, mergyt.
Rimantas pabučiao Samantą ir pakilo iš lovos. Samanta nesupratusi prabilo:
- Kur eini? Pagulėk dar su manimi..
Rimantas - Einu padarysiu mums pusryčius ir tuoj pat grįšiu, nesijaudink.
Grįžęs Rimantas rado Samantą vėl miegančią.. Prisėdo šalia ir glostydamas jos plaukus, laukė kol ji prabus.
Prabudus Samantai, Rimantas tarė:
- Brangioji, pusryčiai atšalo.
Samanta - Nepyk, užmigau.
Rimantas - Nieko tokio, pavalgykime...
Baigę pusryčiauti abu suprato, jog jau tuoj teks kuriam laikui išsiskirti.. Šypsenos ir žodžiai baigėsi, o Rimantas apkabino Samantą.. Truputį patylėjęs pasakė:
- Nenoriu, kad išvažiuotum...
Samanta - Aš irgi... Juk žinai.. Bet darbas, yra darbas.
Rimantas - Žinau, mergyt...
Atėjo akimirka, kai abu susiruošė ir išėjo į stotį.
Jie stengėsi palaikyti pokalbį ir juokauti, kad neišlįstų tikra vidinė būsena ir ašaros..
Galiausiai priėjus stotį jie laukė autobuso, o viduje visiškai nenorėjo, kad jis atvažiuotų...
Iš toliau pasimatė autobusas ir jau nebebuvo kur trauktis. Rimantas pakštelėjo Samantai į lūpas ir atsisveikinęs nuėjo namų link...
Rimantas visiškai nusiminė ir negalėjo galvoti apie nieką kitą tik, kad greičiau Samanta vėl grįštų ir jo liūdesiui ateitų galas...
Rimantas - Greičiau grįšk brangioji... Aš tavęs laukiu ir visada lauksiu...

....., 2009 m. spalio 7 d., trečiadienis, 19:44:26
Prisimenu kai kas nakt rašydavai myliu, labanakt katyte,kai buvom tik dviese kai vaikščiojom susikibe viskas buvo mum įmanoma, bet sugrove mūsų meile savo melu jau antra karta tikrai nebetikėsiu tavim. Aivaras, Syndrome@one.lt, 2009 m. spalio 12 d., pirmadienis, 13:24:38
193.219.150.195,, naršyklė: Mozilla/5.0 (Windows; U; Windows NT 5.1; en-US; rv:1.9.0.14) Gecko/2009082707 Firefox/3.0.14 (.NET CLR 3.5.30729)
Istorija su pakeistais vardais. Apie Rimantą ir Samantą.
... Kaip ir kekvieną rytą, pabudęs Rimantas visiškai nenori keltis, net ir pamatęs kaip lauke viskas spindi..
Tačiau, ši diena kitokia, tai ypatinga diena...
Rimantas šiaip ne taip, išsiropščia iš savo lovos ir nupėdina į dušą. Kaip visada išvystą tą patį nuvargusį veidą ir suveltus plaukus.
Rimantas - Na, ką gi, niekas nesikeičia.
Tada nusišypso ir numetęs į šalį apatinį trikotažą įlipa į vonią.
Rimantas - Kokia atgaiva.. Tikiuosi ši diena bus nuostabi, tik galėtų šiurpuliukai bėgantys po visą kūną palikti mane ramybėje. Na,
bet juk tai įprasta, kai jaudiniesi dėl to kas nutiks.
Išlipęs iš vonios jis susitvarko plaukus su žėlės pagalba.
Rimantas - Dabar jau geriau. Jau panašesnis į žmogų!
Antras dalykas po dušo be abejonės yra šaldytuvo apžiūra. Bevalgant kasdienį maista (dešreles), jis niekaip negali išmesti minčių iš
savo galvos.
Rimantas - O, Samanta.. Kaip aš tavęs pasiilgau.. Džiugu, jog šiandieną pagaliau galėsiu su tavimi praleisti šiek tiek laiko. Ir kaip tu man taip susukai galvą?..
Neišmesdamas Samantos iš savo minčių jis baigia valgyti ir nueina prie kompiuterio, kad truputį "prastumtų" laiką iki susitikimo su Samanta..
Rimantas - Ką čia veikti.. Na ką, ir vel Lineage'as..
Bėgant minutėms, jaudulys vis stiprėjo, nes artėja minutė kai reikės eiti į stoti pasitikti savo širdžiai artimo žmogaus, Samantos.. Staiga Rimantas gauna žinutę,
iškart čiumpa už telefono ir perskaito : - Sveikas, brangusis :)* Na aš jau tuoj pajudėsiu tavęs link. Ar lauki? :)
Rimantas net nesusimąstęs atrašė: - Sveika, meile :)* Žinoma, laukiu :)) Labai, labai.
Išsiuntęs žinutę, per keletą minučių sulaukė atsakymo: - Gerai, parašysiu, kai būsiu netoli mūsų susitikimo vietos. Iki. ;)
Rimantas nusišypsojo ir nebegalėjo nuslėpti švytinčio veido... Atėjo laikas eiti į stotį pasitikti savo merginos. Išjudėjus iš namų jo širdis pradėjo plakti daugybę
kartų stipriau.
Rimantas - širdele, nurimk. Juk jau tuoj pamatysiu savo džiaugsmą.
Atėjus į stotį, Rimantas pasižiūrėjo į laikrodį.
Rimantas - Be 15 keturios.. Hmm, per anksti atėjau. Vat ką daro tas noras greičiau susitikti. Visai pamečiau galvą. Laikas susiimti. Kaip aš atrodau stovėdamas su
šypsena iki ausų. Na susikaupsiu.
Staiga pasrodo autobusas ir Rimanto kūnas sustingsta.. Autobusas sustoja. Išlipa keletas merginų, moteriškių ir jaunuolių. Visus juos pasitinka draugai ar šeimos nariai.
Rimantas - O kur gi ji?...
Po kiek laiko išlipa ir ji, Samanta.. Jų žvilgsniams susitikus, abu trumpam sustingo ir jų akys pradėjo vytėti lyg išvydus stebuklą. Taipogi jų veidus nutvieskė šypsena.
Nieko nelauke jie priėjo vienas prie kito ir Samanta puolė į išsiilgusį Rimanto glėbį. Ta akimirka, verta daugiau nei bet kokie pasaulio malonumai. Ta akimirka, stebuklinga..
Ji pažvelgė Rimantui į veidą ir iš lėto pabučiavo.. Tos kelios sekundės kol jos lūpos lietė Rimanto lūpas atrodė lyg ištisos valandos ir viskas aplink išnyko. Liko tik Rimantas, Samanta ir jų bučinys.
...Rimantas čiupo jos lagaminą ir švelniai paėmęs ją už rankos vedėsi ją namų link.
Samanta negalėjo atitraukti nuo jo akių, o jis stengėsi slėpti savo vidinę būseną, nors velniškai norėjo jai visą dieną kartoti "Aš tave myliu, mano Saule". Tas vyriškas užsispyrimas.
Bekalbėdami apie laiką kol jie nesimatė, priėjo ir Rimanto namus. Viduje juos sutiko geroji Rimanto mama. Po ilgų pašnekesių ir keleto taurelių šampano, Rimantas paklojo lovą ir laukė iš dušo grįštančios
Samantos. Atsigulęs į lovą, įjungė televizorių. Sulaukęs Samantos, pasiūlė jei pažiūrėti filmą ir bežiūrint Samanta užmigo jo glėbyje..
Rimantas - Kas gali būti geriau už mylimą merginą savo glėbyje..
Samanta pramerkusi vieną akį tarė:
Samanta - Kažką sakei brangusis?
Rimantas - Ne, Saule, miegok.
Samanta - Apkabink mane tvirčiau..
... Rimantas gulėjo žiūrėdamas į Samantą ir galvojo apie ryta, kai jau reikės keltis ir paleisti ją atgal į darba.. Jo vėl laukė keletas savaičių vienatvės ir nerimo..
Išaušo rytas.
Samanta - Labas rytas.
Rimantas - Labas rytas, mergyt.
Rimantas pabučiao Samantą ir pakilo iš lovos. Samanta nesupratusi prabilo:
- Kur eini? Pagulėk dar su manimi..
Rimantas - Einu padarysiu mums pusryčius ir tuoj pat grįšiu, nesijaudink.
Grįžęs Rimantas rado Samantą vėl miegančią.. Prisėdo šalia ir glostydamas jos plaukus, laukė kol ji prabus.
Prabudus Samantai, Rimantas tarė:
- Brangioji, pusryčiai atšalo.
Samanta - Nepyk, užmigau.
Rimantas - Nieko tokio, pavalgykime...
Baigę pusryčiauti abu suprato, jog jau tuoj teks kuriam laikui išsiskirti.. Šypsenos ir žodžiai baigėsi, o Rimantas apkabino Samantą.. Truputį patylėjęs pasakė:
- Nenoriu, kad išvažiuotum...
Samanta - Aš irgi... Juk žinai.. Bet darbas, yra darbas.
Rimantas - Žinau, mergyt...
Atėjo akimirka, kai abu susiruošė ir išėjo į stotį.
Jie stengėsi palaikyti pokalbį ir juokauti, kad neišlįstų tikra vidinė būsena ir ašaros..
Galiausiai priėjus stotį jie laukė autobuso, o viduje visiškai nenorėjo, kad jis atvažiuotų...
Iš toliau pasimatė autobusas ir jau nebebuvo kur trauktis. Rimantas pakštelėjo Samantai į lūpas ir atsisveikinęs nuėjo namų link...
Rimantas visiškai nusiminė ir negalėjo galvoti apie nieką kitą tik, kad greičiau Samanta vėl grįštų ir jo liūdesiui ateitų galas...
Rimantas - Greičiau grįšk brangioji... Aš tavęs laukiu ir visada lauksiu...

*Anonimus*, 2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis, 00:07:43
Sveiki, noriu papasakoti jums vieną istoriją iš mano gyvenimo. Pabaiga kaip ir visų nuostabių istorijų skaudi... Taigi vardu nerašysiu tiesiog jis ir aš. ;)
Viskas prasidėjo daugiau nei prieš pusę metų, jis yra metais už mane vyresnis. Mes esame iš tos pačios mokyklos. Niekada nebuvau atkreipus į jį dėmesio iki tada... Viskas prasidėjo labai kvailai aš jam užkliuvau mokykloje, net pati nežinau kuo. Vienam interneto portale jis rado mane ir pradėjo rašinėti. Visada mokykloje šaukdavo mane "Višta" ;DD Ir internete taip pat. Galiausiai pasakiau jam kad nustotų mane įžeidinėti nes man jau nebejuokinga. Tada pradėjom bendrauti normaliai, daugiau vienas apie kitą sužinojom... galvojau jog jis kalbės nesamones ir toliau tatčiau jis pasirodė gan ydomus vaikinas. Tuo metu jis draugavo su kita. Ištirkūjų tai simpatijų aš jam jokių ir nejaučiau. Pabendravus pora mėnesių labai susidraugavom. Kiekvieną dieną susirašydavom per skype, pokalbiai visuomet pasibaigdavo sms žinutėmis. Viena vakarą kaip ir visuomet susirašinėjom ir susipykom, o susikivirčijom tiesiog dėl nieko, nes aš nelaiku pajuokavau. Ir jis man parašė gražia frazę : pi** n*. Mano atsakymas buvo toks: Ačiū. Nebendravome gal mėnesį mokykloje net nežiūrėjau į jo pusę. KArtą gryžusi po mokyklos prisijungiau prie portalo, per kurį mes susipažinom. Jis man parašė liudną smile, paklausiau kas yra. Jis parašė jog pasiilgo mūsų susirašinėjimų, mano draugystės ir pnš. Parašiau čia jau suprast kaip atsiprašyma jis pasakė taip. NA aš aišku atleidau. Po to taip gražiai nebendravom dar kelias savaites. Vėliau viskas gryžo į savo vėžias tiesa per tą laiką jis išsiskyrė su savo panele. Kurį laiką buvom tik draugai. Vėliau jis pasiūlė susitikti, ištirkųjų buvo labai keista, nes jis atėjo su mano kaimynu, kuris yra jo klasiokas ;DD kai pradėjome bendrauti vasara jau buvo prasidėjus. Vėliau vėl nustojom bendrauti. Jis sportavo aš buvau su savo draugais važinėjau pas gimines ir t.t. Galiausiai neiškentęs jis man parašė pasiūlė vėl susitikti. Aš buvau namie ir sutikau. Buvo vėlus vakaras. Sėdėjom netoli mano namų kalbėjom, ir jis mane pabučiavo. Nors toks ten ir bučinys buvo. VAikiškas pakšt. Pradėjom susitikinėt kas dien, apie viską žinojo visis jo draugai. Aš niekam to nepasakojau nes nedėjau jokių vilčių į tuos santykius. Kol neišaušo 26 rugpjūčio. Ir sulaukiau iš jo sms : Aš tave Myliu. Nežinojau nei kaip toliau bedndrauti nei ką atrašyti. Prašiau duoti man laiko. Būti draugais. Bet santykiai nepakito. Susitikinėjom, bučiavomies, buvom kartu. Gaudauvau iš jo pasakiškus sms. Tokių gražių žodžių nesu girdėjusi nei išvieno žmogaus savo gyvenime. Ir būdama kvaila jais tikėjau. Štai pradėjome eiti į mokyklą. Pradėjo keistis bendravimas, galiausiai kai pradėjau aš kalbėti apie savo jausmus. Jis pasakė kad pakvietė žaisti jį į kitą komandą. Jog nebeturės laiko panelei. 3 dienas ir naktis liejau ašaras kaip išprotėjus. Iki to jis buvo matęs kai verkiu tik 1 syk. O tada... verkiau vos tik jį pamatydavau. Tatčiau kažką rašyt net nemaniau. Vėl parašė jis. KAd nori bendravimo tokio pat kai draugavo su savo ex. Aš vėl sutikau. Jis pasakė jog mano vis dar mylįs ją. Ir nežino kaip ją susigražinti. Išvadinau jį melagiu, veidmainiu ir visokiais kitais bjauriais žodžiais. Jis apsimetė jog nieko nesupranta kol galiausiai nustojo vaidinti. Pradėjo nebepaisyti ką aš sakau... Žodžiu visa draugystė išširo. Papasakojau savo geriausiai draugei viską tada kai jis mane ysimylėjo. Ji guodė mane kai verkdavau dėl jo. Verkiu dar ir dabar, nes šiandien mano draugė parašė jam, jog atsikabintų nuo manęs jog skaudina mane. Nes manes jis negirdėdavo. . . Žodžiais to neparašysi ką išgyvenau. Viskas buvo nuostabu, kol galiausiai jis pradėjo elgtis kaip mažvaikis. Šiandien viskas baigta, bet aš viliuosi... Jog viskas buvs gerai... Myliu jį dabar tikrai tai galiu ištarti garsiai. TAtčiau jau pervėlu... ;**
P.S. Sorry už klaidas.

Norah, 2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis, 23:47:44
Jo vardo gerai nepamenu. Jis - Italas. Susikalbėti negalėjome niekaip - vos linktelėjimai ir galvos purtymai.
Visa kompanija - jie du, ir merginos, mes, keturios...
Jis bučiuoja man kaklą, masažuoją nugarą, o aš turiu atsakinėti į kvailus tada vykstančio "žaidimo" klausimus...
Mane jau krečia virpuliukai.
Kas svarbiausia, jis nei gražus, nei idealus... tačiau tą naktis buvo mūsų...
2val. nakties. Barbakanas. Šviečianti miesto panorama. Aš su savuoju, ir draugė su jo draugu išvejame kitas merginas, o pačios liekame ant pledo- Šąla kojos. Šlapia, nes rasa. Giliai alsuoju. Man atsimerkus virš savęs matau žvaigždes. Giedra. Glamonės. Bučiniai.
Ir taip iki 5val. ryto. Deja, draugei pareiškiu, kad nebejaučiu pėdų. Pradedame kilti laiptais. Susikibę. Pirmas ir paskutinis kartas kartu. Jie mus palydi iki namų. Vos atsisveikiname. Paskutinis bučinys ir aš visa virpanti parlekiu namo.
Buvo gera. Vienintelis kartas su juo. Ir paskutinis.

Kate, 2009 m. rugsėjo 4 d., penktadienis, 23:23:20
Atrode tai buvo jaunystes klailyste,galbut didelis susizavejimas..Bet tas susizavejimas peraugo i meile,i begaline skaudzia meile. Jo balsas ir tos akys , kuriu daugiau jau neikad taip is arti nebepamatysiu.Jo rankos ,kurios dabar liecia kita,jo lupos kurios kazkada buciavo mane ,dabar buciuoja kita..Jo kvapas iki siol isliko atmintyje.. Nesuprantu ka blogai padariau gyvnime,kad mes nesam kartu ,gal as jam per jauna tuo metu buvau.. Negaliu jo pamirsti jau 3metus. Sapnuoju ji,diena nakti mintys tik apie ji..ka jis veikia ,kdl mes nesam kartu .Plysta sirdis is skaudo, atrodo kad sprogs.. Niekas jau nebesugrazins tu graziu akimirku praleistu kartu ..Lieka tik grazus prisiminimai..Nebeturiu jokiu vilciu i ji ,nes yra kliutis.. Dabar jis laimingas su kita ,myli ja ,o ne mane.. Nors kazkada sake myli mane.. tas zodis myliu man nieko nebereiskia , man meiles nebera ,nes neturio jo ,savo gyvenimo dziaugsmo. Noriu tik tyliai numirti,kad nebereiketu kenteti...pavargau nuo visko..

Sandra, 2009 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis, 10:45:34
Tai ne romantiška istorija. Turbūt taip turėjo nutikti. Arba jam arba man turėjo skaudėti. Skauda man....
Tas skausmas prabilo mano širdyje po paskutinio pokalbio su juo... Jis tikrai nebuvo sėkmingas. Tereikėjo gal tik penkių žodžių, kad aš nebegalėčiau klausyt, kad apsisukčiau ir nueičiau. Aš ėjau, kojos linko bet ėjau. Nemačiau kur einu, akyse buvo tik klanas permatomo skausmo. Ėjau ir jutau, kad jis eina man iš nugaros, bet nesugebėjau atsisukt, tada valdė principai ir skausmas. Aš nusisukau į savo kiemą atsisėdau ant supuoklės ir matau jis praeina. Mano gyvenimas išeina ir išsineša mano laimingas valandas, minutes ir sekundes, palikdamas tik abejones skausma ir neviltį. Aš atsistojau bendau eiti, vytis ji, ir bent kažka pasakyti,kad tik jis neišsineštų mano sielos. Toli nenuėjau. Kojos susviro, nebepajėgiau eiti toliau ir nukritau ant to šalto, aštraus kelio. Matau jis dar eina ir net neatsisuka, o aš verkiu ir negaliu ištarti nė žodžio. Pasijutau kaip nebilys. Tada nieko kito nesugebėjau kaip tik verkti ir stebėti kaip mano gyvenimas išeina. Jaučiausi kaip akmuo kiekviena diena mindomas, jaučiau ta sunkumą ant savo sielos, kad nepasakiau nuoširdaus MYliu. Jaučiau ta skausma, kai žmonės raižo medžius. Per mano širdy tada nusibrėžė pats giliausias randas Kuris neišdils niekada. O to žmogaus niekada neužmiršiu. Jis pasiliks mano Širdyje, piešiniuose, ir eilėse...

gitana, 2009 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis, 13:29:45
as sapnavau vaikina savo, kad jis su manim buvo atejo panele kita ir pasake mano vaikinas kad jis renkasi ja, o as tada apsiverkiau ir lekiau pas jo broli as jam pasakiau kad mes isiskirem ir jis bus su kita jis i mane nekreipe demesio negirdejo ka sakiau as jam S BET BUVAU SApne vistiek su jo jo ta kita merga slojo kambary o jis glejo ant savo lovos ir mane vadino grazeis zodziais bet ta mergina neko nesake as jo prasau kad sugristu pas mane bet jis patylejo ir po kiek laiko pasake aj sakau ko tu bijai garsiai pasakiau kad girdetu ji sakau pasakik man i ausi o as jai viska pasakisiu bet jis tai neko nesake as kiek pamenu isejau is jo ir einu prie savo namo sulinio pamatau juos o ta merga ziuri i mane sakau ko ziuri k ji paeme nusisuko ir to metu pabuvau bet tas sapnas buvo skaudus

Eva, 2009 m. liepos 27 d., pirmadienis, 23:01:30
Viskas prasidėjo tą puikų savaitgalį. Buvo ,,baikerių" šou. Stovėjau šalia savo draugės. Prie jos stovėjau mielas berniukas. ;) toks simpatiškas. . . Šiaip netaip jis manęs paklausė, kur draugė ta, tada jai paskambinom, ir sakė jos palaukt. Ji ateis. Nuėjome prie ežero. Pasedėjome. . . Pakalbėjome. . . Po kelių valandų jis išvažiavo namo. ;/ gavau jo numerį. Kitą dieną, susitarėme, kad vėl susitiksim. Jis atvažiavo. Visą dieną fliurtavome. . . Žodžiu buvo labai smagu. ;p
gera. . . Mes patinkam vienas kitam, ir tai abu žinome.:*
pamylau jį. Labai. Tikiuosi, kad greit būsime kartu.;)

Rasa, 2009 m. liepos 5 d., sekmadienis, 21:01:00
Siulau pasiziureti filma''I walk to remember''arba''Keith''tai lyg atspindys mano gyvenimo,kurio prasme dar maciau pries 8menesius.Esu 21m.mergina,bet jau pajutau tai,ka kiti pajaucia po 20 ar 30m. bendro gyvenimo.galbut jums si istorija pasirodys banali,bet turiu islieti mintis visam pasauliui.draugavau su vaikinu 3metus,beprotiskai mylejom vienas kita.nors visko pasitaikydavo,pykciu ir t.t..Taigi,meile buvo abipuse,buvom kaip vienas,suprasdavau ji ka galvoja vien paziurejus i jo melynas akis.laikas ejo,atejo metas ir vestuvems.planai buvo dideli:po vestuviu ir vaikelis,myliu tuos mazus zmones.ivyko viskas ne taip kaip turejo buti,isejo atvirksciai.jau turiu 3men dukryte,ji labai panasi i teti;)!tuokiausi budama nescia,bet tai nesutrukde linksmybems,dar visiskai nesimate,todel ir atsokom linksmai.kas ryta nestumas vare i toleta-pykindavo.bet keisciausia,kad ne mane viena,bet ir mano vyra,neitarem nieko blogo,net juokaudavomes jog abu(istikro)ir laukiames.bet tai ilgai testis negalejo,todel sunerimusi liepiau nueiti pas daktarus.atejo pati baisiausia mano gyvenimo diena.Jam konstatuotas vezys.Stengemes gyventi likusi laika kaip paskutine diena.negaisdavom ne vienos minutes veltui,jau zinojom ir koki varda duosim vaikeliui jei berniukas-Kajus,mergaite-Gabriele.jis rinko varda mergaitei,as berniukui,mat dar nezinojom ka turesim. Laidotuves buvo grazios, bet tai toli grazu nepaguode manes ir visu artimuju. Prisiminsiu tave mano Angele amzinai. Mylesim..Gabyte ir Rasa

teta rasa, 2009 m. birželio 15 d., pirmadienis, 09:30:30
o ar savo kitos merginos jis ir neskaudina-mergeles mergeles...kas dave tau ta antra varda toki grazu?AR NEAPSIRIKO:...Atstok tu nuo jo ir geriau pradek mokytis

, 2009 m. birželio 8 d., pirmadienis, 20:30:53
Marija , net neziurek i jo puse. Praeis kazkiek laiko ir suprasi koks is tikro jis tau svetimas . Jei nusigertum , nusirukytum , ir nusivalkiotum - laikinai tu jam patiktum . O po to vistiek mestu . Ieskok padoraus vaikino ir gerbk save.

viktorija, 2009 m. birželio 5 d., penktadienis, 10:18:19
vaina kata aš sutikau toki berniuka andresa .man jisai patiko iš pirmo žvilksmio .bet viena karta į mūsų univeriteta atė jo gabija .aš buvau pirmūne oji atėme mano visus draugus drauge ir andresa .jie labai gaug laiko ledžia kartu.taip aš ir netekau savo givenimo meilės

Paulius, 2009 m. birželio 2 d., antradienis, 11:32:39
Tai atsitiko vasarą Juodkrantėj prieš maždaug 14 metų. Poilsiavom keturi vaikinai ir dvi merginos. Gyvenom taip sakant draugiškai, tiesa viena mergina ir vienas vaikinas prieš tai lyg ir buvo pora, bet tada jau nebe, o aš bandžiau kabinti kitą, tiesa nesėkmingai, matyt trūko patirties, bet pasakojimas ne apie tai. Pliaže žaisdavom „bulvę“ - atmušinėjom sustoję ratu kamuolį. Smagiausia tai buvo daryti įsibridus į jūrą. Kaip tyčia vanduo buvo šaltas kaip ledas tad, kad būtų didesnis atmuštų kamuolių procentas sumastėme, kad tas kas neatmuš gerai paduoto kamuolio turi pasinerti į vandenį. Tai buvo netik smagu, bet ir davė teigiamų rezultatų - atmuštų kamuolių procentas gerokai išaugo. Bet vanduo staiga atšilo ir vėl visi pradėjo „tinginiauti“. Mūsų pamėgtoje pliažo dalyje, kuri dabar Juodkrantėje laikoma nudistų pliažu, tuo metu pradėjo atsirasti žmonių, daugiausia merginų ir moterų, kurios pageidavo lygiai gražiai nudegti visą kūną t. y. degindavosi ir maudydavosi nuogos. Dvi tokios labai simpatiškos merginos kartu su mama, kaip tik degindavosi netoli mūsų. Vienas draugelis net kvietė jas kartu pažaisti, bet jos kažkodėl nepasirašė, matyt visgi gėdijosi iš arti mums rodyti savo grožybes. Taigi kažkas pasiūlė naujas taisykles - neatmušus tam tikro skaičiaus „gerai paduotų“ kamuolių reikėtų nebe pūkštelti į vandenį kas atšilus vandeniui tapo visai malonu, o nusimauti paskutinius rūbelius. Buvo sutarta, kad tas skaičius bus -3, tačiau kadangi mergaitės buvo su vientisais maudymukais, kurie iš kart dengia abi, paprastai tik išrinktiesiems rodomas jų seksualiausias kūno vietas, jos išsiderėjo, kad joms būtų privalu apsinuoginti neatmušus dvigubai daugiau kamuolių t. y. šešis. Tiesa su tuo sutikome su sąlygą, kad vėl apsimauti „sportinę aprangą“ merginos galės irgi atmušus dvigubai daugiau ypač sudėtingai paduotų kamuolių nei mes t. y. - 6. Jos pasišnybždėjusios su tuo nesiginčydamos sutiko. Pirmasis gavo „nuobaudą“ draugelis, kuris ir taip, tiesa šalia nesant merginų, kartais maudydavosi nuogas, tad matėsi, kad jam nusimauti trausus nebuvo problemų juolab, kad visi į tai reagavo labai linksmai. Tad kai ir man reikėjo juos mautis nebuvo labai jau nesmagu. Ketvirtasis draugelis pasirodė esas tikras drovuolis tad nėrėsi iš kailio atmušinėdamas kamuolius ir vis nenorėjo sutikti, kad paskutinis praleistas kamuolys yra neatmuštas dėl jo kaltės, todėl vieną kartą neapsikentę ir padedami merginų, kurios pačios mielai numovė jam glaudes, įvykdėm teisingumą. Su merginom buvo dar sunkiau jų atmušimo procentas ne ką pagėrėjo, bet jos su moteriškumu atkalumu sugebėdavo įrodyti, kad jos dėl to nekaltos atsiet blogai buvo paduotas kamuolys. Tačiau, kai „krito“ t. y. liko be trausų paskutinis atkakliausias vyriškos kompanijos narys, mes jau nebuvom linkę nusileisti ir merginų neatmuštų kamuolių rezervas ėmė sparčiai tirpti. Tačiau,kai joms abiems liko po vieną neatmuštą kamuolį ir mes jau pradėjom varvinti seiles, tiesa aš stengiausi valdyti savo vaizduotę, kurioje mano simpatija jau nusimetinėjo paskutinį drabužėlį, nes mano laisvai esimataruojantis „draugelis“ grasinosi „išduoti“ mano mintis, todėl iš visų jėgų stengiausi susigražinti teisę apsimauti glaudes, mūsų merginos susimirksėjusios staiga pareiškė, kad viena jų atsiet tik dabar prisiminė, kad yra prižadėjusi sutartu laiku paskambinti mamai, tad joms skubiai reikia į miestą (mobiliakai Lietuvoje dar tik buvo pasirodę, tad mes būdami pirmo/antro kurso studenčiokai aišku jų neturėjom). Su tuo mes žinoma kategoriškai nenorėjom sutikti ir net pabandėm jėga jas nurengti, vis tiek jos realiai buvo neatmušusios daugiau kamuolių nei 6,vieną jų net buvom beveik nurengę, bet maudymukus pasirodo ne taip lengva numauti ypač kai jas vilkintys subjektai spiegia, spardosi ir kandžiojasi, o aplinkui pilna svetimų žmonių, kurie gali nesuprasti, kad tai tik žaidimas. Tad teko nusileisti, tiesa jos prižadėjo, kad rytoj žaidimas bus tęsiamas. Kitą dieną žinoma joms nebuvo nuotaikos su mumis eiti pliažą, o vėliau pradėjo lyti. Tad mes likom ant ledo. Dabar manau, kad jos dar prieš pradedant šį žaidimą buvo sutarusios, kai šnibždėjosi dėl sąlygų, kad mus išdurs.

Marija, 2009 m. gegužės 3 d., sekmadienis, 01:10:12
Nezinau kaip pradeti, ka pasakoti... Manau papasakosiu kas tiek slegia sirdi...
Tai visai neromantiska istorija, bet man reikia, kad kasnors paskaitytu. As Marija (tai mano antrasis vardas) gyvenu Klaipedoje, man yra 15 metu. Papasakosiu apie vaikina, kurio elgesio neimanoma pateisinti. Su juo susipazinau praejusia vasara, jis neisvaisdus 17-metis turintis galinga motocikla. As ji pamilau, nors jis ruko ir geria, as nedarau nei vieno, nei kito, jis man labai patiko... O jam rupejo tik sexas ir jo motas. Susitikau su juo per drauge (dabar didziausia priese), po keliu susitikimu jis pasiule pas ji pagerti, as sutikau. Atejau su drauge ir ju buvo 3. Buvom jo garaze... Jis nusigere ir pradejo nusisneket, tada mes isejom ir daugiau as jo nesutikau. Rasinejomes tik SMS as juokais pasiuliau jam pasimylet, o jis mylejo kita mergina Grazvile, jis man parase, kad noretu, bet as net nenorejau. Pasakiau jam, kad 'sexas be meiles nedomina'. Jis ant manes uzsirove...
Taip praejo vasara, vis svajojau apie ji... Rugsejo 1d. Nauja mokykla, visi ten pazinojo ta vaikina, su Grazvile tapom klasiokes. Suzinojau kad Ta mergina su juo draugauja... Buvo skaudu... Praejo puse metu... Pries keles dienas pradejau vaiksciot su Grazvile ir jo chebra. Viskas buvo gerai, nors ir maciau kaip jie buciavos. Vakar jis nusigere ir pradejo mane erzìnti, lysti, dauzytis ir gnaibytis. Jis kartais mane paerzindavo, bet ne iki tokio lygio... Gryzau namo, nusivilkau striuke ir pamaciau didziules melynes ant ranku Taip tai Nerijaus darbas. Esu ten tik del to kad ji matyciau...
O jis nesiliauja vaidint pries savo mergina skaudindamas mane. Ka man daryt?

Daiva, 2009 m. balandžio 21 d., antradienis, 19:10:36
Laba diena, netiketai atradau si Jusu kluba... truputi susimasciau paskaitynejusi ir nusprendziau galbut atejo laikas ir manosioms kazkada i balta popieriaus lapa sudetoms mintyms isvysti dienos sviesa.... Nors prabego jau laabai daug laiko, bet be emociju, saltai ir abejingai savo sudetu zodziu perskaityti dar negaliu...
Su pagarba Daiva!
2004 m. vasario 13 d.

Mylimasis,
Šiandiena pragariška diena. Nežinau kas darosi su manimi? Aš jaučiu tai, ką jaučia ne kiekvienas žmogus. Žmogus, kuriame nebėra nieko, kuris viska prarado, nieko nebeturi, ir nebežino dėl ko vertėtu vaikščioti šia žeme. Kur tik dairausi matau laimingus vaikštančius žmones, kurie turi gyvenimo prasmę, žino kur eina, ką daro, kas juos myli, dėl ko verta gyventi, ir kas yra jausmai. O aš, visiška priešingybė, kuri neturi nieko. Atrodo vakar aš buvau tokia pat kaip ir visi tie, šalia vaikštantys..

Taip, tu puikiai supranti apie ką aš ir kas kaltininkas viso to ką aš dabar turiu išgyventi viena savyje..
Kodėl mums reikėjo kažko daugiau, nei būti tik gerais draugais. Tai sužlugdė mane. Kodėl tu man žadėjai duoti laimę, meilę kurios neturėjai man. Man skirta tavo meile- džiaugiasi kita, kuri net nenumano, kad tą patį žadėjai ir man.

Kaip yra sunku suvokti tai, kad kažkada mylėjai ir jauteisi mylima, o iš tikro tai buvo tik dar vienas žiaurus, tavo iškrėstas pokštas man..
Tu nesuvoki to, kad kažką pražudei ir kažkam tai buvo ne žaidimas, bet nesijaudink, tu niekada nesužinosi to ką aš dabar jaučiu. Aš neleisiu, kad tu mėgautumeisi mano skausmu. Tu jo nematysi.
Kažkada tavo, Daiva

Deimante, 2009 m. balandžio 12 d., sekmadienis, 21:07:24
Nu krc...Einu susitikti su draugu..As jam patinku..Tik sataiga galvoju, o jeigu jis nores laizeko..? As tai nemoku laizytis..ka daryti... nu krc nuejau susitikau su juo..pabendravom paprikolinom ir staiga jis mete laizeka... Galvojau bus sudetinga bet tikrai ne..buvo labai lenga..tik reikia isijausti ir viskas.. reikia savo liezuvi judinti pagal vaikino ir viskas bus gerai...paskui turejome atsiskirti.. jis pasake kad jam neuzilggo reikes eiti...taigi jis mane pabuciavo apsikabinome ir nuejome savais keliais...

Kristina..., 2009 m. vasario 1 d., sekmadienis, 23:17:37
Vaiksciodavo jie abu susikibe uz ranku...Vakarais ziuredavo i krentancias zvaigzdes ir galvodavo savo norus,kaip jie laimingi bus amzinai...Laimingi kartu...Visi mane,kad jie ideali pora! Bet idealiu nebuna...Deja...
Mergaite labai mylejo ta vaikinuka zaliomis akimis,pazvelgusi i jas matydavo laiminga besisypsanti,kartu vejavaikiska pazadau...Mylejo jy...O jis...Jam buvo gera laikyti ja uz rankos,priglausti jos karsta kuna prie savo stiprios krutines...Girdeti jos karsta alsavima...Jis...Jis nezinojo,ar nori buti visada su ja,nezinojo ar myli ja...Tad..
Sauliai leidziantis jie susitiko savo megstamoje vietoje,prie upes...Kur tyliai sruvena,ir snibzda neissakyta pasaka vanduo...
Sykar jis atskubejo sunerimes...Kodel?...To niekas tikriausiai nesuzinos...Jis atejas jos neapkabino,nepriglaude,tik istare..."Mums reikai pakalbeti apie mano jausmus Tau..."
Mergaite is vidaus pradejo plakti prakaitas,sirdis spurdeti...
Taip...Tai nutiko...Jis nesuprato,akd ja myli,jis nesuprato,kad jinai jam reikalinga....Jis pasiklydo savo jausmuose...Jis....
Ji...Ta mergaite skaisciuosmis vaikiskomis akimis...Liko iskaudinta...Kodel ?! Vis sis zodis sruveno jos mintyse,kodel?! Kodel ji pazino jy,kodel jis ja laike uz rankos?Kodel buciavo?Ir meluodamas kar nuo karto susnybzdedavo"myliu"...Kodel?!
Siandien jos nebera...Kodel?...Ji viena tezino...Dabar anapylin ziuredama i savo zaliakio sypsena cia ...Zemeje...
Ji jam atleido..Tikrai...Atleido...Ji laiminga....Laiminga matydama po ilgo laiko jy sypsantis...Nors jis ir nesuprato,ka reiskia zodis is sirdie gelmes....Myliu...
Istorija skiriu A.B uz tai,kad Jis buvo cia...Mano sirdyje...

Wėjunė, 2009 m. vasario 2 d., pirmadienis, 19:18:39
Ruduo. Lyja. Vakaras. O aš einu apšviesta gave i pasymatima. Vaikinas 4metais vyresnis, išvaizdus iškarto vienas kitam patikom. Pradėjom susitikinėti keletas kartu i savaite, jis man sakė:
-Esi begalo miela, ir man patinki.
Aišku aš atsakydavau ta pati. Tarp mūsų buvo viskas labai gerai, matėmes dažnai...Per naujuosius metus man paskambino ir paklausė:
-Sveika, tu kur?...gal namo palydėt???
Na atrodė, kad greitai mes draugausime. Praėjo 4 mėnesei. Aš pasakiau, kad girdėjau apie mus kalbas(pliotkes). Ir tuomet jis man parašė:
-Nepyk, kol taves nepažinojau nebuvo jokiu apkalbu, o atsiradai tu ir viskas pasikeitė. Ate.
Taip ir baigėsi mūsų ''MEILĖ''...Tuomet puoliau i nevilti, susiradau jam pamaina. O tas vaikinas man pasakė:
-Permiegok su manimi ir mes draugausime.Aišku aš atsisakiau. Na tada kuri laika buvau viena, praėjo jau dar vienas mėnuo. Ir mano parašė mano Buvusios Meilės geriausias draugas, jam patikau jau labai senei, bet išpagarbos savo draugui jis man to nesakė. Ir dabar jau praėjo 4 metai kaip draugauju su Buvusios Meilės draugu. Esame begalo laimingi...Kai esu su juo visada pagalvoju, kad verta buvo 5 mėnesius savo gyvenimo praleisti veltui...

Treite, 2009 m. vasario 9 d., pirmadienis, 22:37:58
7 mėnesiai nuostabios ir audringos draugystės pabaiga.Turbūt kiekvienas supranta,kaip tada būna sunku.Taip buvo ir man.Todėl atsiradus Jam,galėjau tik atsiremti į jo petį ir niekšiškai pasinaudot. Taip,pasinaudojau juo,kad galėčiau savąjį pamiršt, tačiau mano širdis net nenujautė, kad jis man greit taps pats artimiausias žmogutis pasaulyje.
***
Bet viskas nuo pradžių.Bendravimo pradžia greitai įsivažiavo ir greit prasidėjo šilti jausmai.Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių dažnai pykdavomės,ginčydavomės,o tai kėlė didelius rūpesčius mūsų tolesniam bendravimui.Mano keletas paerzinimų ir galiausiai draugės gimtadienis per kurį nebuvo ryšio ir negalėjau Jam atrašyt padarė savo.Susipykom kaip niekada.Ne tik,kad ant kito ryto reikėjo būt su giminėm prie ežero su didelėmis pagiriomis,bet dar ir pyktis su juo.Du viename, kas gali būt blogiau?Man niekas..
Nutrūksta bendravimas.Nors buvau jam po to parašius keletą žinučių,sveikinau su gimtadieniu ir pan.
***
Vasara.Draugės gimtadienis.Vaikinai.Gėrimai.Pokalbiai,kurių dėka tenka išsiaiškinti,jog vienas iš tų vaikinų Jo klasiokas.Bravo!To man ir bereikėjo.Mes visą naktį kartu.Nežinau dabar ar su juo buvau dėl pačio vaikino ar dėl Jo.Abu variantai man priimtini.
Aš jau namie.Neištveriu ir parašau Jam,tai ką girdėjau apie Jį iš jo klasioko.Jis matosi,jog susierzina dėl klasioko kalbų.O kalba toliau nueina taip:
-Prašau,nieko jam nedaryk.
-Kodėl turėčiau?bent įsimylėjai?
Supykstu ir noriu išrėkt kaip aš jį myliu,bet žinau jis nepatikės manim.
-Ne,gerai laižosi.
-Tai ir toliau laižykis!
***
Per visą tą laiką vaikinų aplink daug.Nenoriu nė vieno.Reikia tik Jo.Ir kvaila mintis gimsta mano mintyse.Tuo pačiu įrodysiu,jog mes galim bendraut ir be pykčių.
Parašau pusseserei iš pajūrio kraštų, dailiai merginai, dirbančiai modeliu ir pan.,jog ar galėčiau kurį laiką ja apsimesti.Ji nesutinka,tačiau po kurio laiko įkalbu.
Naujas numeris.Iš naujo mūsų bendravimo pradžia.Viskas tobula.Pradeda reikštis šilti jausmai,jau ir eina kalba apie susitikimą.Tačiau man tai reiškia galą viso šito žaidimo.Po velnių,atsikeliu vieną rytą ir nusprendžiu,jog užteks šitų visų nesąmonių,ankščiau ar vėliau tiesa išaiškėja.Ir taip atėjus vakarui pasakau tiesą, pradžioje Jis mano,jog juokauju, tačiau vėliau patiki.Visa naktis bemiegė,ilgai su juo bendravom, Jis kentėjo,aš kentėjau.. Pasakė,jog viskas baigta.Taikiausi.Kentėjau.Nors teko iš pusseserės išgirst, jog Jis jai sakė,kad galbūt po kokių kelių mėnesių,nes dabar jis apie tai negali galvot. Turėjau viltį, kad ir mažą,tačiau ji man leido toliau stengtis ir laukt rytojaus.
Kai jau viltis atrodė žuvusi,vakare, sulaukiu Jo žinutės: ,, Labas.Ką veiki? Norėjau paklaust ar norėtum kokią dieną susitikt?" negalėjau patikėti savo pavasario akimis,kad Jis taip parašė.Atrodė pasaulis nusidažė kitomis spalvomis.Tačiau trumpam.Ilgai iš Jo jokių žinių,todėl neišvėrusi Jam parašau.Serga.Gaila.Ne bėda,palauksiu.Tačiau nesulaukiu.Vėl rašau.Su sąlyga,jog šiandien viską išsiaiškinsiu vieną ir paskutinį kartą.nežinau tai gerai ar ne,tačiau sužinau,jog Jam nebėra noro kažką bandyt.ir plius negali paaiškint kodėl. Nusiviliu.Atrodo žemė slysta iš po kojų,tačiau griebiuosi šiaudo su pasakymu: ,,Jis ne pirmas ir ne paskutinis". Tačiau jau daugiau kaip pus antrų metų nuo mūsų bendravimo pradžios,o Jo vietos kitas užimt negali.Paradoksas.Jaučiu,kaip man Jo reikia.Jaučiu,kad galiu būt su juo laiminga ir Jį padaryt laimingą.Visi,juk padarom klaidų.Už jas ir užmokam,o aš jau ,manau,užmokėjau.Tai gal kada ir man laimė nusišypsos?
***
Taip.Buvo dar keletas žinučių iš mano pusės.Sveikinau su Šventomis Kalėdomis ir pan.
Tačiau paskutinis susirašinėjimas su juo vėl manyje paliko daug klausimų į kuriuos atsakymų aš nežinau..
O ir aplink esantys Jo artimi žmonės supa mane.Keblu.Sunku.
Bet aš tikiu,kad vieną dieną mus ir vėl suves, kaip pirmą kartą kai matėmės ir nesvarbu,kad tai buvo tik akimirką..
***
Linkiu visiems saugot,vertinti ir branginti,tai ką turite,o ne tada,kai prarandate..
...Ir ,Pauliau, man vaikinai ne žaislai..

ypatynga, 2009 m. sausio 15 d., ketvirtadienis, 22:08:19
Ta mergaite buvo alergiska pavasariui...
Bet ne visada. Jis ismoke ja vazinetis dviraciu. Raudonu. Jis padovanojo daina, kuri taip niekada ir nenutilo... Jis pirma karta jai dave paragaut alaus, jis pirma karta pabuciavo... O viskas buvo taip nekalta, ant grazios obels... O aplink zydejo geles... Ir kvepejo pavasariu. Kas galejo pagalvoti, kad ateis laikai juodesni uz pasauli... Kas galejo pagalvoti, kad jis kris kas diena... i paleistuviu lovas, i alkoholio liuna, i nesibaigiancias sventes, narkotiku, vagiu pavojus... O ka daryti tai mergaitei? Kai sako visi - nevertas nevertas, jis nieko nevertas... O ka daryt mergaitei, kuri jam save pazadejo, kuri ji taip beprotiskai mylejo... [sirdis subyrejo i tukstancius mazu ledo gabaliuku, kliju neturiu]

Tomas, 2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis, 17:17:33
„TITANAS“
Šiuolaikiniai laivai yra neskestantys.Bet karai nesibaigiantys. Taigi noriu jums papasakoti kito didesnio laivo už Titaniką istoriją.

Viskas prasidėjo 2004 metais.Buvo pastatytas milžiniškas laivas-„Titanas“ galbūt primena „Titaniko“ vardą kuris nuskendo 1912 metas.Bet ši istorija neturi nieko bendro su „Titaniku“.Laivas išplaukė su 2400 žmonių.Laive buvo 120 gelbėjimosi valčių.Išplaukė 2004 metas birželio 24 dieną.Pradedu tikrajį pasakojimą.

Buwo tokia moteris vardu Nicole. Ji buvo laivo statytojo dukra. Nicole irgi plauke“Titanu“. Ir buvo vyras vardu Jack. Jis buwo neturtingas žmogus išlošęs bilietą pokeryje. Laivas plaukė į Ameriką. Toliau pasakoja Nicole. Išlipau iš mašinos ir pamačiau milžinišką laivą ant jo šono buvo parašyta „TITAN“.Šiuo laivu labai bijojau plaukti. Bet mano šeima mane vertė.-Laivas šiuolaikinis jis negali nuskesti,-kalbejo mama. Taigi įlipau į laivą. Nuėjau iki kajutės. Ir įėjusi į ją pamačiau patį prabangiausia kambarį kokį tik buwau mačiusi. Laivas pajudėjo iš uosto. Išėjau pasivaikščioti po denį. Ir pamačiau keista žmogų vis žiūrintį į mane. Vėliau nuėjau į kajutę ir galwojau apie žmogų laive. Norėjau susipažinti. Vakare nuėjau žemyn bet jo ten nebuvo. Tad man kilo mintis pažiurėti gal jis kur nors laiwo gale. Ir netyčia paslydau ant kempinės. Ir jis mane pamatė. Ir išgelbėjo.Taip mes susipažinome. Susitikome kitą dieną ir aš jį isimylėjau. Bet buwo per vėlu. Į laivą pataikė 3 torpedos laivas lūžo i keturias dalis. Visi supanikavo Todėl laivo darbuotojai atnešė gelbejimosi lemenes. Net valtys nepadėjo . Mes su Džiaku nuplaukėme iki vienos valties kuri nenuskendo. Srowės mus nunešė iki saugios vietos. Gavę signalą kad laivas dingo pradėjo jo ieškoti surado mus. Mes išsigelbėjome. Abu.
Uoste likome kartu. Štai ką mums papasakojo Nicole.

P.S. Istorija netikra.

Saulute, 2005 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis, 22:19:30
Esu dar labai jauna bet gyvenime esu patyrus tiek salto tiek silto dabar man gera nes yra zmogutis, kuris mane be galo myli:)) as ji taip pat be galo myliu bet buvo kitas zmogus kuri tai pat labai mylejau taciau buwo pernelyg didelis metu skirtumas norejau tai jau seniai pabaigti bet negalejau jo iskaudinti pagaliau pakeiciau telefono numeri ir viskas baigesi dabar galiu laisvai myleti sawo mazuti:))

Xiuke, 2005 m. balandžio 27 d., trečiadienis, 16:22:37
Karta mergaite wardu Brigita isimilejo berniuka wardu Skotas. Ji labai ji mylejo, bet skotas jei neatsake tuo paciu.todel Brigita zenge pirma zingzny. Karta parase jam SMS ir prisipazino meileja tada ir jis parase kad ja myli, bet pasake kad ju meijle neimanoma nes jis iswaziuoja i uzsieni! Brigita ilgai werke ... bet skotas nezinojo to. Jis nenorejo iswaziuoti jis norejo pasilikti su Brigita! todel welai wakare jis atejo prie Brigitos lango ir pasiule jei pabegti kartu! sake turi pinigu jiems nieko netruks ir pan. Bet Brigita abejojo! Ji nezinojo ka jei daryti... bet ji sutiko abu susikrowe daiktus ir pabego dabar ji man paraso SMS, kad jei wiskas gerai, kad nieko netruksta, kad jie gywena pas viena Skoto draugo pusbrolio dede jo wasarnamyje! ir sake, kad jiem laabai gerai, todel jis man prizadejo, kad sia wasara jie gryz pasimatyti su artimaisiais ir jei tewai jiems uzdraaus draugauti ar kur kaip nors kitaip isskirs! jie ir wel pabegs! dabar turbut matote iki kur atweda meile! kam galima ryztis del meiles! :* Bet pries apsispresdami gerai pagalwokite ka prarandate ir ko ne!

Irutė, 2005 m. sausio 12 d., trečiadienis, 12:17:45
Ankstyvas pavasaris. Dabar, žiūrint per tą griovį bespalvių dienų, atsimenu, kad tai buvo kovo pabaiga. Bet esmės tai nekeičia - neatsimenu nei balandžio, nei gegužės, nei jokių kitų „pabaigų“. O pradžia? Vien dievas žino (o gal tik velnias), kur viso to pradžia.
Žiūriu į žvaigždėtą dangų, nesimiega. Keistas jausmas, kai esi kažkam reikalinga, visai pamirštas, o gal visai nepatirtas...- atėjo į galvą vakar vakare, kai jis išvažiavo. Stebėjau naktinį dangų ir mąsčiau apie jo žodžius - kaip jis džiaugiasi, kad turi antrą pusę, t.y. mane. Taip gimė ši žinutė. Ir tai buvo pirmas jam išsakytas jausmas...
Susitikdavom beveik kasdien, nėjom net į paskaitas, kad tik pabūt kartu nors akimirka ilgiau...
Taip, tai buvo 2002-ieji, nes tais metais, spalio mėnesį, gavau atsakymą į mano laišką su eilėraščiais, kurį siunčiau į Lenkiją. Tai buvo kvietimas dalyvauti šiemetiniame poetų susitikime.

Tuščiu, abejingu žvilgsniu stebėjau veidrodyje savo veidą, kuris atrodė nekaip po dviejų naktų, pilnų alkoholio...
Grįžau namo apie vidurdienį. Gavau kaip reikiant. „ Nuo grandinės nutrukai! O aš galvojau, kad tu jau suaugai!”...
Neatsakiau. Neturėjau nei noro, nei jėgų. (...)
Išgėriau 50 g degtinės. Pakartojau. Nerimas išnyko. Pasijutau geriau, net šypsena grįžo. O paskui kažkas sprogo vidaus gelmėse ir pasipylė ašarų lietus. O juk savęs gailėjimasis - egoizmo apraiška. Bet aš verkiau. (...)
Kupina pykčio, neaiškios kilmės skausmo, vėl pildžiau tuščius dienoraščio lapus.
Suaugusiųjų gyvenimas yra...neįdomus? O ko tu, mergyt, laukei? - Linksmybių? „Tusų“? - Kaip kažkada - gėrimo iki paryčių be susimąstymo apie ateinančią dieną? Taip. Čia viskas yra kitaip - labiau sutvarkyta, labiau...monotoniška? Čia kasdienybė plaukia pro tave, pasiklysti pats savyje, tapdamas labiau monotoniškas už ją. Prarandi bet kokią - bet kokį spontaniškumą ir, matyt, tampi daltoniku, nepriklausomai, ar vyru, ar moterim esi. Be spalvos pilkos, gali dar įžvelgt turbūt kad tik spalvą juodą...Ir svarbiausia, kad viskas nėra nei bloga, nei juoda, pasaulis aplink ir žmonės yra paprasčiausiai monotoniški, permirkę kiaurai kasdienybė bei tais pačiais, iki skausmo pažįstamais, veiksmais. Ir nesikeičia niekas. Nei į geresnę, nei į blogesnę pusę.
Esu suaugusi. Kaip gi kvailai tai skamba! (...)
Akimirka sustojo ir galėjau pajaust jos skonį. Trumpam. Ir vėl šokau į įsisiautėjusią žodžių krūvą. Ne, ne mano. Jų buvo daug - reikalingų ir nelabai. Kalbėjo visa šeima. Kaltinimai, priekaištai, įžeidžiantys žodžiai, galų gale ir ašaros. Kas gi išjungė tą prakeiktą šviesą? Man tamsu kvėpuot...
Niekados nemėgau mėtos kvapo ir skonio, o Volokordinas man tik mėtą ir primindavo.
Atsimenu, kaip greitosios pagalbos gydytojas barė, kad savavališkai su širdies vaistais žaist negalima. Juokiaus po geros raminamųjų dozės. Skubiai atlikta kardiograma nieko neparodė. Širdį pasirodo turiu vis dėl to sveiką. Dar dvi dienas pragulėjau namie, vieta, į kurią buvo suleisti vaistai, skaudėjo kaip reikiant.
- Sakot, sąmonės netekimo priepuoliai dar buvo. Aha, reik didint vaistų dozę. - kaip ir ana kart užsirašinėdama visą mano pasakojimą, tarė gydytoja.
- Ačiū. Viso gero. - sakau atsikeldama nuo kėdės.
Ačiū. Nelabai žinau už ką bet tiek to. Krūvos dalykų nesuprantu, gal nemoku ar nenoriu - koks skirtumas. Koks aplamai skirtumas, ką jaučiu. Viskas, ką turiu yra mano. O ką aš iš tikrųjų turiu??
Kelias nuo Antakalnio iki Meno Gimnazijos atrodė ant tiek trumpas, kad nespėjau suprast, kokios mintys blaškosi mano galvoj. Trokščiau užmigt. Ir matyt nepabust. Tik tada aš to taip ryškiai nesupratau.
O juk viskas puiku. Mylimas žmogus šalia. Ko gi dar norėt beprotiškame sapne called realybė?
Viskam suteikti vardai ir viskas turi būt suprantama. Tokia jau mūsų prigimtis. Taip paprasčiau, ne taip baisu. Nežinomybė gąsdina ir slegia. Taip. Tačiau šiuo atveju nežinomybės lyg ir nebėr. Lyg ir...Kažin, ar eilinį kart neklystu. Žvelgiu į save tarsi iš šalies, vienu metu matydama savo praeitį, dabartį ir ateitį. Viskas vyksta, yra. Aplink. Su manim. Tačiau manęs nebėr.
Kažkur tarp sapnų ir bedugnės egzistuoja mažytis manasis „aš“. Išsigandęs, išsiblaškęs, pamirštas. Manim taip pat. Tačiau jisai yra ir turiu tą suprast, kad vis dar esu ir turiu būti. Viskas gi turi prasmę, galbūt neakivaizdžią, nesuprantamą dažnai. Juk giliai savy žinau tai, juk žinau...(...)
Ir vėl išaušo nauja diena. Iš tikrųjų - nauja. Net keista pasidarė, kad tai pastebėjau. Buvo turbūt pirma birželio dekada, pastebėjau ir tai, kad pro langą nesiliaujamai veržasi šilti saulės spinduliai.
Kaip įprasta darbo dienomis, kai suskamba žadintuvas, kupina pykčio keliuosi ir žygiuoju į savo miniatiūrinę virtuvėlę kavos. O, taip, tuoj patogiai įsitaisysiu ir užsitrauksiu gardų dūmą. Mintyse jaučiu cigaretės kvapą, susimaišantį su kavos aromatu ir pradedu jaust skonį. Greičiau, greičiau. Bandau išjudint save iš miego būsenos, kurioje išlieku praktiškai iki darbo durų.
Pagaliau skęstu malonume - trumpoj kavos gėrimo akimirkoj. Svarbiausia, kad tokiu ankstyvu metu niekas negali sudrumsti mano ramybės. Ir štai, prasideda eilinė darbo diena...(...)
Saulės spinduliai beldžiasi į langą - girdžiu. Po galais aš girdžiu! Matau tą akinančią šviesą. Taip, šviesą...
Jis žiūri į mane primerktom akim. Laukia. Kol pabusiu matyt. Jis šypsosi. Jis - mano vyras...
Tiesiog nuostabu! Atveriu duris - ramybės vėjelis švelniai liečia skruostus, kedena plaukus...Atsimerkiu. Nuostabi gamta, žaliuojantis peizažas. Žengiu pirmą žingsnį. Jaučiu, kaip žole kutena mano pėdas. Einu basa, kaskart jausdama tą švelnų žolės prisilietimą, ramybės dvelksmą...Kažkur toli čiulba paukščiai, girdžiu vandenį. Turbūt krioklys - vandens garsas stiprėja. Prieinu arčiau. Taip, tai didelis, šėlstantis, nesutramdomas krioklys. Ak, kaip norisi pamiršt viską (tuo pačiu ir savo vandens baimę) ir šokt. Nušokt nuo skardžio žemyn. Ir krist. Krist ir jaust, kaip laisvė apima visa kūną - jis dreba iš smalsumo pažint tą jausmą...Šoku. Krentu žemyn į šėlstantį vandenį...Aš laisva...
Pabudau su šypsena. Pirmą kart pabudau su šypsena. Taip neapsakomai gera viduje, taip ramu...hmm...vis dar jaučiu tą laisvės kvapą, vis dar jaučiu...Kava! - Jos aromatas išžadina mane iš saldaus miego, tačiau keltis iš šiltos lovos nesinori. Tiek jau to. Svajodama apie gardų cigaretės dūmą bei kavą, kuri jau laukia manęs ant stalo, keliuosi. Labas rytas, nauja to paties mano gyvenimo diena...(...)
Ruduo. Jau ruduo. Ruduo jau baigia pasibaigt. Sustingęs žvilgsnis pro langą. Vakarienė paruošta ant stalo. Laukiu pargrįžtant iš darbo...savo vyro.(...)
Žiemos alsavimą jaučiu. Rudens pėdsakai dingsta po švelniu sniego sluoksniu. Saulutė beldžiąs į langą, žadina iš saldaus miego. Nusišypsau. Šalia jis...Jis - mano vyras...

Giedrė, 2004 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis, 18:40:24
Net sunku pradeti rasyti...bet man to reikia, tam kad nors kiek nusiraminciu, bent jau trumpam pajusciau ramybe iki vel tolimesnes minties.Gal kam si istorija pasirodis vaikiska, gal kas patyre ta pati...o gal kas perskaitis ir nusijuoks, bet kaip ten bebutu man bus ramiau, nes pasidalinsiu savo skausmu su jumis.
Metus draugavau, gyvenau su vienu zmogumi, jis be galo mane mylejo ir myli-ga as ir esu ta jo didzioji gyvenimo mele...Ypatingai megau pazintis, jis nuolat kartodavo: "o je tu rasi geresni"...as is to tik pasijuokdavau...geresniu nera yra tik tokie kurie labiau mus atitinka ir yra artimesni musu sielai..taip ir nutiko radau toki zmogu..laikas bego..as ji pamylau is karto, nesu is tu zmoniu kurie verstu kita buti "antrarusiu"...nenorejau jo apgaudineti(buvusio vaikino)palikau ji, jis nenorejo manes paleisti, man buvo taip pat sunku..visu pirma prisirisimas, visu antra materealus dalykai, kuriais siuo metu sliksciuosi...jis manes nepaliko ramybeje ir as su naujuoju draugu nutarem su juo pasneketi...ir tai baigesi tuom, kad mano najasis draugas jam paskambino ir pasake, kad pasitraukia...iki siol nesulaukiu jokiu ziniu, einu is proto, su buvusiu nesiruosiu taikytis vien is gailescio, kuris ir leme mano meiles pabaiga su naujuoju zmoguciu...kodel taip nutiko? uz ka? juk mums taip puikiai sekes kurti meile...ka man daryti????

Aistukas, 2004 m. rugsėjo 24 d., penktadienis, 20:21:27
Ar sunku mylėti be atsako?
Naktis... Dangaus skliautuos žėri žvaigždės. O aš stoviu ant jūros kranto ir verkiu.
Visas mano kūnas virpa nuo prisiminimų. Nuo žavių akimirkų, kurios daugiau nebesugrįš...
Aš stovėjau, žiūrėjau į melsvą tolį ir laukiau. Laukiau savo meilės aušros. Žvarbus vėjas glostė mano plaukus ir staiga...
Mano mintyse iškilo keistas klausimas - kas yra meilė?
Vėliau bandžiau atskirti kuo skiriasi meilė nuo meilės be atsako.Atrodo, jog tai vienas ir tas pats dalykas, jausmas, tos pačios mintys.
Bet kai pradėjau analizuoti, atradau įdomių dalykų:
Meilė - tai gyvenimo prasmė. Jei jos nebūtų, tai sunyktų visas pasaulis, visas grožis ir visa, kas gyva. Tik šį kartą analizuoju ne apie meilę gamtai, paukščiams, gyvūnams ar daiktams.Aš mąstau apie meilę žmogui.Apie tą nepakartojamą jausmą, kuris visus pakilėja iki dangaus.
Tikroji meilė yra abipusė. Jos neišreikši žodžiais, nes ji išreiškiama jausmais.
Meilė... Tai jausmai, tai mintys, poezija, dainos, romantika. Juk visa tai nuostabu...
Bet nenukrypkim nuo temos! Ar sunku mylėti be atsako?
Ką tai reiškia - be atsako? Tai yra vienpusė meilė. Kai tu myli, bet į tavo jausmus neatsako.O tai yra be galo skaudu. Kiek reikia ašarų išlieti, o kiek bemiegių naktų ir tuščių, beprasmių svajonių? Kaip savo širdžiai pasakyti, kad ji nemylėtų jai neskirto žmogaus? Kaip galima šypsotis, kai viduje jausmų sumaištis?
Laikrodžio rodyklės vis slenka į priekį. Laikas nestovi vietoje. Naktis keičia dieną, saulė keičia mėnuliuką, o mano mintys vis tos pačios. Dienos praslenka tuščiai ir nykiai. Akys vis apsipylusios ašaromis, kurios nenori nustoti riedėti. Širdis, rodos, tuoj, tuoj išlėks iš krūtinės, bet tai nieko nepakeis.
Aš tyliai ant jūros kranto stebiu žvaigždes, širdis nerimastingai plaka, nes tu užvaldei mane... Bet tai tik aš, mano jausmai ir mintys... O kaip gi žmogus, kurį aš myliu, ir kurio man taip trūksta? Kaip gera būtų jei jis dabar sėdėtų šalia ir priglaustų mane prie savęs. Jis yra, tikrai yra kažkur, tik ne su manimi.
Aš jaučiuosi tokia vieniša... Dažnai kinta nuotaika. Vieną akimirką šypsausi, o kitą jau lieju ašaras dėl žmogaus, kuris nevertas nei manęs, nei mano tyrų jausmų...
Tikiu jog anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris bus vertas to nepakartojamo jausmo - mano meilės. Mano akutės apsunko ir lėtai, lėtai užsimerkė. Aš nugrimzdau į ramų miegą. Ryte nubudus aš nusišypsojau. Juk aš esu gyva! O tai reiškia, jog pasaulyje dar yra mylinčių, mylimų ir norinčių mylėti širdžių.
Nubudus aš supratau, kad tai buvo tik tikroviškas sapnas. Tai ir buvo meilė be atsako, kuri vos išaušus rytui išgaravo ir, galbūt, daugiau nebesugrįš...

Ingrida, 2000 m. birželio 14 d., trečiadienis, 18:24:06
Romantika yra labai nuostabus dalykas, kurio internetikai kaip
as labai sunku aprasyti ir papasakoti. Romantyka tesiok labai saunu!!!

Marla, 2000 m. birželio 7 d., trečiadienis, 12:33:39
Tai atsitiko siu metu vasari. Tyleris (vardai sugalvoti musu paciu naudojimui i-nete) buvo vienas is retu zmoniu, su kuriais nesiverziau bendrauti kai musu lektuvas nusileido Londone. Bet greit aplinkybes priverte susidraugaut... Gyvenom pavojingoje miesto dalyje, kur temstant eiti gatve nepatartina. Musu vadove, nerimaudama del saugumo, apgyvendino mane su drauge (tebunie jos vardas Sammy) ir ji su draugu toje paioje gatveje ir liepe laikytis kartu. Is pradziu tarpusavyje snekejomes tik tiek kiek butina, nesutardavome ir gincydavomes, bet jau pirma diena supratom, kad esam vieni kitiems reikalingi: mes nenorejom vaiksciot vienos, o jie be musu nezinojo,kaip patekti namo...
Ta vakara, kol mes keleta kartu nesekmingai bandem rasti savo gatve, Sam isivele i arsia diskusija apie muzika su Tylerio draugu. Pastarasis prisigretino prie manes ir uzmezge pokalbi (net nezinau apie ka!)
kita ryta mes jau bendravom gan draugiskai. supazindinau vaikinus su kita savo drauge (tebunie jos vardas Lily). Puiki kompanija, puikus miestas, kas gali buti geriau? Ir viskas buvo nuostabu, kol...
LAUKITE TESINIO....

Ozas, 2000 m. balandžio 12 d., trečiadienis, 12:21:17
Mergaites pirmas kartas
Tai Tavo pirmasis kartas. Atsigulusi sutrauki
visus savo raumenis. Prasai Jo palaukti murmedama pirma pasitaikusia ant liezuvio priezasty, bet Jis beatodairiskai siekia taves toliau. Paklausta, ar bijai, tu drasiai kratai galva. Jis turi daug daugiau patirties, bet tai pirmas kartas, kai Jo pirshtai atsiduria reikiamoje vietoje. Jis tyrineja tave giliai - drebina siurpuliukai ir kunas visas isitempia, bet jis elgiasi svelniai kaip ir pazadejo. Pazvelges giliai tau i akis papraso pasitiketi - juk Jis tai dares daugybe kartu anksciau. Jo saltakraujiska sypsena atpalaiduoja tave ir Tu jam duodi daugiau vietos savyje. Tu pradedi prasyti ir netgi maldauti, kad viskas vyktu greiciau, bet Jis neskuba noredamas sukelti kiek imanoma maziau skausmo. Kai Jis prisiglaudzia arciau smelkdamasis giliau ir giliau, tu skruostu pajauti karsta ora.
Atrodo, jog skausmas plinta po visa tavo kuna ir tu jauti nezymu kraujo sruvenima kai Jis tesia. Jis uzjaucianciai ir idemiai pazvelgia i tave klausdamas ar tai pernelyg skausminga. Tavo akys pilnos asaru, bet Tu svelnia papurtai galva, tuo prahydama ji testi. Su igudimu jis pradeda judeti pirmyn ir atgal, bet tu pernelyg sustingusi jausti Ji savyje. Po keliu akimirku tu pajunti kazka trukstant savyje ir Jis tai istraukia. Tavo kvepavimas greitas, jautiesi uzdususi, bet esi laiminga matydama Ji virs saves.
Jis ziuri i tave ir siltai sypsodamasis sako, kad Tu buvai labiausiai uzsispyrusi, bet dabar igijusi patirties ir drasesne.
Tu nusisypsai ir padekoji savo dantistui. Jautiesi patenkinta, juk tai buvo pirmasis istrauktas dantis.

LAIMA, 2000 m. kovo 13 d., pirmadienis, 12:16:23
Tai įvyko 1999 kovo mėnesį per Juozines.
Juozukas paprašė Laimutę pabučiuoti su išlaikymu.Laimutė nesutiko, tuomet Juozukas pareiškė, kad aš tau taip padarysiu, kad tu atsiminsi visą gyvenimą. Ieškau atsakymo nes tikrai daug pridarė kiaulysčių, bet yra geras posakis:

NETEISK KITŲ NES PATS BŪSI TEISIAMAS.

Vieną gerą mintį iš tūkstančio Juozukas yra pasakęs...
Aš tave prisiminsiu visą gyvenimą ... šita "Meilės" istorija dar nepasibaigė, nepažinojai manęs Juozuk ir nepažinsi. Lauk iš dangaus siurprizų. Tavo auka. Sėkmės tavo draugams budeliams.
LAIMA

wilfried, 2000 m. gegužės 8 d., pirmadienis, 22:10:26
WILFRIED
EIN GUTAUSSEHENDER MANN AUS DEUTSCHLAND
SUCHT EINE SCHLANKE FRAU BIS 39 JAHRE
OHNE KIND: